2012 m. lapkričio 6 d., antradienis

“Déjà vu VILNIUS 1974-1990”

Ingos Liutkevičienės knygos “Déjà vu VILNIUS 1974-1990” (pokalbiai su  Algirdu Vileikiu) apžvalga 


Aš atvažiavau gyventi į Vilnių tais metais, kai Gedimino prospektas, netekęs savo senųjų liepų, žiojėjo išoperuotas tarsi perrėžus skalpeliu per krūtinės ląstą, tad pirkdama šią knygą paslaptingojo DEJA VU patirti nesitikėjau, bet visgi vieną kartelį jis ištiko ir mane – skaitant pastaripą apie Nykštuko kavinę: iš kažkokių sąmonės- pasąmonės ar galvoje esančios nesąmonės klodų tik „strykt“, - ir iššoko voverytė, bėganti ratu kavinės lange... O juk tikrai – mažą mane ten kartą nusivedė pusbrolio močiutė, kai lankiausi Vilniuje... DEJA VU... nors ir atvirkštinis, kaip šį jausmą įvardina pati knygos autorė.
Knygos stilius tarsi interviu – žurnalistė kalbasi su Algirdu Vileikiu, žmogumi, kuris daugiau nei dvidešimt metų vadovavo Vilniui, o dabar sutiko papasakoti pačių įvairiausių faktų ir istorijų iš to laikotarpio. Ne ką aš pati pamenu iš to Sovietmečio, tiesą pasakius, nei eilių, nei deficito, nei darbininkų paradų, nei raudonų vėliavų ar spaliukų ženkliukų... Ir iš principo neperku nieko, kas neva dvelkia nostalgija tam laikotarpiui – jokių Tarybinių dešrelių ar bandelių, bet knygą nusipirkau, nes joje nostalgija ne laikmečiui (į jį kaip tik žvelgiama labiau ironiškai), joje nostalgija mano tėvų jaunystės Miestui.
Daug ko aš nežinojau apie TĄ Vilnių! Ir apie TĄ laikotarpį! Kai kai kurios istorijos šiandien skamba lyg iš fantastikos srities: Pagal galimybes galvojome, kuo galime papuošti Spalio rajoną. Buvo ne taip paprasta. Apie tai žinojo visi rajono vykdomojo komiteto darbuotojai. Kartą viena darbuotoja praneša: „Buvau dailės studentų bendrabutyje ir mačiau, kad vienas studentas padarė visai neblogą diplominį darbą – medinį karžygį. Gal mes galėtume jį pastatyti Trakų gatvėje, ten yra tokia tuščia niša. Būtų sargas, saugotų įvažiavimą į senamiestį“ <...> Buvo problema, kaip pastatyti karžygį nesuderinus su miesto vykdomuoju komitetu. Pas mus dirbo toks Antanas Dobkevičius, kurį, kad ir kur eičiau, kviesdavausi kartu. Tai žmogus, kuriam nieko nebuvo neįmanoma. Jis pasvarstė ir sako: „Pastatykim naktį, rytą sakysim, kad seniai stovi. :) Beje, tas studentas – skulptorius S. Kuzma. Anekdoto verta ir istorija apie meškos iškamšą Lokio restorane: Vilniuje viešėjo, rodos, Kostromos srities valdžia. <...> Pietavome „Lokio“ restorane. Sužinoję, kad esu medžiotojas, svečiai pažadėjo: „Kai pas mus prasidės meškų medžioklė, mes jus pakviesime, nušausite ir turėsite iškamšą restorane“. Jie išvažiavo, o aš ir užmiršau tą kelionę. Po kiek laiko man skambina, kad prasideda medžioklė, Aišku, atsisakiau: „Nevažiuosiu. Būkit geri, sumedžiokite jūs“. Jie nušovė, padarė iškamšą ir liepė atvažiuoti pasiimti. Krizenau skaitydama ir pasakojimą, kaip Vilnius slėpė mėsą nuo baltarusių, kurie traukiniais iš Minsko į Vilnių apsipirkti važiuodavo: Gera mėsos parduotuvė buvo netoli Vilniaus geležinkelio stoties. Tada ją iškėlėme iš to rajono į centrą, o parduotuvėse arčiau stoties padarydavom taip, kad ten popietinėmis valandomis mėsos nebūtų. O ką daryti, kad vilniečiams skirtos mėsos nesivežtų į Minską? Įsivaizduoju, kaip šiais laikas mums sektųsi Akropolį nuo kaimynų paslėpti. :)
Knygoje taip pat yra įdomių faktų ir atsakymų, pvz., kiek tada kainavo vienas kvadratinis metras statant butą? (132 rublius). Kur Vilniuje panaudoti nuo ilgojo Rygos tilto likę trosai? (Pėsčiųjų tiltas iš Žvėryno į Vingio parką). Kuo sąjunginei spaudai užkliuvo „Neringos“ restorano interjeras? („Izvestija“ rašė – lietuviai salės vidury baseiną padarė – ką, gal jie šlapinsis į tą baseiną?) . Radau knygoje komentarą ir apie garsiąją vilniečių teoriją, dėl į miestą atkeltų asocialių Maskvos gyventojų, besirengiant 1980 –ųjų Olimpiadai. (Atkėlė juos čia ar ne?).
Taigi nors ir tik su vienu vieninteliu DEJA VU, bet knygą perskaičiau greitai ir smagiai. Mąstau, reikės nuvežti ją mamai ar tetai, apie kurių jaunystės studijų miestą čia kalbama, tikiu, kad joms tų striksinčių voveryčių pasirodys daug daugiau :) 
Justina
Aplankykite mus Facebook

2012 m. rugsėjo 3 d., pirmadienis

Apie naują meilę, žalią mėsa ir Druskininkus


Šią vasarą mokslo suluošintos mano smegenys nutarė, kad tikras maisto gerbėjas turi garbinti žalią mėsą. Dar ir Užkalnis su savo odėm „Markus ir Ko“ prisidėjo. O ir šiaip nutariau, kad jei jau sušį valgau, tai ko čia dabar žalia jautiena „britkintis“. Aišku, reikėjo peržengti savo praeitų metų psichologinę traumą, kai  Stokholme švediškam meniu rinkdamasi vakarienę vietoj įsivaizduojamo milžiniško kotleto su bulvytėm gavau krūvelę žalios mėsos su milžinišku tryniu ant viršaus. O kadangi, kaip žinia, Švedijoj alkoholis brangus, tai viso to gėrio, kurį mano skonio receptoriai (o gal labiau akys) sunkiai galėjo priimti, beveik nepavyko atskiesti pakankamu alkoholio kiekiu.
Na, bet Druskininkai nebūtų Druskininkais (gi Kurortas iš didžiosios raidės!), jei nepaskatintų imtis neapgalvotų, ryžtingų sprendimų, dėl kurių po to gailimasi arba ne. „Kolonadoje“, kurią lankau kiekvieną kartą, kai tik patenku į šitą miestą, ir kuri mane vienodai gerai priima tiek su treningais, tiek ir su dailia suknele, drąsiai užsisakiau jautienos didkepsnį ir beveik žinovės tonu pareiškiau, kad „Norėčiau pusiau kepto“. Ir gavau šimtą kartų daugiau nei tikėjausi. Aj, apie garnyrą nešnekėsiu, nes tas lietuviškų restoranų fetišas virtoms-keptoms bulvėms man kažkoks įtartinas, bet mėsa buvo WOW. O dar užgerta ispaniško vyno keliomis taurėmis, tapo jei ne savaitgalio kulminacija, tai bent jau itin maloningu akcentu. Na, bet ne apie Druskininkus čia šnekėti reikia, o apie neatrastas Vilniaus vietas. Taigi.
Įkvėpta staiga aplankiusios meilės pusžalei mėsai, nutariau, kad reikia ir Vilniuj paieškoti kažko tokio „verto grieko“. Penktadienio vakarą beklajodami po miestą (ėjom lyg tai į „Steak House“, bet dabar jo lyg tai nebėra, o gal tiesiog nepriėjom...), užklydom į Savičiaus gatvę ir nusėdom „Balsac“ restorane. Kadangi buvau girdėjus gerų žodžių apie jų midijas, blaškiausi kaip nekalta mergelė tarp dviejų savo aistrų – senai perprastų midijų ir naujai atrasto didkepsnio. Nugalėjo pastarasis. Kažkaip vyno kainos pasirodė neadekvačiai aukštos, o pilstomo vyno pasirinkimas neadekvačiai mažas, tai nutariau, kad namų vynas turėtų būti visai neblogas variantas. Ir kaip aš klydau! Na, bet tai irgi smulkmena. Šiuo atveju lyg ir pati kalta. O jau kaip didkepsnis nuvylė, tai oj oj oj… Nei šioks, nei toks. Mėsa lyg tai kieta, o gal ir beskonė. Smidrai nesmagiai girgždėjo tarp dantų. O pusžalės bulvės bulvių apkepe manęs irgi, deja, nesužavėjo. Mano sugyventinis valgė troškintą triušieną su daržovėmis, tai triušis kažkodėl buvo vos drungnas, o daržovės, mano galva, kaip kokie lietuviški spirgai plaukiojo riebalų klane. Maistas lyg ir nebuvo blogas, bet kaip iš tokio pretenzingo restorano tikrai norėjosi daugiau atidumo ir kokybiškumo. O ir kainos kažin kokios buržujiškos. Kadangi buvo pakankamai gražus jau rudenėjančio Vilniaus vakaras, pasirinkom sėdėti kieme, nors darėsi šalta ir tamsu. Nebuvo nei žvakelių, suteikiančių jaukumo, nei antklodėlių, apsisaugoti nuo žvarbos. Pažadėjau dar grįžti paragauti midijų. Gal po jų “Balzac’as” reabilituosis mano akyse, kaip reabilitavosi “Kalvarijų Nr. 1”, o gal ir nebe…
Pabaigai derėtų pasakyti, kad žalios mėsos kovoje 1:0 kol kas laimi Druskininkai. “Kolonadoj” didkepsnis 30 lt., “Balsac’e” – 49 lt., “Kolonadoj” – taurė “Castano Hecula Monastrell Yekla” – apie 7 lt., “Balzac’e” 500 ml. vyno, kurio pavadinimo tikrai neverta atsiminti, - 25 lt. Taigi dar kartą pasitvirtina tiesa, kad brangiau - nebūtinai reiškia ir geriau…


Vita
Aplankykite mus Facebook

2012 m. rugpjūčio 1 d., trečiadienis

Kaip sardinė ieškojo vandens

Turbūt niekam ne paslaptis, kad sardinės - tai tokios žuvys. Va maždaug tokios: 

Matyt, nelabai protingos, nes dažnai atsiduria aliejuje. Bet sardinė taip pat yra ir fotoaparatas. Nelabai protingas, tiesiog dėžutė su vos keliais nustatymais, primenanti sardinių skardinę. "Gaminantis" nekokybiškas, neaiškias, lenktas nuotraukas. Gal dėl to ir įdomus.



Bet La Sardina nepamiršta savo žuviškos prigimties. Ką gi vandeniško lenkta sardinės akis užtiko Vilniuje.

Keletą fontanų. Nebūtinai veikiančių:







Upių:


Keletą užrašų:






Ir šiaip dar šio to:





 
 Ar tiek vandens pakanka sardinei? Kažin. O Jums? Spręsti Jums.


Antanas

Aplankykite mus Facebook

2012 m. birželio 13 d., trečiadienis

Tarybinis Vilnius: fiksuoti negalima užmiršti?


Psichologijoje seniai žinoma, kad žmogaus atmintis yra labai nepatikimas reikalas. Mes daug ką užmirštame, daug ką supainiojame, „suplakame į vieną“, žmogui ne taip sunku įpiršti netikrus prisiminimus (jei kam įdomu – rekomenduoju puikų vienos iš žymiausių atminties tyrėjų E. Loftus straipsnį). Kodėl nuo to pradėjau? Nes noriu paliesti temą, susijusia su nesena mūsų tautos istorija – sovietinį Vilnių. 
Paprastai sakoma, kad norint tyrinėti vienus ar kitus įvykius, būtina, kad būtų prabėgęs tam tikras laiko tarpas. Jei prisiminimai vis dar gyvi, aštrūs ir jautrūs, objektyvaus įvykių vertinimo tikėtis sunku. Bet iš kitos pusės – kuo daugiau laiko prabėga, tuo daugiau užmirštama, supainiojama ir iškreipiama. Tad ar jau laikas užsiimti tarybinio Vilniaus tyrimais? Kai kalbu apie tyrimus, neturiu galvoje istorikų profesionalų darbo – jie (tikiuosi) geriau žino, ką daro. Aš kalbu apie tai, ką gali paprastas vilnietis – užrašyti, nufotografuoti ar prisiminti.
Kalbant apie tarybinę Vilniaus praeitį aiškaus atsakymo nėra. Iš vienos pusės – tai vis dar jautri tema. Yra tiek žmonių kuriems praeitis primena skausmingus išgyvenimus, tiek tų, kurie linksta sakyti, „o va tarybiniais laikais buvo geriau...“. Galbūt ir nereikėtų judinti šios temos, duokime susigulėti.
Bet iš kitos pusės – sovietinis Vilnius nyksta. Buvęs Tarybų Sąjungos karinio-pramonino komplekso pasididžiavimas, gamykla paprastai vadinama 5 dėžute (arba dėžute 555) po truputį virsta loftais. Kita – Kuro aparatūra („Vilniaus TSRS penkiasdešimtmečio kuro aparatūros gamykla“) pertvarkoma į loftus, griaunama, verčiama administraciniais pastatais. Sovietinių daugiabučių po renovacijos pažinti išvis neįmanoma. „Tėvynės“ kino teatras virto „New York“, o „Lietuvos“ – tyliai griūva. Liko labai nedaug laiko užfiksuoti daugeliui objektų. Tas pats ir su papročiais, gyvenimo būdu. Iš sovietinių laikų išlikę reliktai „įsikomponuoja“ šiuolaikiniame gyvenime ir atrodo savaime suprantami (ar tai būtų blatas, ar chaltūra).
Bet ar verta išvis tyrinėti buvusios epochos likučius? Gal geriau apsimesti, kad nieko nebuvo ir tyliai užmiršti? Aš manau, kad ne tik verta, bet ir privaloma. Dėl dviejų priežasčių. Pirma, didesnės psichologinės traumos veikia ne tik tuos žmones, kurie jas patiria. Traumos persiduoda vaikams, anūkams, o gal ir dar toliau. Parodykite man šeimą, kuri nenukentėjo nuo trėmimų, pokario persekiojimų, kur giminaičiai, kaimynai, draugai nebuvo ištremti, sušaudyti ar bauginami? Ir norint susidoroti su psichologinėmis traumomis užmiršimas nėra geriausias vaistas. Tad gal padės sovietinės sistemos palikinių pažinimas?
Antra, kaip jau minėjau, laikas nuo laiko išgirstu nostalgiškus padūsavimus, kad LTSR laikais gal ne taip ir blogai buvo. Kas baisiausia, tai kartais pareiškia ir jaunoji karta. Kuri jau nebesimokė rusų kalbos, nebedainavo pionierių dainų*, nebežygiavo gegužės pirmosios paraduose **. Tarybinės praeities likučių užfiksavimas – būdas atsiminti, kokie iš tikrųjų buvo butai visiems, visaliaudinės darbo žmonių pramogos ir baimė visur.
Tad man aišku, kur dėti kablelį. Jums?

Antanas
Aplankykite mus Facebook


* Mano pirmos klasės mokytoja, pamenu, labai nusiminė, kad negali mūsų mokyti spaliukų*** dainų. Tad aš jau iš kartos, kuri nebemoka pionierių dainų.
** bet gegužinius paradus pamenu.
*** mano Word‘as sako, kad žodis „spaliukai“ klaida. Geriau būtų opaliukai. Dar vienas argumentas apie tai, kaip keičiasi laikai.

2012 m. birželio 4 d., pirmadienis

Emocijomis, bet ne logika paremtas rašinys apie kitų šalių virtuvę Vilniuje

Nors šiais laikais galima gauti bilietų į egzotišką šalį mažiau nei už šimtą litų (esu, pavyzdžiui, skiridusi į Maroką už 91Lt.), bet negi priskraidysi kiekvieną kart, kai užsinori kokių specialių gardumynų. Tuo labiau, kad gyvenimas Vilniuje turi bent vieną privalumą – kartais užtenka sėsti į truliką, mašiną, ant dviračio, o gal tiesiog nusileisti laiptais į kokį bariuką-restoraniuką-užkandinukę ir tokiu būdu nudžiuginti savo pilvelį kokiais gražiai atrodančiais, skaniai kvepiančiais, kitomis kultūromis atsiduodančiais patiekalais, o taipogi ir gėrimais.
Šita mano rašliava bus chaotiška, gal net nelogiška bei emocinga. Protingų argumentų, kodėl viena vieta man patinka, o kita – ne, beveik nebus. Bet taip jau ir su tom kelionėm. Nori nenori, bet galiausiai logikos juose lieka nedaug. Užtat emocijų užtektinai. Taigi pirmiausia į galvą šauna ispaniškas restoranas „Barcelona“. Gal dėl to kad ne taip jau seniai grįžau (o gal ir seniai, nes visas veiksmas vyko sausį) iš saulėtosios Ispanijos, kurioje visa maitinimosi kuliminacija prasideda 9 valandą vakaro, viskas užgeriama geru kiekiu vyno (turistai) arba alumi (vietiniai). Visgi „Barcelona“ visai neatspindi tos nerūpestingos ir spalvingos ispaniškos atmosferos. Maistas nykokas, aptarnavimas nykokas, aplinka nykoka. Beje, labai paradoksiška, bet vasario mėnesį ten buvo neįtikėtinai šalta. Taip šalta, kad net vyno nebesinori, o tik kuo greičiau namo po šilta antklode.
Vat priešinga atmosfera tvyro meksikietiškam restorane su savime suprantamu pavadinimu -„Meksika“. Penktadienį be rezervacijos ten lengvai nepateksi, viduj ankšta, tvanku, kvepia tekila, čili pipirais ir čirškinama mėsa. Liaudis spalvinga kaip iš kokių Tarantino filmų, meniu gan trumpas, bet ką ragavom, nenusivylėm. Gal ir neteisinga taip lyginti, nes Meksikoj niekada nesu buvus, bet jei ,,Barcelona“ primena prastą turistinę užeigą Ispanijoj, tai „Meksika“ man asocijuojasi su kokio meksikiečių miestelio taverna, kurioje verda gyvenimas, prasideda ir baigiasi vietinių meilės romanai, užsiplieskia ir užgesta muštynėmis, į kurią atklysta rūstūs vieniši klajūnai ir šiaip visame kame jaučiasi saikingas humoro jausmas bei lengvabūdiškumas.
Beje, toje pačioje gatvėje yra ir kitas šių metų mano atradimas – ukrainiečių restoranas „Borsch“. Užėjom ten kažkada po koncerto, alkani kaip šunys ir su nerimu širdyje, kad būdami lietuviai braunamės į slavų kultūrą, kuri mums lyg ir nepriklausytų šiuo atveju. Bet buvom žiauriai nustebinti. Stilingas ir jaukus interjeras net nekvepia slavišku beskoningumu. Tas pats ir apie maistą. Nežinau, ar dėl to nežmoniško alkio, ar tikrai dėl virtuvės personalo meilės, maistas buvo žvėriškai skanus. Respektas. Ir dar didesnis respektas už tą užkandėlę: mažutis mažutis stikliukas degtinės, mažas gabalėlis juodos duonos su lašinuku ir agurkėliu. Visiška smulkmena, bet taip paglostė mano alkoholį gerbiančią širdį ir maisto desperatiškai geidžaintį skrandį! Žodžiu, šitas restoranas man dera prie tos Ukrainos, kurią prisimenu: miela, mylinti lietuvius, vaišinanti vietine degtine ir lašiniais, gasdinanti meškomis Karpatuose ir nesuprantanti, kaip kalnuose galima leisti savo atostogas.
Bet visgi nebūčiau gi lietuvė, jei pabaigai vėl ko nesudirbčiau. O norisi sudirbti gi taip reklamuojamą, taip savikritika nepasižymintį indišką restoraną „Sues Indian Raja“, kuris skelbiasi esantis Pabaltijo stebuklas, indiško maisto genijus, visų švenčių karalius ir t.t. ir pan. (jei kas klauso European Hit radio, žinos, apie ką aš šneku). Ir ką gi... Pasidavėm ir mes kažkada tai reklamai. Gal ne tiek reklamai, kiek aš, aklai mylinti S. Rushdie, nutariau, kad į savo šiaurietišką skrandį reiktų sumesti kiek indiško karščio. Ir ką gi... Nuėjom kažkada... Net kokius kelis kartus. Nes po pirmo karto, atrodė, gal aš klystu, gal nemoku įvertinti gero indiško maisto. Tai nuėjom dar kartą. Ir tada supratau, kad nėr čia ko labai gerai vertinti šaldytų žirnelių ir šaldytų kalafiorų, nes kad į karį dedami šaldyti ir dėl to ištežę kalafiorai iš kilometro jaučiasi. O tai, mano galva, - žemas lygis. Ir šiaip G. Ramsis rašė, kad indiška virtuvė – tai tikrai ne vien galvą sprogdinantys aštrūs troškiniai, o iš to restorano susidaro įspūdis, kad vien... Jau geriau eisiu į „Baltus dramblius“, kentėsiu nuspangusius padavėjus, bet pavalgysiu ir skaniau, ir pigiau. Arba išvis. Išsivirsiu indišką karį namuose, nes tai tikrai nėra labai sudėtinga. O namai visam vakarui pakvimpa skrudinama kalendra, kuminu, ciberžole ir paprika. Kas gali būti geriau lietingą vakarą?
Pabaigai norėtųsi kokio tai pozityvo daugiau. Aš manau, kad Vilniuje galima pavalgyti skaniau nei Barselonoje, Lvove ar Venecijoje. Reikia tik paieškoti. Kartais neturėti jokių išankstinių nusistatymų (pvz. gal ta pigi landynė iš išorės, yra jaukus ir linksmas meksikietiškas restoranėlis viduje). Be abejo valgyti Barselonoje, Valencijoje, Kasablankoje ar Kopenhagoje įspūdingiau. Nes blogas maistas svetimoje šalyje tampa nuotykiu (pvz., kai valgiau žalius kiaušinius su kažin kokiais kakučiais ant viršaus Maroke), o geras maistas verčia tave manyti, kad esi tikras gurmanas, svetimų kultūrų žinovas ir skonių valdovas. Tad savoje šalyje užsienietiškam maistui keliami trigubi reikalavimai.
Vita
 Aplankykite mus Facebook

2012 m. gegužės 9 d., trečiadienis

Black, White and Magdalena

It may sound strange but the title refers to three images of two different saints one can find in Vilnius.
The first one is probably known best – the Black Madonna of Vilnius. There was one very common tradition in the Grand Duchy of Lithuania during the 16th – 17th centuries – to have a painting of a saint or a statue of a saint near or above the city gate. The saint patron supposed to bless people who were leaving the city and greet those who were coming back. That is why the painting of Virgin Mary was hanged above the Sharp (Aštrieji) gates of Vilnius at the beginning of the 17th century. It seems that Virgin Mary took her duty seriously and very soon people started to talk about miracles performed by her. The painting became miraculous and the chapel was built above the gate. Soon after the painting was decorated with silver gild and Virgin acquired a crown made of 40 rays of the Sun. This was one of the reasons why she was called Virgin Mary of Dawn by Lithuanian romanticists during the 19th century despite the fact that the Sun doesn’t rise from that side of the city. The Poles still call the gate Sharp (Ostra Brama) and can’t understand where is the Dawn seen by the Lithuanians especially when the image itself is very dark. There is no one and clear answer why the skin of Virgin Mary is black. There are only couples of theories but today the Black Madonna Chapel in Vilnius is one of the holiest places for Roman Catholics in the World.
The second one is known less. It is the White Virgin Mary of Vilnius. This beautiful white sculpture was created during the 17th century and appeared in Franciscan church. The most unique fact is that the statue depicts an image of a pregnant Virgin Mary which is a very rear in the iconography. For centuries women of Vilnius used to pray to the White Mary willing to have a baby.
The last one is Magdalena or St. Mary Magdalena in the church of Sts Peter and Paul. It is the most unique statue in the church out of 2000 stucco sculptures decorating its interior. She is the only one there dressed in a Baroque style dress while all the others wear ancient robes. The reason of this anachronism is not Da Vinci Code like many people think, the reason is LOVE because Italian sculptor who made the statue loved his wife so much that he used her as a model for the sculpture of St. Mary Magdalena and now she is there forever.
Black Madonna, White Virgin Mary and Mary Magdalena are three Mary’s in Vilnius I find most interesting.
Justina
Visit us on Facebook

2012 m. balandžio 30 d., pirmadienis

Kaip fotografuoti Vilnių


Kam žmonėms reikia nuotraukų? Atsakymas paprastas ir akivaizdus, jis ateina kiekvienam į galvą – nuotraukos – tai prisiminimas. Reikšmingiausių akimirkų, svarbiausių gyvenimo momento, savęs paties ar artimiausių žmonių. Tam tikra prasme – savęs, savo identiteto kūrimo priemonė. Prisimenate Borną? Jis naudojo momentines Polaroid nuotraukas savo atminties, o tuo pačiu ir savęs paties išsaugojimui. Visos kitos reikšmės, kurias galime suteikti nuotraukoms (meno forma...) ateina gerokai vėliau. 
Dar vienas pavyzdys, pagrindžiantis, kad nuotraukos tai atmintis – Atminties išgelbėjimo projektas (Memory Salvage Project). 2011 kovo 11 dieną galingas cunamis nusiaubė Japonijos pakrantę. Taip pat ir Yamamoto miestą. Maždaug pusė miesto atsidūrė po vandeniu. Po to, kai buvo baigtas žmonių gelbėjimas, gelbėtojai išgriebė iš jūros 750 000 nuotraukų. Jas pažeidė jūros vanduo, bakterijos ir nuotraukose įamžinti prisiminimai blėso. Daugiau nei 500 savanorių nuvalė, nuplovė ir skaitmenizavo 12 000 nuotraukų ir 680 albumus, padėdami žmonėms atgauti prisiminimus (daugiau apie projektą čia, čia ir čia). 
O ką reiškia miesto nuotraukos? Tai taip pat atminties, identiteto išsaugojimo, o gal ir kūrimo priemonė. Prisiminkime, kiek išleista albumų, kurie prasideda „Senojo {įrašykite miesto pavadinimą} nuotraukos“. Kelių fotografijos žanrų atstovai bando kurti miesto atmintį: gatvės fotografai ir reportažų kūrėjai suteikia socialinių įvykių ar santykių tarp žmonių prisiminimus, taip pat leidžia dalyvauti tuose įvykiuose ar kasdieninio gyvenimo momentuose, kuriuose šiaip nedalyvaujame. Architektūros ir urbanistinio peizažo fotografai bando įamžinti fizinę miesto dalį. Nepaisant to, kad kiekvienas žanras turi savų taisyklių, sunkumų ir ypatumų, juos sieja vienas bendras dalykas: fotografo santykis su miestu.
Miestą gali fotografuoti arba svetimas, arba tikrai savas. Tarp jų – pilkoji zona, pilna vidutinio lygio nuotraukų. Žmogus, kuris mieste yra svetimas, turi didžiulį pranašumą. Jis mato tas detales, kurios gyvenantiems mieste savaime suprantamos. Jis mato keistus papročius, architektūros detales ir gyvenimo ypatumus. Mus labai žavi nuotraukos iš kelionių, kitų šalių – jos parodo tai, kas yra kitaip. Beje, aš nekalbu apie vienadienį turistą. Turistai nufotografuoja turistinius objektus, ir, nebent per klaidą, gal ką įdomesnio. Svetimas mieste yra tas, kuris miestą mato, galbūt net pažįsta, bet nėra miesto gyvenimo dalis. Svetimu mieste galima išlikti visą gyvenimą. Pirminė nuostaba ir nesupratimas iš lėto gali virsti nepritarimu ir neapykanta. Bet tai labai stiprios emocijos, kurios nuotraukoms gali suteikti didžiulės jėgos.
Miestą gali fotografuoti ir tikrasis jo gyventojas (čia verta prisiminti K. Sabaliauskaitės mintis apie tai, kas tai yra tikras vilnietis – gal „tikras vilnietis tas, kurio bent jau viena karta ilsisi Vilniaus kapinėse“?). Jis žino tai, kas ko nežino prašalaitis („Vaikų pasaulį“, Brodą ar „Planetą“, jei kalbėsime apie tarybinius laikus). Jis tiek persisėmęs miestu, kad supranta, jog miestiečiams būdingi ritualai nėra tokie įprasti ir paprasti. Tai visiškai kitas požiūris į miestą. Jei svetimasis žvelgia nustebusiu žvilgsniu, tai savasis – supratingu.
Trečio varianto nėra. Bandantis tapti miesto gyventoju nebėra svetimuoju. Jis jau persiėmęs miesto gyvenimu, bet nepakankamai, kad būtų pilnaverčiu jo dalyviu. Ir jis jau nebegali išlaikyti atstumo, išlikti nešališku stebėtoju. Todėl nuotraukos bus drungnos.
Taigi, miestą gali sėkmingai fotografuoti nustebęs svečias, arba – miestą gerbiantis ir suprantantis saviškis. Ir tai labiau ne apie gimimo vietą. Tai labiau apie santykį su miestu.

Antanas
Aplankykite mus Facebook

P.S. atsiprašau tų, kas tikėjosi techninių detalių

2012 m. balandžio 10 d., antradienis

VELNIAS, VAIDUOKLIS ir BUIVOLAS arba kaip jie visi ant to vieno kalno telpa?


Knygų mugėje savo knygų apie Vilnių kolekciją papildžiau A. H. Kirkoro „Pasivaikščiojimais apie Vilnių ir jo apylinkes“, tai savotiškas XIX amžiaus „guide book‘as“ apie Vilnių, skaitydama jį radau visai įdomių detalių, beje, knyga, kaip ir dera „pasivaikščiojimams“, parašyta pasivaikščiojimų stiliumi: „pažvelkit į kairę, paeikit į priekį...“, bet apie pačią knygą gal kada kitą kartą, o šiandien tik viena jos pastraipa, paskatinusi parašyti būtent tai, ką jūs dabar skaitote: „Kaip tik ten, pasukus truputį dešiniau, galima patekti ant vadinamojo Baufalo kalno. Čia nuo senų laikų stovėjo tokiam Baufalui priklausęs namukas. Jame buvo tam tikra užeiga, visada kupina triukšmo, linksmybių, dažnai virstančių ištvirkavimu. Pagaliau ir savižudžiai šią vietą kažkodėl dažniausiai pasirinkdavo nusikaltimui įvykdyti. Šis, pirma apleistas, 1812 m. sudegęs, namas iš griuvėsių daugiau nepakilo.“ (A.H. Kirkoras „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“). Šalia pastraipos pieštuku pasirašiau: „Hm...“ ir pasibraukiau „savižudžiai“. Knygos autorius plačiau šio savo pastebėjimo nepakomentavo, tačiau aš akimirksniu prisiminiau šių metų sausio mėnesį įvykusią nelaimę – ant to paties kalno nusižudė jaunuolis.  Sutapimas? O gal kalno pamėnų (žr. žodyne: pamėnas – pamėklė, šmėkla, vaiduoklis) darbas, siekiant priminti tikrąjį kalno vardą?
Iš lentynos imu A. R. Čaplinsko knygą ir cituoju:  „Keičiant vardus, neapsieita be kuriozų. XV-XVI a. Vilniui plečiantis, už miesto sienų viena iš gatvių, vedusių į Lukiškes, buvo vadinama kalno, pro kurį ji ėjo, - Pamėnkalnio vardu. Pirmą kartą šį vardą aptinkame  1602 m. dokumente. Tai ir buvo autentiškas šio kalno ir gatvės pavadinimas. XVIII a. pabaigoje daug žemės ant minimo kalno už nuopelnus buvo padovanota Lietuvos valstybės matininkui Juozapui Boufalui. Tuomet jo vardu ir buvo vadinamas kalnas – Gora Bouffalowa. Nors dovanotą žemę J. Boufalas greitai prarado, tačiau kalnas ir toliau iki pat 1940 m. buvo vadinamas jo vardu. 1940 m., sudarant lietuvišką gatvių vardyną, jo autoriai manydami, kad „Bouffal“ ne asmenvardis, o žodis, sietinas su vokišku Buffel (buivolas, tauras), kalną pavadino Tauro kalnu. Iš šios klaidos atsirado kitos. Kalną net imta sieti su Gedimino nukautu tauru, legendiniu sapnu ir Vilniaus įkūrimu.“ (A.R. Čaplinskas „Vilniaus gatvės“).
Na, ir kaip gali tikrieji kalno šeimininkai nepykti, kai šį kuriozą dar labiau įtvirtino alaus darykla, pastatyta 1860 metais Vilniaus pirklio Vilhelmo Šopeno miesto pakraštyje, to kalno papėdėje, galiausiai tapusi „Vilniaus tauro“ alaus darykla. O šalia daryklos dar ir paminkliukas vėliau atsirado – ragus atstatęs tauras. Tik niekaip nesuprantu, kuris tauras ten: ar tas, kurio vardu kalnas pavadintas (ką gali žinot, gal tikrai ponui Boufalui ragus kas buvo įstatęs), ar tas, kurį Gediminas nukovė, ar tas, kuris alų gamina?
BBet ir čia dar ne viskas. Štai jums dar viena citata, apie dar senesnius laikus: „Archeologo Vykinto Vaitkevičiaus teigimu, nuo senų laikų Pamėnkalnis arba Tauro kalnas turėjo kitą pavadinimą - Velnio kalnas. 1441 m. didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio privilegijoje Vilniaus miestiečiams kalnas buvo minimas kaip orientyras – ipa usque ad fluvium Wilia ab vna et a Czarthowahora vsq ad Lukyschky partibus. Velnio kalnas (Góra Czartowa) aptinkamas ir vėliau, o XVII a. atsiranda ir įsitvirtina Pamėnkalnis“ (http://www.vilnius21.lt/pamenkalnis-j8001693.html). 
Ir lyg to kalno velnių, vaiduoklių, buivolų, ištvirkavimų užeigėlės ar savižudžių istorijų būtų maža, verta prisiminti ir dar vieną nelinksmą detalę – kuomet sovietmečiu buvo sunaikintos senosios Užupio žydų kapinės, jose stovėję mirusiųjų antkapiai buvo panaudoti būtent šio kalno laiptams kloti. Teko girdėti pasakojimą, kaip dar tuo gūdžiu laikmečiu iš Izraelio žiemą į Vilnių atvykęs senučiukas aklas rabinas pylė ant užšalusių kalno laiptų pakopų karštą vandenį ir pirštais liesdamas skaitė mirusiųjų vardus...
Taigi atrodo, kad šis Vilniaus kalnas visgi nėra tokia jau romantiška vieta, kaip galvoja vyrukai, vairuojantys juodus BMW ir klausantys rusiškos muzikos, kurie važiuoja ten su savo „mergikėmis“ grožėtis Vilniaus panorama. Nors iš kitos pusės... jie ten paprastai ne tik panorama grožisi, o čia užtenka prisiminti jau minėtą kalno užeigėlę ir kuo ji garsėjo – tai gal visgi viskas pagal protokolą?
Pagaliau šiandien kalnas yra ir Vilniaus blusų turgaus vieta, kuriame kiekvieną šeštadienį galima aptikti net ir to, ko nemanei iš viso esant, būna ten ir buivolų odos dirbinių, ir vaiduokliškų nuotraukų, ir išdrožinėtų velnių, ir alaus bokalų, ir žydiškų monetų, ir romantiškų paveiksliukų, ir tikros nesumeluotos istorijos... Ir visa tai ant to vieno kalno telpa.
Justina
Aplankykite mus Facebook

2012 m. balandžio 2 d., pirmadienis

Tarybinė egzotika Ševčenkoj

Žmones, daiktus, vietas ir situacijas, kurios man ne prie širdies, aš „iškituoju“. Esu „iškitavusi“ Akropolį, „Domino“ teatrą, Pilies gatvę, Karoliniškių Norfą, Liepkalnio Maximą, „Lietuvos ryto“ laikraštį ir daug visokių smulkmenų. Dar didesnis sąrašas  tų, kurių neiškituoju, bet labai norėčiau tą padaryti. Iškitavimas reiškia, kad šių vietų vengiu kaip velnias kryžiaus, neigiamai atsiliepiu apie juos visuomenėje ir šiaip jau manau, kad mano gyvenimas daug geresnis be jų. Esu iškitavusi ir „Čili picą“, „Čili kaimą“ ir „Čili Kiniją“. Argumentas labai paprastas.  Bet apie tai kitąkart.
Yra tokių vietų, kurios tokios stebinančiai baisios, kad jų net neiškituosi. Pavyzdžiui, paskutiniu metu gyvenimo esu verčiama lankytis Lietuvos Edukologijos Universiteto (LEU) Antrųjų rūmų valgykloje Ševčenkos gatvėj. Palygint su ja Vilniuje veikiantys „egzotiniai“ kinų, japonų, indų, žaliojo, vegetariško, stebuklingojo ir visokio kitokio maisto restoranai yra visai ne egzotika, o paprasčiausia pilkoji masė, nes tai ką pamatai ir patiri Ševčenkos gatvėje, su jokia kita patirtim nepalyginsi. Nebent esi tarybų santvarkos kūdikis ir esi gerai (arba bent jau paviršutiniškai) susipažinęs su jos viešojo maitinimo ypatumais... Taigi Ševčenkos valgykla atitinka visus tarybinės valgyklos reikalavimus. Pirmiausia, į akis krenta visiškai nenusakomos spalvos  ir  išblukusiomis dirbtinėmis gėlėmis puoštos sienos, lipnūs stalai ir nuolat ore tvyranti gūdi prieblanda.  Antras ne ką mažiau svarbus valgyklos akcentas yra vriednosios bufetininkės, kurios nuolat demonstruoja firminį gyvenimu nepatenkintą veidą ir kas jau kas, bet klientai joms mažiausiai rūpi.  Kotletą jos įdeda kančios kupinu veidu, o jei nori atsiskaityti už suteiktą gėrį, turi laukti staiga nežinia kur prasmegusios kasininkės. Daug lengviau būtų išeiti nesusimokėjus... Bet lauki. Šnekasi jos tik tarpusavyje, su klientais nelabai... Todėl užsakymą kartais tenka kartot kelis kartus vis tikintis, kad šįkart tai jau tikrai kas nors išgirs. Kavą daro ilgai, viena kitai perduodamos estafetę arba bent primindamos, kad „čia jau tavo darbas“. Beje,  už cukrų reikia papildomai primokėti.
Meniu irgi egzotiškas. Silkutė su balta mišraine, kiaušinukai su žirneliai kaip šalti užkandžiai. Burokėlių ir rūgštynių sriuba, kai norisi sriubos. O pagrindiniam patiekalui dažniausiai siūlomi kotletai, tokie ligoninės stiliaus, kur net itin išprususio skonio pilietis gali eiti lažybų „iš kokios rūšies mėsos anie pagaminti“. Nors, pvz., šiandien valgiau įdarytą troškintą papriką.  Žavingiausia yra garnyras. Bulvių košytė, daryta „ant vandens“ ir pasižyminti tokiu neapibrėžtu skoniu, kaip ir pats vanduo iš krano, raugintų agurkų salotos su stambiais svogūnų gabalais arba stambiagabaričiai troškinti kopūstai. Žodžiu, viskas lietuviška, sezoniška ir, drįsčiau sakyti, egzotiškai skanu.
 Aišku, egzotikos prideda ir tokios detalės kaip indai bei įrankiai. Lėkštutės apdaužytais kampais. Mažutės, nes ir porcijos mažutės. Bet tas gerai, nepersivalgai, po pietų vėl žvalus gali šokti į darbus, arti mokslo dirvonus. O ne tai kaip kokiam „Brius Ly“ – privalgysi, o likusią dieną gaivaliosiesi po kokio milijono kalorijų, kurias talpina toks tai thai noodles šedevras. Šiandien pakėliau stiklinę ir pamačiau užrašą „Made in Russia“. Kiniško ir vietnamietiško šlamšto laikais retai pasitaikantis užrašas. Egzotika visgi, ar ne?
Tai štai – išvada: kai už pietus sumoki 8 litus, juk nesitiki stebuklų... Kam važiuoti į Grūto parką, žaisti tarybinius laikus, sekmadienius  parduoti Blusturgyje, jei gali tiesiog traukti ten, kur tokia egzotika yra savaime suprantamas dalykas. Kam dirginti savo skrandžius visokiais ten kariais, tortilijom, paeljom, tepenadom, sashimiais, wasabiais, dumbliais, kapariais ir visokiu kitu velniu, jei galima gauti savos egzotikos, nuo kurios mūsų pilvukai tik padėkos. Arba ne... Arba ne...
Vita
Aplankykite mus Facebook

2012 m. kovo 28 d., trečiadienis

Unexplored Vilnius: metai

Tataigi, gerbiamieji broliai ir sesės kurmiai, suėjo metai, kaip paleidome Nepažinto Vilniaus / Unexplored Vilnius projektą. Kodėl kurmiai – nežinau, turbūt iš Coliukės mutliko. O projektas – šiaip madingas žodis.
Ką nuveikėme ir ką dar norime nuveikti?
Bet gal pirmiausia apie tai, kaip kilo pati idėja. O viskas prasidėjo nuo to, kai viename Facebook puslapyje, tarsi skirtame įdomesnėms ir mažiau žinomoms Vilniaus vietoms, administratoriai įkėlė šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios fotografiją su prierašu „mes tikrai nežinome, kas tai yra“. Žinoma, mes pritariame, kad ši bažnyčia, o ypač jos kaimynė – šv. Onos bažnyčia yra laaaaabai mažai žinoma, bet įdomiausia buvo po to užsimezgusi diskusija. Jos metu administratoriai drąsiai pritarinėjo keliolikai kikenančių komentatorių, kurie bandė įrodyti, kad paminklas šalia – Žemaitė, o gatvė, kurioje stovi „ši tikrai nežinoma bažnyčia“ – tikriausiai Dzeržinskio. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, bjaurius komentarus rašinėjau... Bet tada ir kilo mintis – galime padaryti geriau.
Unexplored Vilnius pradžia buvo du žmonės – Justina ir Antanas, vėliau prisijungė Vita (bet apie tai dar papasakosiu). Justina – vienintelė komandoje, galinti sakyti, kad yra profesionalė. Ji – paveldosaugos magistrė, jau penkerius metus dirbanti gide. Nemaža dalis tekstų, įdomių ištraukų ar nuorodų – jos. Antanas – fotografas – mėgėjas. Didžioji dalis nuotraukų – daryta jo, taip pat jis entuziastingiausias „blogeris“.
Vita prie komandos prisijungė Ispanijoje, Alikantėįe, valgant įtartinus baby octopus ir ne mažiau įtartiną paeliją. Diskusijos (apie tai, kas yra tikras tradicinis Lietuviškas maistas) su girtoku, niūriu ir ironišku bendrakeleiviu metu buvo prieita išvados – laikas Vitai prisijungti ir praturtinti Unexplored Vilnius tinklaraštį mintimis apie įdomesnes Vilniaus valgymo vietas.
Ką nuveikėme per metus? Na, šiek tiek parašėme, pafotografavome ir pasidalijome su Jumis. Tai darysime ir toliau. O kas naujo?
Pagaliau „užkūrėme“ internetinį puslapį – www.unexploredvilnius.lt. Taip bus patogiau pasiekti tiek tinklaraštį, tiek veidaknygę. O netrukus turėtų pasirodyti ir maršrutai. Jei viskas bus sėkmingai, paskelbsime mūsų komandos sudarytus maršrutus tiems, kuriems neužtenka tradicinių lankytinų vietų. Pirmasis jau rengiamas, bet tai tikrai nemažas darbas, tad nesinori žadėti, kad tuoj tuoj bus.
Startuoja „dukterinis“ puslapis Unexplored Klaipėda. Kviečiame prisijungti.
Antanas netrukus žadėjo naują fotografinį ciklą.
Ir... O ko norėtumėte Jūs? Parašykite, labai lauksime.

Unexplored Vilnius komanda
Aplankykite mus Facebook

2012 m. kovo 12 d., pirmadienis

Jei turėčiau milijardą

Na gerai, gal keletą? O gal užtektų ir gero šimto milijonų? Iš tikro – nežinau. Mano gebėjimai skaičiuoti pinigus tiek daug nesiekia. Visa, kas viršija trijų nulių zoną galima sakyti – daug. Taigi, jei turėčiau daug...
Pirkčiau Vingio parką.
Tikriausiai reikia paaiškinimo – kodėl? Na, pastatyčiau ten didelius baisius rūmus ir juose gyvenčiau. Neįkvepianti perspektyva?
O tikroji priežastis tokia – manau, kad Vingio parką galima „papuikinti“. Mano supratimas apie tai, koks turi būti parkas, remiasi dviem šaltiniais – aplankytais realiais parkais ir kai kuriais literatūros kūriniais. Tikrai negaliu pasigirti aplankęs visus garsiausius ir įdomiausius pasaulio parkus. Bet Tiergartenas Berlyne, pilnas klaidžių takų, triušių, kanalų, sportuojančių vokiečių, apsamanojusių skulptūrų ir kitokio gėrio bei Guell parkas Barselonoje (prisodrintas Gaudi fantazijų, palmių, driežų ir papūgų) – puikūs. Literatūros kūriniai, formavę požiūrį į tai, koks turi būti parkas – gal kiek keistesni – T. Janson „Troliai mumiai“ ir A. Lindgren „Mes Varnų saloje“ bei „Pepė Ilgakojnė“. Kaip sako daugelis padorių psichoanalitikų – visa ko pradžia – vaikystėje. T. Janson aprašė puikų parką. Neturiu po ranka knygos, negaliu patikslinti, bet užtenka ir miglotų prisiminimų apie stebuklingą Patvaldžio parką, kuriame dėkingi pavaldiniai ieško paslėptų loterijos, kurioje galima laimėti visiškai nenaudingų dalykų, kiaušinių (?), o juos gąsdina mechaniniai išradimai. Bet visiems labai linksma. A. Lindgren, rodos, tiesiogiai jokio parko neaprašė, bet pati knygų dvasia sako, kad parkas turi būti ne iki galo sutramdytas, gerokai laukinis ir netvarkingas, bet teikiantis džiaugsmą.
Kiek nukrypau... Taigi, jei nusipirkčiau Vingio parką... Pirmiausia, ten nukeliautų buldozeriai. Atsiprašau sovietinės architektūros gerbėjų, bet estradą tektų nugriauti. Ji nėra nei žavi, nei paslaptinga, nei linksma. Dainų šventės galėtų vykti nacionaliniame stadione. Finansuočiau užbaigimą, ką darysi... Keliaudami iki estrados ekskavatoriai galėtų išrausti porą tvenkinukų ir bent vieną kanalą. Parke turi būti vandens. Vienas iš tvenkinių būtų labai kultūringas. Romantiškas. Tiltukai, auksinės žuvelės. Šiom gali kilti bėdų žiemą, bet turint keletą milijardų, manau pajėgčiau apšildyti tvenkinį žiemą. Kitas tvenkinys būtų didesnis ir gerokai laukinis. Ne tokiems saldžiai romantiškiems žmonėms.
Ir apskritai – parkas turi būti iš dviejų dalių. Padorūs miestelėnai, dailiai apsitaisiusios poniutės ir ponaičiai vaikščiotų po „kultūringąją“ parko dalį. Tą, su auksinėmis žuvelėmis, tiltukais, pavėsinėmis, rožynais ir dailiais takeliais. Tačiau gerame parke turi būti ir kita pusė. Vijokliai, sunkiai praeinami takai, lelijų priaugę tvenkiniai ir, būtinai – griuvėsiai (taip rašė dar vienoje vaikystės knygoje – „Didysis traukinio apiplėšimas“). Šitoje parko dalyje galėtų įsikurti ir vienas kitas Patvaldiškas mechanizmas. Ir čia būtų truputį pavojinga. Truputį. Būtų gerai, kad čia nedingtų daugiau nei porą lankytojų per metus, nes draudimas visus mano milijardus suėstų.
Dar vienas svarbus dalykas – aukšta aukšta tvora. Į parką nepateksi šiaip sau. Vilniečiams (turintiems pažymą iš migracijos departamento) – įėjimas laisvas ir nemokamas. Kitiems Lietuvos gyventojams nustatyčiau kvotas arba lupčiau pinigus. Per daug žmonių parke – vienas iš bjauriausių dalykų. Tai labiausiai gadina Guell parką. O blogiausi žmonės – užsienio turistai. Jų įleisčiau labai nedaug. Ir už labai didelę kainą. Garantuoju, turistai tiesiog veržtųsi į parką. Ir dar – turistai negalėtų įeitį pro vartus. Juos vežtų iš centro laivais. O nelaimingieji turistai, nepatekę į vidų, galėtų praplaukti Nerimi ir kanalu. Ir turistams pramoga, ir upę pagyvintų.
Ko dar reikėtų parke? Uždrausti įvažiuoti dviratininkams ir riedutininkams – jų nedomina parkas, jie nori pasivažinėti. Vaikams nereikia specialių žaidimo aikštelių, vaikai atsparūs (jei ne, patys kalti), galėtų laipioti po griuvėsius. Reiktų paslaptingų medžių. Reiktų vietų, kur tiesiog būtina pasiklysti. Reiktų keleto gyvūnėlių, iš bėdos tiktų ir triušiukai bei paukščiai. Salų. Reiktų ledų pardavėjų, bet tokių senovinių, ne kaip dabar. Reiktų orkestro ir šokių aikštelės. Na, ir reiktų keleto milijardų.
Antanas
Aplankykite mus Facebook

2012 m. kovo 6 d., antradienis

BOMŽ‘ai ir LOCH‘ai Vilniuje

Kaip šifruoti žodį BOMŽ‘as turbūt žino visi, bet galiu priminti – Bez Opredelionai Mesty Žitelstva arba -žmogus, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos.  Tuo tarpu iš kur atsirado žodis LOCH‘as gal ir nelabai aišku, tačiau neseniai man teko girdėti versiją, kuri skamba visai įtikinamai: L.O.CH. – Lyco Obmanutaje Chuliganami arba – asmuo, kurį apgavo nusikaltėliai. Šios LOCH‘o etimologijos versijos pasakotojas tikino, jog būtent tokią santrumpą užsirašydavo rusų milicija ant bylų žmonių, kurie kreipdavosi dėl nusikaltėlių jiems padarytos žalos, t. y., jei juos apgavo, apvogė, apvyniojo aplink pirštą, apkvailino, apsuko ir dar daug čia šių ap... galima būtų vardinti, bet palinguodavo galvą dėdė milicininkas: LOCH‘as, tu, LOCH‘as, dar vienas, dažnai pats kaltas.
BOMŽ‘ų (arba jais apsimetančių) Vilniuje tikrai netrūksta. Turbūt visi esate susitikę Aleksandrą – aukštą ašarojantį vaikiną su kuprine, kuris visiems demonstruoja savo siaubingai raudoną, pūvančią koją ir įvairiausiom užsienio kalbom kaulija pinigų. Lietuvių jis prašo, kad jam jie nupirktų bandelę, bet užsieniečiams yra parengęs kur kas įdomesnių istorijų, pvz., amerikiečiams jis porina, kad yra atvykėlis iš Rusijos, kuriam skubiai reikia operuoti koją, bet šitie lietuviai taip nekenčia rusų, kad nei vienoj ligoninėj Lietuvoj rusų negydo, ir jei jis nesusirinks pinigų savo operacijai pats, koją teks pjauti. Neįtikėtina, bet ar jo pasaka, ar ašaros, ar amerikiečių naivumas čia kaltas, tačiau jie juo patiki, o po to susirūpinę Lietuvoje neva vykdomu rusų genocidu priekaištauja savo lietuvei gidei dėl tokio mūsų tautos žiaurumo rusų atžvilgiu. Beje, Aleksandras jau tikra įžymybė - pernai vasarą turistas iš Brazilijos man pasakojo, kad jo Brazilijoje įsigytame „guidebook‘e“ apie Vilnių rašoma: „Vaikščiodami Vilniaus senamiestyje jūs būtinai susitiksite pinigų kaulijantį valkatą Aleksandrą“. Taigi brazilui Vilniuje labiausiai norėjosi išvysti Katedrą, Aušros Vartus ir Aleksandrą. Žavu?
Prie Petro Povilo bažnyčios dažnai galima išvysti kitą jauną vaikiną. Šitas visiškai sveikas ir veide dar neįsirėžęs „bomžiškumas“. Klausiau jo kartą, kodėl nesusirandi darbo? Atsakė, kad dirbo jis iki krizės Vievio paukštyne, bet sumažino algą iki minimumo ir teko darbą mesti dėl pelningesnės veiklos – išmaldos prašymo. Klausiu: kiek dabar gauni? Atsako: vasarą – nuo 80 iki 100 litų per dieną!!! Ką rinktis: mėnesį nuo ryto iki vakaro nešioti smirdančias vištas už 660 Lt ar sėdėti sau ramiai prie bažnyčios ištiesus ranką už beveik 3000 Lt? Vėl žavu?
Čia tik du pavyzdėliai, o tokių Vilniuje daugybė... Tai kas gi tie BOMŽ‘ai? Sakyčiau, tikri verslininkai - chuliganai J o kas gi tie LOCH‘ai? Sakyčiau, daug kas juos mato veidrodyje – Lyco Obmanutaje Chuliganami...
Justina

Aplankykite mus Facebook

2012 m. vasario 27 d., pirmadienis

Midijos ir šaukštai vokeliuose

Neturiu tiek pinigų, kad galėčiau eiti į brangius restoranus. Net jei mane ten kas pakviestų (o dėl to bent porą dešimtmečių, manau, galiu būti rami), neturėčiau kuo apsirengti, matyt... Tai, žodžiu, savo nuomonę galiu reikšti tik apie pilkąją lietuviškų barų, kavinių ir restoranų masę, kurios kainos įkandamos statistiškai vidutiniam Lietuvos piliečiui. Apskritai, Vilniuj įdomių valgymo vietų galima rasti. Bet pačios vietos įdomumas dar ne viskas. Pvz., aš esu labai išranki valgytoja ir praėjo tie laikai, kai leisdavau skrandį užkimšti kepta duona su sūriu ir viską užpilti gera doze alaus. Dabar norisi kažko žavingo, kažko tokio, ko neprisiruoši pasigaminsi namie arba taip lengvai nerasi Maximoje. Taigi situacija gerokai komplikuojasi, nes norisi ne tik įdomios, žavingos aplinkos, bet ir įdomaus žavingo maisto ir/ar gėrimų.
Aplinka man patinka „Kalvarijų Nr.1“ – tokia bohemiška betvarkė, į kurią patekęs nesupranti, koks dabar paros metas ar kelinti metai. Ypač smagu leisti vasaros pavakarius jų kiemelyje. Bet maistas ten tai fuij fuij fuij! Vis ėjau ėjau ten tikėdamasi, kad absoliučiai beskonės ir net šleikščios salotos su menkių kepenėlėmis buvo vienkartinis nesusipratimas. Bet užkandžiai prie vyno buvo ne ką geresni, desertai labai jau nykūs, o vynas brangus ir labai neypatingas. Visgi vieną kartą besėdint kitoje visai įdomioje vietoje (mongolų restorane) nugirdom moteriškes šnekant, kad „Kalvarijų Nr.1“ duoda daug skanesnes midijas nei „Rene“. Ir iš tikro. Vienintelis geras patiekalas.
O vat “Rene” koncepcija visai nebloga ir maistas geras. Toks su meile ruoštas. Galima piešti ant popierinių staltiesių, kiekvienam svečiui duoda šaukštus vokeliuose, dar mažą saldėsį, liaudis renkasi tokia intelektuali ir labai įvairaus amžiaus, bet vat kad sąskaita išgąsdina kiekvieną kartą. Tikrai, „Rene“ buvo mano favoritas iki praeito savaitgalio, kai su manim sėdėjusios draugės besispjaudydamos traukė pinigus ir kaltinančiai žiūrėjo į mane už tai, kad aš jas čia atsivedžiau. Gal kai šitas kartėlis praeis, „Rene“ vėl reabilituosis mano akyse.
Dar man patiko „Jalta“. Buvau vieną kartą ir kažkaip labai jau nedrąsu buvo lįsti vidun, nes atrodė, kad nekviestas brauniesi pas kažką į svečius, bet idėja, kad viskas gaminama iš sezoninių Lietuvoje užaugintų gėrybių, labai žavi. O ir kainos man pasirodė padorios. Ir vieta – apkiužęs Žvėryno medinukas, viduje pristatytas visokių miesčioniškų 5-6 dešimt. nesąmonių – turi savo gerumo. Žodžiu, jei pas mane atvyktų koks tai užsienietis ir norėtų pamatyt saikingos lietuviškos egzotikos, vesčiau jį čia.
Kažkur dingo „Lola“. Mano mėgstamiausia vyninė, kurioje visada, kad ateisi, būdavo šventė, kurioje visada grodavo širdį glostanti muzika, kurioje net švenčiau savo gimtadienį. Na, be „Lolos“ dar yra „Vinchenso“, ir turbūt todėl, kad vynas ten liejasi laisvai, vakarais būna labai triukšminga ir ankšta. Labai jau išvargina tokios sąlygos, ypač kai nori su kuo nors iš širdies paplepėti. Kai reikia greitai ir skaniai pavalgyti, keliauju į „Vapiano“. Nors vazonėliuose kerojantys žalumynai labai gerai, bet apskritai ta valgyklos atmosfera nevilioja ilgiau užsibūti. Gal tokia tokia idėja: „Pavalgei ir keliauk“. Kai noriu kiniškai, einu į „Pekino rožę“. Vienareikšmiškai kokybiškiausias kiniškas restoranas Vilniuje, kuriame esu buvus, nors tikiu, kad be E621 ir jie neapsieina. Kai norisi švęsti subtilias šventes (ne Gimtadienius ir Kalėdas), einu į „Tokyo“. Brangoka, bet japoniška. Jaučiu sentimentus „Pomodoro“. Ten skanūs makaronai, kai kurios salotos ir desertai. Kava ir sūrio pyragas su bruknėmis „Coffee Inne“. Kai nėra kitos išeities arba kai pasiilgstu mamos/močiutės keptų kotletų su morkų ir burokėlių salotomis, tada puikiai sueina LEU valgyklos meniu. O kai norisi pavalgyti tikrai skaniai, ekologiškai ir šviežiai, einu į virtuvę, traukiu puodus, keptuvę, kaitinu orkaitę ir pašvenčiu pusdienį maisto gamybai. Namuose. Nes namuose skaniausia. 
 Vita
Aplankykite mus Facebook

2012 m. vasario 18 d., šeštadienis

Apie akiniuotą šunį ir drakoną

Aha! Suintrigavau? Deja, turiu nuvilti. Nekalbėsiu apie fantazijas, haliucinacijas, magiškus grybus, rytų misticizmą ir panašiai. Iš tikro, noriu truputį papostringauti labai neįdomia tema – apie Vilniaus skulptūras. Taip taip, apie Gediminą, Mindaugą, Simoną, Kristijoną, Joną, Petrą, Vincą ir jų draugus bei keletą draugių.
Pradėsiu gal nuo išvados. Nieko prieš? Išvada tokia: Vilniuje trūksta mielų skulptūrų. O dabar pagrindimas.
Mano galva, skulptūras Vilniuje galima suklasifikuoti į tris grupes. Pirmoji – monumentaliosios skulptūros. Antra – hyperpostmodernusis menas. Ir trečia – mielosios.
Taigi, monumentaliųjų skulptūrų, vaizduojančių rimtus valstybės veikėjus, karvedžius, kunigaikščius, generolus ir šiaip rimtus veikėjus – yra daugiau nei pakankamai. Jos tarsi pabrėžia – žiūrėkite, kokia didinga buvo praeitis... Žiūrėkite, kokie galingi vyrai kūrė valstybę, meną ir t. t. Jos gal ir svarbios, kaip istorinės atminties dalis, bet prie jų nesinori skirti pasimatymo, ar nusifotografuoti apkabinus. Jos šaltos, nuobodžios ir rūsčios.
Turime ir hyper-ultra-turbo-postmodernių skulptūrų. Nesu šiuolaikinių meno krypčių žinovas, todėl negaliu įvardinti, kam jos atstovauja konkrečiai. Bet, suprantate, kad kalbu apie vamzdį, kalną (tiksliau puse jo), dviaukštį, maskatuojančius rutulius ir dar kelis panašius darinius. Taip, tai gal ir svarbu meno raidai, taip, tai kontraversiška, bet įsivaizduokime romantišką vakarą Neries krantinėje. Porelė išėjo pasivaikščioti. Paukščiukai žydi, gėlytės čiulba (arba atvirkščiai). Įsivaizdavote? Ir vaikinukas sako savo meilei: „katyte, pasibučiuokime po šia dailia arka... Em, tiksliau, kanalizacijos vamzdžiu“.
Taigi, priėjome prie svarbiausio. Bet kuriam miestui yra tiesiog būtina turėti romantinių skulptūrų. Tokių, prie kurių fotografuojasi turistai, apie kurias kalba, kad reikia patrinti nosį / ausį / ūsą ar dar ką ir išsipildys noras. Ar yra tokiu skulptūrų Vilniuje? Deja, ne prūdas. Čia tenka grįžti prie pavadinimo – man labiausiai patinkanti skulptūra – akiniuotas šuo Gedimino prospekte. Dar geras dalykas yra stebuklo plytelė, bet tai tik sąlyginai skulptūra. O dar? Nebelabai yra. Iš bėdos dar daktaras Aiskauda. Kaip ir viskas.
Ta proga galime užmesti akį į kitus miestus. Pavyzdžiui Šiaulius. Centrinėje alėjoje galime rasti visai smagių skulptūrų. Kad ir vėžį. Prie ežero – kislotną lapę. Arba grįžkime prie pavadinimo. Dar trūksta drakono. Jį galime rasti Klaipėdoje, ryjantį lietvamzdį. Taip pat ir kaminkrėtį, berniuką su šuniu, peliuką etc. Būtent tokios skulptūros įsimena, prie jų prisirišame, jos formuoja miesto veidą.
Taigi – miestui reikia mielų skulptūrų.

Antanas
Aplankykite mus Facebook