Tarybinis Vilnius: fiksuoti negalima užmiršti?

Psichologijoje seniai žinoma, kad žmogaus atmintis yra labai nepatikimas reikalas. Mes daug ką užmirštame, daug ką supainiojame, „suplakame į vieną“, žmogui ne taip sunku įpiršti netikrus prisiminimus (jei kam įdomu – rekomenduoju puikų vienos iš žymiausių atminties tyrėjų E. Loftus straipsnį). Kodėl nuo to pradėjau? Nes noriu paliesti temą, susijusia su nesena mūsų tautos istorija – sovietinį Vilnių. 

Paprastai sakoma, kad norint tyrinėti vienus ar kitus įvykius, būtina, kad būtų prabėgęs tam tikras laiko tarpas. Jei prisiminimai vis dar gyvi, aštrūs ir jautrūs, objektyvaus įvykių vertinimo tikėtis sunku. Bet iš kitos pusės – kuo daugiau laiko prabėga, tuo daugiau užmirštama, supainiojama ir iškreipiama. Tad ar jau laikas užsiimti tarybinio Vilniaus tyrimais? Kai kalbu apie tyrimus, neturiu galvoje istorikų profesionalų darbo – jie (tikiuosi) geriau žino, ką daro. Aš kalbu apie tai, ką gali paprastas vilnietis – užrašyti, nufotografuoti ar prisiminti.

Kalbant apie tarybinę Vilniaus praeitį aiškaus atsakymo nėra. Iš vienos pusės – tai vis dar jautri tema. Yra tiek žmonių kuriems praeitis primena skausmingus išgyvenimus, tiek tų, kurie linksta sakyti, „o va tarybiniais laikais buvo geriau...“. Galbūt ir nereikėtų judinti šios temos, duokime susigulėti.

Bet iš kitos pusės – sovietinis Vilnius nyksta. Buvęs Tarybų Sąjungos karinio-pramonino komplekso pasididžiavimas, gamykla paprastai vadinama 5 dėžute (arba dėžute 555) po truputį virsta loftais. Kita – Kuro aparatūra („Vilniaus TSRS penkiasdešimtmečio kuro aparatūros gamykla“) pertvarkoma į loftus, griaunama, verčiama administraciniais pastatais. Sovietinių daugiabučių po renovacijos pažinti išvis neįmanoma. „Tėvynės“ kino teatras virto „New York“, o „Lietuvos“ – tyliai griūva. Liko labai nedaug laiko užfiksuoti daugeliui objektų. Tas pats ir su papročiais, gyvenimo būdu. Iš sovietinių laikų išlikę reliktai „įsikomponuoja“ šiuolaikiniame gyvenime ir atrodo savaime suprantami (ar tai būtų blatas, ar chaltūra).

Bet ar verta išvis tyrinėti buvusios epochos likučius? Gal geriau apsimesti, kad nieko nebuvo ir tyliai užmiršti? Aš manau, kad ne tik verta, bet ir privaloma. Dėl dviejų priežasčių. Pirma, didesnės psichologinės traumos veikia ne tik tuos žmones, kurie jas patiria. Traumos persiduoda vaikams, anūkams, o gal ir dar toliau. Parodykite man šeimą, kuri nenukentėjo nuo trėmimų, pokario persekiojimų, kur giminaičiai, kaimynai, draugai nebuvo ištremti, sušaudyti ar bauginami? Ir norint susidoroti su psichologinėmis traumomis užmiršimas nėra geriausias vaistas. Tad gal padės sovietinės sistemos palikinių pažinimas?

Antra, kaip jau minėjau, laikas nuo laiko išgirstu nostalgiškus padūsavimus, kad LTSR laikais gal ne taip ir blogai buvo. Kas baisiausia, tai kartais pareiškia ir jaunoji karta. Kuri jau nebesimokė rusų kalbos, nebedainavo pionierių dainų*, nebežygiavo gegužės pirmosios paraduose **. Tarybinės praeities likučių užfiksavimas – būdas atsiminti, kokie iš tikrųjų buvo butai visiems, visaliaudinės darbo žmonių pramogos ir baimė visur.

Tad man aišku, kur dėti kablelį. Jums?

Antanas

Aplankykite mus Facebook

* Mano pirmos klasės mokytoja, pamenu, labai nusiminė, kad negali mūsų mokyti spaliukų*** dainų. Tad aš jau iš kartos, kuri nebemoka pionierių dainų.

** bet gegužinius paradus pamenu.

*** mano Word‘as sako, kad žodis „spaliukai“ klaida. Geriau būtų opaliukai. Dar vienas argumentas apie tai, kaip keičiasi laikai.

Emocijomis, bet ne logika paremtas rašinys apie kitų šalių virtuvę Vilniuje

Nors šiais laikais galima gauti bilietų į egzotišką šalį mažiau nei už šimtą litų (esu, pavyzdžiui, skiridusi į Maroką už 91Lt.), bet negi priskraidysi kiekvieną kart, kai užsinori kokių specialių gardumynų. Tuo labiau, kad gyvenimas Vilniuje turi bent vieną privalumą – kartais užtenka sėsti į truliką, mašiną, ant dviračio, o gal tiesiog nusileisti laiptais į kokį bariuką-restoraniuką-užkandinukę ir tokiu būdu nudžiuginti savo pilvelį kokiais gražiai atrodančiais, skaniai kvepiančiais, kitomis kultūromis atsiduodančiais patiekalais, o taipogi ir gėrimais.
Šita mano rašliava bus chaotiška, gal net nelogiška bei emocinga. Protingų argumentų, kodėl viena vieta man patinka, o kita – ne, beveik nebus. Bet taip jau ir su tom kelionėm. Nori nenori, bet galiausiai logikos juose lieka nedaug. Užtat emocijų užtektinai. Taigi pirmiausia į galvą šauna ispaniškas restoranas „Barcelona“. Gal dėl to kad ne taip jau seniai grįžau (o gal ir seniai, nes visas veiksmas vyko sausį) iš saulėtosios Ispanijos, kurioje visa maitinimosi kuliminacija prasideda 9 valandą vakaro, viskas užgeriama geru kiekiu vyno (turistai) arba alumi (vietiniai). Visgi „Barcelona“ visai neatspindi tos nerūpestingos ir spalvingos ispaniškos atmosferos. Maistas nykokas, aptarnavimas nykokas, aplinka nykoka. Beje, labai paradoksiška, bet vasario mėnesį ten buvo neįtikėtinai šalta. Taip šalta, kad net vyno nebesinori, o tik kuo greičiau namo po šilta antklode.
Vat priešinga atmosfera tvyro meksikietiškam restorane su savime suprantamu pavadinimu -„Meksika“. Penktadienį be rezervacijos ten lengvai nepateksi, viduj ankšta, tvanku, kvepia tekila, čili pipirais ir čirškinama mėsa. Liaudis spalvinga kaip iš kokių Tarantino filmų, meniu gan trumpas, bet ką ragavom, nenusivylėm. Gal ir neteisinga taip lyginti, nes Meksikoj niekada nesu buvus, bet jei ,,Barcelona“ primena prastą turistinę užeigą Ispanijoj, tai „Meksika“ man asocijuojasi su kokio meksikiečių miestelio taverna, kurioje verda gyvenimas, prasideda ir baigiasi vietinių meilės romanai, užsiplieskia ir užgesta muštynėmis, į kurią atklysta rūstūs vieniši klajūnai ir šiaip visame kame jaučiasi saikingas humoro jausmas bei lengvabūdiškumas.
Beje, toje pačioje gatvėje yra ir kitas šių metų mano atradimas – ukrainiečių restoranas „Borsch“. Užėjom ten kažkada po koncerto, alkani kaip šunys ir su nerimu širdyje, kad būdami lietuviai braunamės į slavų kultūrą, kuri mums lyg ir nepriklausytų šiuo atveju. Bet buvom žiauriai nustebinti. Stilingas ir jaukus interjeras net nekvepia slavišku beskoningumu. Tas pats ir apie maistą. Nežinau, ar dėl to nežmoniško alkio, ar tikrai dėl virtuvės personalo meilės, maistas buvo žvėriškai skanus. Respektas. Ir dar didesnis respektas už tą užkandėlę: mažutis mažutis stikliukas degtinės, mažas gabalėlis juodos duonos su lašinuku ir agurkėliu. Visiška smulkmena, bet taip paglostė mano alkoholį gerbiančią širdį ir maisto desperatiškai geidžaintį skrandį! Žodžiu, šitas restoranas man dera prie tos Ukrainos, kurią prisimenu: miela, mylinti lietuvius, vaišinanti vietine degtine ir lašiniais, gasdinanti meškomis Karpatuose ir nesuprantanti, kaip kalnuose galima leisti savo atostogas.
Bet visgi nebūčiau gi lietuvė, jei pabaigai vėl ko nesudirbčiau. O norisi sudirbti gi taip reklamuojamą, taip savikritika nepasižymintį indišką restoraną „Sues Indian Raja“, kuris skelbiasi esantis Pabaltijo stebuklas, indiško maisto genijus, visų švenčių karalius ir t.t. ir pan. (jei kas klauso European Hit radio, žinos, apie ką aš šneku). Ir ką gi... Pasidavėm ir mes kažkada tai reklamai. Gal ne tiek reklamai, kiek aš, aklai mylinti S. Rushdie, nutariau, kad į savo šiaurietišką skrandį reiktų sumesti kiek indiško karščio. Ir ką gi... Nuėjom kažkada... Net kokius kelis kartus. Nes po pirmo karto, atrodė, gal aš klystu, gal nemoku įvertinti gero indiško maisto. Tai nuėjom dar kartą. Ir tada supratau, kad nėr čia ko labai gerai vertinti šaldytų žirnelių ir šaldytų kalafiorų, nes kad į karį dedami šaldyti ir dėl to ištežę kalafiorai iš kilometro jaučiasi. O tai, mano galva, - žemas lygis. Ir šiaip G. Ramsis rašė, kad indiška virtuvė – tai tikrai ne vien galvą sprogdinantys aštrūs troškiniai, o iš to restorano susidaro įspūdis, kad vien... Jau geriau eisiu į „Baltus dramblius“, kentėsiu nuspangusius padavėjus, bet pavalgysiu ir skaniau, ir pigiau. Arba išvis. Išsivirsiu indišką karį namuose, nes tai tikrai nėra labai sudėtinga. O namai visam vakarui pakvimpa skrudinama kalendra, kuminu, ciberžole ir paprika. Kas gali būti geriau lietingą vakarą?
Pabaigai norėtųsi kokio tai pozityvo daugiau. Aš manau, kad Vilniuje galima pavalgyti skaniau nei Barselonoje, Lvove ar Venecijoje. Reikia tik paieškoti. Kartais neturėti jokių išankstinių nusistatymų (pvz. gal ta pigi landynė iš išorės, yra jaukus ir linksmas meksikietiškas restoranėlis viduje). Be abejo valgyti Barselonoje, Valencijoje, Kasablankoje ar Kopenhagoje įspūdingiau. Nes blogas maistas svetimoje šalyje tampa nuotykiu (pvz., kai valgiau žalius kiaušinius su kažin kokiais kakučiais ant viršaus Maroke), o geras maistas verčia tave manyti, kad esi tikras gurmanas, svetimų kultūrų žinovas ir skonių valdovas. Tad savoje šalyje užsienietiškam maistui keliami trigubi reikalavimai.

Vita
 Aplankykite mus Facebook