Šią vasarą mokslo suluošintos mano
smegenys nutarė, kad tikras maisto gerbėjas turi garbinti žalią mėsą. Dar ir
Užkalnis su savo odėm „Markus ir Ko“ prisidėjo. O ir šiaip nutariau, kad jei
jau sušį valgau, tai ko čia dabar žalia jautiena „britkintis“. Aišku, reikėjo
peržengti savo praeitų metų psichologinę traumą, kai Stokholme švediškam meniu rinkdamasi
vakarienę vietoj įsivaizduojamo milžiniško kotleto su bulvytėm gavau krūvelę
žalios mėsos su milžinišku tryniu ant viršaus. O kadangi, kaip žinia, Švedijoj
alkoholis brangus, tai viso to gėrio, kurį mano skonio receptoriai (o gal
labiau akys) sunkiai galėjo priimti, beveik nepavyko atskiesti pakankamu alkoholio
kiekiu.
Na, bet Druskininkai nebūtų Druskininkais
(gi Kurortas iš didžiosios raidės!), jei nepaskatintų imtis neapgalvotų,
ryžtingų sprendimų, dėl kurių po to gailimasi arba ne. „Kolonadoje“, kurią
lankau kiekvieną kartą, kai tik patenku į šitą miestą, ir kuri mane vienodai
gerai priima tiek su treningais, tiek ir su dailia suknele, drąsiai užsisakiau
jautienos didkepsnį ir beveik žinovės tonu pareiškiau, kad „Norėčiau pusiau
kepto“. Ir gavau šimtą kartų daugiau nei tikėjausi. Aj, apie garnyrą
nešnekėsiu, nes tas lietuviškų restoranų fetišas virtoms-keptoms bulvėms man
kažkoks įtartinas, bet mėsa buvo WOW. O dar užgerta ispaniško vyno keliomis
taurėmis, tapo jei ne savaitgalio kulminacija, tai bent jau itin maloningu
akcentu. Na, bet ne apie Druskininkus čia šnekėti reikia, o apie neatrastas Vilniaus
vietas. Taigi.
Įkvėpta staiga aplankiusios meilės
pusžalei mėsai, nutariau, kad reikia ir Vilniuj paieškoti kažko tokio „verto
grieko“. Penktadienio vakarą beklajodami po miestą (ėjom lyg tai į „Steak
House“, bet dabar jo lyg tai nebėra, o gal tiesiog nepriėjom...), užklydom į
Savičiaus gatvę ir nusėdom „Balsac“ restorane. Kadangi buvau girdėjus gerų
žodžių apie jų midijas, blaškiausi kaip nekalta mergelė tarp dviejų savo aistrų
– senai perprastų midijų ir naujai atrasto didkepsnio. Nugalėjo pastarasis.
Kažkaip vyno kainos pasirodė neadekvačiai aukštos, o pilstomo vyno pasirinkimas
neadekvačiai mažas, tai nutariau, kad namų vynas turėtų būti visai neblogas
variantas. Ir kaip aš klydau! Na, bet tai irgi smulkmena. Šiuo atveju lyg ir
pati kalta. O jau kaip didkepsnis nuvylė, tai oj oj oj… Nei šioks, nei toks.
Mėsa lyg tai kieta, o gal ir beskonė. Smidrai nesmagiai girgždėjo tarp dantų. O
pusžalės bulvės bulvių apkepe manęs irgi, deja, nesužavėjo. Mano sugyventinis
valgė troškintą triušieną su daržovėmis, tai triušis kažkodėl buvo vos
drungnas, o daržovės, mano galva, kaip kokie lietuviški spirgai plaukiojo
riebalų klane. Maistas lyg ir nebuvo blogas, bet kaip iš tokio pretenzingo
restorano tikrai norėjosi daugiau atidumo ir kokybiškumo. O ir kainos kažin
kokios buržujiškos. Kadangi buvo pakankamai gražus jau rudenėjančio Vilniaus
vakaras, pasirinkom sėdėti kieme, nors darėsi šalta ir tamsu. Nebuvo nei
žvakelių, suteikiančių jaukumo, nei antklodėlių, apsisaugoti nuo žvarbos. Pažadėjau
dar grįžti paragauti midijų. Gal po jų “Balzac’as” reabilituosis mano akyse,
kaip reabilitavosi “Kalvarijų Nr. 1”, o gal ir nebe…
Pabaigai derėtų pasakyti, kad žalios
mėsos kovoje 1:0 kol kas laimi Druskininkai. “Kolonadoj” didkepsnis 30 lt.,
“Balsac’e” – 49 lt., “Kolonadoj” – taurė “Castano Hecula Monastrell Yekla” –
apie 7 lt., “Balzac’e” 500 ml. vyno, kurio pavadinimo tikrai neverta atsiminti,
- 25 lt. Taigi dar kartą pasitvirtina tiesa, kad brangiau - nebūtinai reiškia
ir geriau…
Vita
Aplankykite mus Facebook
Aplankykite mus Facebook
