Ingos Liutkevičienės knygos “Déjà vu VILNIUS 1974-1990” (pokalbiai su Algirdu Vileikiu) apžvalga
Aš atvažiavau gyventi į Vilnių tais metais, kai Gedimino prospektas, netekęs savo senųjų liepų, žiojėjo išoperuotas tarsi perrėžus skalpeliu per krūtinės ląstą, tad pirkdama šią knygą paslaptingojo DEJA VU patirti nesitikėjau, bet visgi vieną kartelį jis ištiko ir mane – skaitant pastaripą apie Nykštuko kavinę: iš kažkokių sąmonės- pasąmonės ar galvoje esančios nesąmonės klodų tik „strykt“, - ir iššoko voverytė, bėganti ratu kavinės lange... O juk tikrai – mažą mane ten kartą nusivedė pusbrolio močiutė, kai lankiausi Vilniuje... DEJA VU... nors ir atvirkštinis, kaip šį jausmą įvardina pati knygos autorė.
Knygos stilius tarsi interviu – žurnalistė kalbasi su Algirdu Vileikiu, žmogumi, kuris daugiau nei dvidešimt metų vadovavo Vilniui, o dabar sutiko papasakoti pačių įvairiausių faktų ir istorijų iš to laikotarpio. Ne ką aš pati pamenu iš to Sovietmečio, tiesą pasakius, nei eilių, nei deficito, nei darbininkų paradų, nei raudonų vėliavų ar spaliukų ženkliukų... Ir iš principo neperku nieko, kas neva dvelkia nostalgija tam laikotarpiui – jokių Tarybinių dešrelių ar bandelių, bet knygą nusipirkau, nes joje nostalgija ne laikmečiui (į jį kaip tik žvelgiama labiau ironiškai), joje nostalgija mano tėvų jaunystės Miestui.
Daug ko aš nežinojau apie TĄ Vilnių! Ir apie TĄ laikotarpį! Kai kai kurios istorijos šiandien skamba lyg iš fantastikos srities: Pagal galimybes galvojome, kuo galime papuošti Spalio rajoną. Buvo ne taip paprasta. Apie tai žinojo visi rajono vykdomojo komiteto darbuotojai. Kartą viena darbuotoja praneša: „Buvau dailės studentų bendrabutyje ir mačiau, kad vienas studentas padarė visai neblogą diplominį darbą – medinį karžygį. Gal mes galėtume jį pastatyti Trakų gatvėje, ten yra tokia tuščia niša. Būtų sargas, saugotų įvažiavimą į senamiestį“ <...> Buvo problema, kaip pastatyti karžygį nesuderinus su miesto vykdomuoju komitetu. Pas mus dirbo toks Antanas Dobkevičius, kurį, kad ir kur eičiau, kviesdavausi kartu. Tai žmogus, kuriam nieko nebuvo neįmanoma. Jis pasvarstė ir sako: „Pastatykim naktį, rytą sakysim, kad seniai stovi. :) Beje, tas studentas – skulptorius S. Kuzma. Anekdoto verta ir istorija apie meškos iškamšą Lokio restorane: Vilniuje viešėjo, rodos, Kostromos srities valdžia. <...> Pietavome „Lokio“ restorane. Sužinoję, kad esu medžiotojas, svečiai pažadėjo: „Kai pas mus prasidės meškų medžioklė, mes jus pakviesime, nušausite ir turėsite iškamšą restorane“. Jie išvažiavo, o aš ir užmiršau tą kelionę. Po kiek laiko man skambina, kad prasideda medžioklė, Aišku, atsisakiau: „Nevažiuosiu. Būkit geri, sumedžiokite jūs“. Jie nušovė, padarė iškamšą ir liepė atvažiuoti pasiimti. Krizenau skaitydama ir pasakojimą, kaip Vilnius slėpė mėsą nuo baltarusių, kurie traukiniais iš Minsko į Vilnių apsipirkti važiuodavo: Gera mėsos parduotuvė buvo netoli Vilniaus geležinkelio stoties. Tada ją iškėlėme iš to rajono į centrą, o parduotuvėse arčiau stoties padarydavom taip, kad ten popietinėmis valandomis mėsos nebūtų. O ką daryti, kad vilniečiams skirtos mėsos nesivežtų į Minską? Įsivaizduoju, kaip šiais laikas mums sektųsi Akropolį nuo kaimynų paslėpti. :)
Knygoje taip pat yra įdomių faktų ir atsakymų, pvz., kiek tada kainavo vienas kvadratinis metras statant butą? (132 rublius). Kur Vilniuje panaudoti nuo ilgojo Rygos tilto likę trosai? (Pėsčiųjų tiltas iš Žvėryno į Vingio parką). Kuo sąjunginei spaudai užkliuvo „Neringos“ restorano interjeras? („Izvestija“ rašė – lietuviai salės vidury baseiną padarė – ką, gal jie šlapinsis į tą baseiną?) . Radau knygoje komentarą ir apie garsiąją vilniečių teoriją, dėl į miestą atkeltų asocialių Maskvos gyventojų, besirengiant 1980 –ųjų Olimpiadai. (Atkėlė juos čia ar ne?).
Taigi nors ir tik su vienu vieninteliu DEJA VU, bet knygą perskaičiau greitai ir smagiai. Mąstau, reikės nuvežti ją mamai ar tetai, apie kurių jaunystės studijų miestą čia kalbama, tikiu, kad joms tų striksinčių voveryčių pasirodys daug daugiau :)
Knygos stilius tarsi interviu – žurnalistė kalbasi su Algirdu Vileikiu, žmogumi, kuris daugiau nei dvidešimt metų vadovavo Vilniui, o dabar sutiko papasakoti pačių įvairiausių faktų ir istorijų iš to laikotarpio. Ne ką aš pati pamenu iš to Sovietmečio, tiesą pasakius, nei eilių, nei deficito, nei darbininkų paradų, nei raudonų vėliavų ar spaliukų ženkliukų... Ir iš principo neperku nieko, kas neva dvelkia nostalgija tam laikotarpiui – jokių Tarybinių dešrelių ar bandelių, bet knygą nusipirkau, nes joje nostalgija ne laikmečiui (į jį kaip tik žvelgiama labiau ironiškai), joje nostalgija mano tėvų jaunystės Miestui.
Daug ko aš nežinojau apie TĄ Vilnių! Ir apie TĄ laikotarpį! Kai kai kurios istorijos šiandien skamba lyg iš fantastikos srities: Pagal galimybes galvojome, kuo galime papuošti Spalio rajoną. Buvo ne taip paprasta. Apie tai žinojo visi rajono vykdomojo komiteto darbuotojai. Kartą viena darbuotoja praneša: „Buvau dailės studentų bendrabutyje ir mačiau, kad vienas studentas padarė visai neblogą diplominį darbą – medinį karžygį. Gal mes galėtume jį pastatyti Trakų gatvėje, ten yra tokia tuščia niša. Būtų sargas, saugotų įvažiavimą į senamiestį“ <...> Buvo problema, kaip pastatyti karžygį nesuderinus su miesto vykdomuoju komitetu. Pas mus dirbo toks Antanas Dobkevičius, kurį, kad ir kur eičiau, kviesdavausi kartu. Tai žmogus, kuriam nieko nebuvo neįmanoma. Jis pasvarstė ir sako: „Pastatykim naktį, rytą sakysim, kad seniai stovi. :) Beje, tas studentas – skulptorius S. Kuzma. Anekdoto verta ir istorija apie meškos iškamšą Lokio restorane: Vilniuje viešėjo, rodos, Kostromos srities valdžia. <...> Pietavome „Lokio“ restorane. Sužinoję, kad esu medžiotojas, svečiai pažadėjo: „Kai pas mus prasidės meškų medžioklė, mes jus pakviesime, nušausite ir turėsite iškamšą restorane“. Jie išvažiavo, o aš ir užmiršau tą kelionę. Po kiek laiko man skambina, kad prasideda medžioklė, Aišku, atsisakiau: „Nevažiuosiu. Būkit geri, sumedžiokite jūs“. Jie nušovė, padarė iškamšą ir liepė atvažiuoti pasiimti. Krizenau skaitydama ir pasakojimą, kaip Vilnius slėpė mėsą nuo baltarusių, kurie traukiniais iš Minsko į Vilnių apsipirkti važiuodavo: Gera mėsos parduotuvė buvo netoli Vilniaus geležinkelio stoties. Tada ją iškėlėme iš to rajono į centrą, o parduotuvėse arčiau stoties padarydavom taip, kad ten popietinėmis valandomis mėsos nebūtų. O ką daryti, kad vilniečiams skirtos mėsos nesivežtų į Minską? Įsivaizduoju, kaip šiais laikas mums sektųsi Akropolį nuo kaimynų paslėpti. :)
Knygoje taip pat yra įdomių faktų ir atsakymų, pvz., kiek tada kainavo vienas kvadratinis metras statant butą? (132 rublius). Kur Vilniuje panaudoti nuo ilgojo Rygos tilto likę trosai? (Pėsčiųjų tiltas iš Žvėryno į Vingio parką). Kuo sąjunginei spaudai užkliuvo „Neringos“ restorano interjeras? („Izvestija“ rašė – lietuviai salės vidury baseiną padarė – ką, gal jie šlapinsis į tą baseiną?) . Radau knygoje komentarą ir apie garsiąją vilniečių teoriją, dėl į miestą atkeltų asocialių Maskvos gyventojų, besirengiant 1980 –ųjų Olimpiadai. (Atkėlė juos čia ar ne?).
Taigi nors ir tik su vienu vieninteliu DEJA VU, bet knygą perskaičiau greitai ir smagiai. Mąstau, reikės nuvežti ją mamai ar tetai, apie kurių jaunystės studijų miestą čia kalbama, tikiu, kad joms tų striksinčių voveryčių pasirodys daug daugiau :)
Justina
Aplankykite mus Facebook
Aplankykite mus Facebook
