2012 m. kovo 28 d., trečiadienis

Unexplored Vilnius: metai

Tataigi, gerbiamieji broliai ir sesės kurmiai, suėjo metai, kaip paleidome Nepažinto Vilniaus / Unexplored Vilnius projektą. Kodėl kurmiai – nežinau, turbūt iš Coliukės mutliko. O projektas – šiaip madingas žodis.
Ką nuveikėme ir ką dar norime nuveikti?
Bet gal pirmiausia apie tai, kaip kilo pati idėja. O viskas prasidėjo nuo to, kai viename Facebook puslapyje, tarsi skirtame įdomesnėms ir mažiau žinomoms Vilniaus vietoms, administratoriai įkėlė šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios fotografiją su prierašu „mes tikrai nežinome, kas tai yra“. Žinoma, mes pritariame, kad ši bažnyčia, o ypač jos kaimynė – šv. Onos bažnyčia yra laaaaabai mažai žinoma, bet įdomiausia buvo po to užsimezgusi diskusija. Jos metu administratoriai drąsiai pritarinėjo keliolikai kikenančių komentatorių, kurie bandė įrodyti, kad paminklas šalia – Žemaitė, o gatvė, kurioje stovi „ši tikrai nežinoma bažnyčia“ – tikriausiai Dzeržinskio. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, bjaurius komentarus rašinėjau... Bet tada ir kilo mintis – galime padaryti geriau.
Unexplored Vilnius pradžia buvo du žmonės – Justina ir Antanas, vėliau prisijungė Vita (bet apie tai dar papasakosiu). Justina – vienintelė komandoje, galinti sakyti, kad yra profesionalė. Ji – paveldosaugos magistrė, jau penkerius metus dirbanti gide. Nemaža dalis tekstų, įdomių ištraukų ar nuorodų – jos. Antanas – fotografas – mėgėjas. Didžioji dalis nuotraukų – daryta jo, taip pat jis entuziastingiausias „blogeris“.
Vita prie komandos prisijungė Ispanijoje, Alikantėįe, valgant įtartinus baby octopus ir ne mažiau įtartiną paeliją. Diskusijos (apie tai, kas yra tikras tradicinis Lietuviškas maistas) su girtoku, niūriu ir ironišku bendrakeleiviu metu buvo prieita išvados – laikas Vitai prisijungti ir praturtinti Unexplored Vilnius tinklaraštį mintimis apie įdomesnes Vilniaus valgymo vietas.
Ką nuveikėme per metus? Na, šiek tiek parašėme, pafotografavome ir pasidalijome su Jumis. Tai darysime ir toliau. O kas naujo?
Pagaliau „užkūrėme“ internetinį puslapį – www.unexploredvilnius.lt. Taip bus patogiau pasiekti tiek tinklaraštį, tiek veidaknygę. O netrukus turėtų pasirodyti ir maršrutai. Jei viskas bus sėkmingai, paskelbsime mūsų komandos sudarytus maršrutus tiems, kuriems neužtenka tradicinių lankytinų vietų. Pirmasis jau rengiamas, bet tai tikrai nemažas darbas, tad nesinori žadėti, kad tuoj tuoj bus.
Startuoja „dukterinis“ puslapis Unexplored Klaipėda. Kviečiame prisijungti.
Antanas netrukus žadėjo naują fotografinį ciklą.
Ir... O ko norėtumėte Jūs? Parašykite, labai lauksime.

Unexplored Vilnius komanda
Aplankykite mus Facebook

2012 m. kovo 12 d., pirmadienis

Jei turėčiau milijardą

Na gerai, gal keletą? O gal užtektų ir gero šimto milijonų? Iš tikro – nežinau. Mano gebėjimai skaičiuoti pinigus tiek daug nesiekia. Visa, kas viršija trijų nulių zoną galima sakyti – daug. Taigi, jei turėčiau daug...
Pirkčiau Vingio parką.
Tikriausiai reikia paaiškinimo – kodėl? Na, pastatyčiau ten didelius baisius rūmus ir juose gyvenčiau. Neįkvepianti perspektyva?
O tikroji priežastis tokia – manau, kad Vingio parką galima „papuikinti“. Mano supratimas apie tai, koks turi būti parkas, remiasi dviem šaltiniais – aplankytais realiais parkais ir kai kuriais literatūros kūriniais. Tikrai negaliu pasigirti aplankęs visus garsiausius ir įdomiausius pasaulio parkus. Bet Tiergartenas Berlyne, pilnas klaidžių takų, triušių, kanalų, sportuojančių vokiečių, apsamanojusių skulptūrų ir kitokio gėrio bei Guell parkas Barselonoje (prisodrintas Gaudi fantazijų, palmių, driežų ir papūgų) – puikūs. Literatūros kūriniai, formavę požiūrį į tai, koks turi būti parkas – gal kiek keistesni – T. Janson „Troliai mumiai“ ir A. Lindgren „Mes Varnų saloje“ bei „Pepė Ilgakojnė“. Kaip sako daugelis padorių psichoanalitikų – visa ko pradžia – vaikystėje. T. Janson aprašė puikų parką. Neturiu po ranka knygos, negaliu patikslinti, bet užtenka ir miglotų prisiminimų apie stebuklingą Patvaldžio parką, kuriame dėkingi pavaldiniai ieško paslėptų loterijos, kurioje galima laimėti visiškai nenaudingų dalykų, kiaušinių (?), o juos gąsdina mechaniniai išradimai. Bet visiems labai linksma. A. Lindgren, rodos, tiesiogiai jokio parko neaprašė, bet pati knygų dvasia sako, kad parkas turi būti ne iki galo sutramdytas, gerokai laukinis ir netvarkingas, bet teikiantis džiaugsmą.
Kiek nukrypau... Taigi, jei nusipirkčiau Vingio parką... Pirmiausia, ten nukeliautų buldozeriai. Atsiprašau sovietinės architektūros gerbėjų, bet estradą tektų nugriauti. Ji nėra nei žavi, nei paslaptinga, nei linksma. Dainų šventės galėtų vykti nacionaliniame stadione. Finansuočiau užbaigimą, ką darysi... Keliaudami iki estrados ekskavatoriai galėtų išrausti porą tvenkinukų ir bent vieną kanalą. Parke turi būti vandens. Vienas iš tvenkinių būtų labai kultūringas. Romantiškas. Tiltukai, auksinės žuvelės. Šiom gali kilti bėdų žiemą, bet turint keletą milijardų, manau pajėgčiau apšildyti tvenkinį žiemą. Kitas tvenkinys būtų didesnis ir gerokai laukinis. Ne tokiems saldžiai romantiškiems žmonėms.
Ir apskritai – parkas turi būti iš dviejų dalių. Padorūs miestelėnai, dailiai apsitaisiusios poniutės ir ponaičiai vaikščiotų po „kultūringąją“ parko dalį. Tą, su auksinėmis žuvelėmis, tiltukais, pavėsinėmis, rožynais ir dailiais takeliais. Tačiau gerame parke turi būti ir kita pusė. Vijokliai, sunkiai praeinami takai, lelijų priaugę tvenkiniai ir, būtinai – griuvėsiai (taip rašė dar vienoje vaikystės knygoje – „Didysis traukinio apiplėšimas“). Šitoje parko dalyje galėtų įsikurti ir vienas kitas Patvaldiškas mechanizmas. Ir čia būtų truputį pavojinga. Truputį. Būtų gerai, kad čia nedingtų daugiau nei porą lankytojų per metus, nes draudimas visus mano milijardus suėstų.
Dar vienas svarbus dalykas – aukšta aukšta tvora. Į parką nepateksi šiaip sau. Vilniečiams (turintiems pažymą iš migracijos departamento) – įėjimas laisvas ir nemokamas. Kitiems Lietuvos gyventojams nustatyčiau kvotas arba lupčiau pinigus. Per daug žmonių parke – vienas iš bjauriausių dalykų. Tai labiausiai gadina Guell parką. O blogiausi žmonės – užsienio turistai. Jų įleisčiau labai nedaug. Ir už labai didelę kainą. Garantuoju, turistai tiesiog veržtųsi į parką. Ir dar – turistai negalėtų įeitį pro vartus. Juos vežtų iš centro laivais. O nelaimingieji turistai, nepatekę į vidų, galėtų praplaukti Nerimi ir kanalu. Ir turistams pramoga, ir upę pagyvintų.
Ko dar reikėtų parke? Uždrausti įvažiuoti dviratininkams ir riedutininkams – jų nedomina parkas, jie nori pasivažinėti. Vaikams nereikia specialių žaidimo aikštelių, vaikai atsparūs (jei ne, patys kalti), galėtų laipioti po griuvėsius. Reiktų paslaptingų medžių. Reiktų vietų, kur tiesiog būtina pasiklysti. Reiktų keleto gyvūnėlių, iš bėdos tiktų ir triušiukai bei paukščiai. Salų. Reiktų ledų pardavėjų, bet tokių senovinių, ne kaip dabar. Reiktų orkestro ir šokių aikštelės. Na, ir reiktų keleto milijardų.
Antanas
Aplankykite mus Facebook

2012 m. kovo 6 d., antradienis

BOMŽ‘ai ir LOCH‘ai Vilniuje

Kaip šifruoti žodį BOMŽ‘as turbūt žino visi, bet galiu priminti – Bez Opredelionai Mesty Žitelstva arba -žmogus, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos.  Tuo tarpu iš kur atsirado žodis LOCH‘as gal ir nelabai aišku, tačiau neseniai man teko girdėti versiją, kuri skamba visai įtikinamai: L.O.CH. – Lyco Obmanutaje Chuliganami arba – asmuo, kurį apgavo nusikaltėliai. Šios LOCH‘o etimologijos versijos pasakotojas tikino, jog būtent tokią santrumpą užsirašydavo rusų milicija ant bylų žmonių, kurie kreipdavosi dėl nusikaltėlių jiems padarytos žalos, t. y., jei juos apgavo, apvogė, apvyniojo aplink pirštą, apkvailino, apsuko ir dar daug čia šių ap... galima būtų vardinti, bet palinguodavo galvą dėdė milicininkas: LOCH‘as, tu, LOCH‘as, dar vienas, dažnai pats kaltas.
BOMŽ‘ų (arba jais apsimetančių) Vilniuje tikrai netrūksta. Turbūt visi esate susitikę Aleksandrą – aukštą ašarojantį vaikiną su kuprine, kuris visiems demonstruoja savo siaubingai raudoną, pūvančią koją ir įvairiausiom užsienio kalbom kaulija pinigų. Lietuvių jis prašo, kad jam jie nupirktų bandelę, bet užsieniečiams yra parengęs kur kas įdomesnių istorijų, pvz., amerikiečiams jis porina, kad yra atvykėlis iš Rusijos, kuriam skubiai reikia operuoti koją, bet šitie lietuviai taip nekenčia rusų, kad nei vienoj ligoninėj Lietuvoj rusų negydo, ir jei jis nesusirinks pinigų savo operacijai pats, koją teks pjauti. Neįtikėtina, bet ar jo pasaka, ar ašaros, ar amerikiečių naivumas čia kaltas, tačiau jie juo patiki, o po to susirūpinę Lietuvoje neva vykdomu rusų genocidu priekaištauja savo lietuvei gidei dėl tokio mūsų tautos žiaurumo rusų atžvilgiu. Beje, Aleksandras jau tikra įžymybė - pernai vasarą turistas iš Brazilijos man pasakojo, kad jo Brazilijoje įsigytame „guidebook‘e“ apie Vilnių rašoma: „Vaikščiodami Vilniaus senamiestyje jūs būtinai susitiksite pinigų kaulijantį valkatą Aleksandrą“. Taigi brazilui Vilniuje labiausiai norėjosi išvysti Katedrą, Aušros Vartus ir Aleksandrą. Žavu?
Prie Petro Povilo bažnyčios dažnai galima išvysti kitą jauną vaikiną. Šitas visiškai sveikas ir veide dar neįsirėžęs „bomžiškumas“. Klausiau jo kartą, kodėl nesusirandi darbo? Atsakė, kad dirbo jis iki krizės Vievio paukštyne, bet sumažino algą iki minimumo ir teko darbą mesti dėl pelningesnės veiklos – išmaldos prašymo. Klausiu: kiek dabar gauni? Atsako: vasarą – nuo 80 iki 100 litų per dieną!!! Ką rinktis: mėnesį nuo ryto iki vakaro nešioti smirdančias vištas už 660 Lt ar sėdėti sau ramiai prie bažnyčios ištiesus ranką už beveik 3000 Lt? Vėl žavu?
Čia tik du pavyzdėliai, o tokių Vilniuje daugybė... Tai kas gi tie BOMŽ‘ai? Sakyčiau, tikri verslininkai - chuliganai J o kas gi tie LOCH‘ai? Sakyčiau, daug kas juos mato veidrodyje – Lyco Obmanutaje Chuliganami...
Justina

Aplankykite mus Facebook