2012 m. vasario 27 d., pirmadienis

Midijos ir šaukštai vokeliuose

Neturiu tiek pinigų, kad galėčiau eiti į brangius restoranus. Net jei mane ten kas pakviestų (o dėl to bent porą dešimtmečių, manau, galiu būti rami), neturėčiau kuo apsirengti, matyt... Tai, žodžiu, savo nuomonę galiu reikšti tik apie pilkąją lietuviškų barų, kavinių ir restoranų masę, kurios kainos įkandamos statistiškai vidutiniam Lietuvos piliečiui. Apskritai, Vilniuj įdomių valgymo vietų galima rasti. Bet pačios vietos įdomumas dar ne viskas. Pvz., aš esu labai išranki valgytoja ir praėjo tie laikai, kai leisdavau skrandį užkimšti kepta duona su sūriu ir viską užpilti gera doze alaus. Dabar norisi kažko žavingo, kažko tokio, ko neprisiruoši pasigaminsi namie arba taip lengvai nerasi Maximoje. Taigi situacija gerokai komplikuojasi, nes norisi ne tik įdomios, žavingos aplinkos, bet ir įdomaus žavingo maisto ir/ar gėrimų.
Aplinka man patinka „Kalvarijų Nr.1“ – tokia bohemiška betvarkė, į kurią patekęs nesupranti, koks dabar paros metas ar kelinti metai. Ypač smagu leisti vasaros pavakarius jų kiemelyje. Bet maistas ten tai fuij fuij fuij! Vis ėjau ėjau ten tikėdamasi, kad absoliučiai beskonės ir net šleikščios salotos su menkių kepenėlėmis buvo vienkartinis nesusipratimas. Bet užkandžiai prie vyno buvo ne ką geresni, desertai labai jau nykūs, o vynas brangus ir labai neypatingas. Visgi vieną kartą besėdint kitoje visai įdomioje vietoje (mongolų restorane) nugirdom moteriškes šnekant, kad „Kalvarijų Nr.1“ duoda daug skanesnes midijas nei „Rene“. Ir iš tikro. Vienintelis geras patiekalas.
O vat “Rene” koncepcija visai nebloga ir maistas geras. Toks su meile ruoštas. Galima piešti ant popierinių staltiesių, kiekvienam svečiui duoda šaukštus vokeliuose, dar mažą saldėsį, liaudis renkasi tokia intelektuali ir labai įvairaus amžiaus, bet vat kad sąskaita išgąsdina kiekvieną kartą. Tikrai, „Rene“ buvo mano favoritas iki praeito savaitgalio, kai su manim sėdėjusios draugės besispjaudydamos traukė pinigus ir kaltinančiai žiūrėjo į mane už tai, kad aš jas čia atsivedžiau. Gal kai šitas kartėlis praeis, „Rene“ vėl reabilituosis mano akyse.
Dar man patiko „Jalta“. Buvau vieną kartą ir kažkaip labai jau nedrąsu buvo lįsti vidun, nes atrodė, kad nekviestas brauniesi pas kažką į svečius, bet idėja, kad viskas gaminama iš sezoninių Lietuvoje užaugintų gėrybių, labai žavi. O ir kainos man pasirodė padorios. Ir vieta – apkiužęs Žvėryno medinukas, viduje pristatytas visokių miesčioniškų 5-6 dešimt. nesąmonių – turi savo gerumo. Žodžiu, jei pas mane atvyktų koks tai užsienietis ir norėtų pamatyt saikingos lietuviškos egzotikos, vesčiau jį čia.
Kažkur dingo „Lola“. Mano mėgstamiausia vyninė, kurioje visada, kad ateisi, būdavo šventė, kurioje visada grodavo širdį glostanti muzika, kurioje net švenčiau savo gimtadienį. Na, be „Lolos“ dar yra „Vinchenso“, ir turbūt todėl, kad vynas ten liejasi laisvai, vakarais būna labai triukšminga ir ankšta. Labai jau išvargina tokios sąlygos, ypač kai nori su kuo nors iš širdies paplepėti. Kai reikia greitai ir skaniai pavalgyti, keliauju į „Vapiano“. Nors vazonėliuose kerojantys žalumynai labai gerai, bet apskritai ta valgyklos atmosfera nevilioja ilgiau užsibūti. Gal tokia tokia idėja: „Pavalgei ir keliauk“. Kai noriu kiniškai, einu į „Pekino rožę“. Vienareikšmiškai kokybiškiausias kiniškas restoranas Vilniuje, kuriame esu buvus, nors tikiu, kad be E621 ir jie neapsieina. Kai norisi švęsti subtilias šventes (ne Gimtadienius ir Kalėdas), einu į „Tokyo“. Brangoka, bet japoniška. Jaučiu sentimentus „Pomodoro“. Ten skanūs makaronai, kai kurios salotos ir desertai. Kava ir sūrio pyragas su bruknėmis „Coffee Inne“. Kai nėra kitos išeities arba kai pasiilgstu mamos/močiutės keptų kotletų su morkų ir burokėlių salotomis, tada puikiai sueina LEU valgyklos meniu. O kai norisi pavalgyti tikrai skaniai, ekologiškai ir šviežiai, einu į virtuvę, traukiu puodus, keptuvę, kaitinu orkaitę ir pašvenčiu pusdienį maisto gamybai. Namuose. Nes namuose skaniausia. 
 Vita
Aplankykite mus Facebook

2012 m. vasario 18 d., šeštadienis

Apie akiniuotą šunį ir drakoną

Aha! Suintrigavau? Deja, turiu nuvilti. Nekalbėsiu apie fantazijas, haliucinacijas, magiškus grybus, rytų misticizmą ir panašiai. Iš tikro, noriu truputį papostringauti labai neįdomia tema – apie Vilniaus skulptūras. Taip taip, apie Gediminą, Mindaugą, Simoną, Kristijoną, Joną, Petrą, Vincą ir jų draugus bei keletą draugių.
Pradėsiu gal nuo išvados. Nieko prieš? Išvada tokia: Vilniuje trūksta mielų skulptūrų. O dabar pagrindimas.
Mano galva, skulptūras Vilniuje galima suklasifikuoti į tris grupes. Pirmoji – monumentaliosios skulptūros. Antra – hyperpostmodernusis menas. Ir trečia – mielosios.
Taigi, monumentaliųjų skulptūrų, vaizduojančių rimtus valstybės veikėjus, karvedžius, kunigaikščius, generolus ir šiaip rimtus veikėjus – yra daugiau nei pakankamai. Jos tarsi pabrėžia – žiūrėkite, kokia didinga buvo praeitis... Žiūrėkite, kokie galingi vyrai kūrė valstybę, meną ir t. t. Jos gal ir svarbios, kaip istorinės atminties dalis, bet prie jų nesinori skirti pasimatymo, ar nusifotografuoti apkabinus. Jos šaltos, nuobodžios ir rūsčios.
Turime ir hyper-ultra-turbo-postmodernių skulptūrų. Nesu šiuolaikinių meno krypčių žinovas, todėl negaliu įvardinti, kam jos atstovauja konkrečiai. Bet, suprantate, kad kalbu apie vamzdį, kalną (tiksliau puse jo), dviaukštį, maskatuojančius rutulius ir dar kelis panašius darinius. Taip, tai gal ir svarbu meno raidai, taip, tai kontraversiška, bet įsivaizduokime romantišką vakarą Neries krantinėje. Porelė išėjo pasivaikščioti. Paukščiukai žydi, gėlytės čiulba (arba atvirkščiai). Įsivaizdavote? Ir vaikinukas sako savo meilei: „katyte, pasibučiuokime po šia dailia arka... Em, tiksliau, kanalizacijos vamzdžiu“.
Taigi, priėjome prie svarbiausio. Bet kuriam miestui yra tiesiog būtina turėti romantinių skulptūrų. Tokių, prie kurių fotografuojasi turistai, apie kurias kalba, kad reikia patrinti nosį / ausį / ūsą ar dar ką ir išsipildys noras. Ar yra tokiu skulptūrų Vilniuje? Deja, ne prūdas. Čia tenka grįžti prie pavadinimo – man labiausiai patinkanti skulptūra – akiniuotas šuo Gedimino prospekte. Dar geras dalykas yra stebuklo plytelė, bet tai tik sąlyginai skulptūra. O dar? Nebelabai yra. Iš bėdos dar daktaras Aiskauda. Kaip ir viskas.
Ta proga galime užmesti akį į kitus miestus. Pavyzdžiui Šiaulius. Centrinėje alėjoje galime rasti visai smagių skulptūrų. Kad ir vėžį. Prie ežero – kislotną lapę. Arba grįžkime prie pavadinimo. Dar trūksta drakono. Jį galime rasti Klaipėdoje, ryjantį lietvamzdį. Taip pat ir kaminkrėtį, berniuką su šuniu, peliuką etc. Būtent tokios skulptūros įsimena, prie jų prisirišame, jos formuoja miesto veidą.
Taigi – miestui reikia mielų skulptūrų.

Antanas
Aplankykite mus Facebook