Nekrologas Vilniaus mikriukams

Nuoširdžiai užjaučiame visus Vilniaus gyventojus, netekus greitos ir patogios transporto priemonės. Šią sunkią valandą, važiuodami "greituoju" vaivorykštiniu autobusu ir negalėdami išlipti mums reikiamoje stotelėje, nostalgiškai prisimename kažkada taip ausį rėžusius žodžius: "Vairuotojas, sustokite ant sankryžos, prašau". Linkime stiprybės visiems vilniečiams, kurių kelionė iš darbo į namus, kur laukia garuojanti vakarienė, praradus mikriukus, tapo tokia ilga, jog maistas ne tik nustoja garuoti, bet ir visai atšąla.
Mielieji Vilniaus mikriukai, balti ir geltoji, jūs visada liksite mūsų širdyse...
Niekada jūsų nepamiršime ir amžinai ilgėsimės...


Panegirika Vilniaus "greitiesiems" autobusams

Šiandien po 45 minučių, praleistų nejudančiame GREITAJAME (G1) autobuse Kalvarijų gatvėje, nusprendžaiau iš jo išlipti ir namo eiti pėsčiomis. Eidama atkarpą nuo Apkasų gatvės iki Kuro aparatūros, aplenkiau tris GREITUOSIUS (G1) autobusus. Tris!!! Negaliu atsidžiaugti, kaip greitai aš vaikštau!!!

Justina.

Aplankykite mus Facebook

IKEA IR JOS MAISTAS

Aš nuoširdžiai laukiau IKEA‘jos Lietuvoj. Nuo tada, kai beveik lygiai prieš du metus grįždami iš turistinio pasiklaidžiojimo po Norvegiją, Stokholme sustojome pasižvalgyti poros smulkmenų naujiems namams. Be abejo, vos spėjome į keltą, nes pora smulkmenų virto kalnu šviestuvų, šiukšlių dėžių, milžiniškų dubenų ir t.t. ir pan. Viskas vos tilpo į mašiną, o apsipirkinėjimas atrodė taip: bėgi, nes iki kelto lieka vis mažiau laiko, bet stengiesi pagriebti dar kai ką, nes viskas taip gražu, taip blizga, taip spalvinga, ir, aišku, taip PIGU! Žodžiu, po kelionės į Norvegiją įsimylėjau Skandinaviją, skandinavišką stilių, skandinavišką tvarką ir saugumą, kurį ten jauti. IKEA, manau, prie tos meilės reikšmingai prisidėjo.

IKEA‘jos, panašu, laukiau ne tik aš. Laukė ir dar koks milijonas ar du Lietuvos (Baltarusijos) gyventojų, tik vat nežinau, kodėl. Ar dėl žiniasklaidos sukeltos ikėjinės psichozės, ar dėl poreikio dideliam pigumui, ar dėl to, kad iš tikro myli Skandinaviją ir tą skandinavišką stilių namuose. Šiaip jau svarbu paminėti, kad turiu įgimtą poreikį į masines psichozes reaguoti visišku abejingumu. Žadėjau ir sau, kad į IKEA‘ą nekelsiu kojos bent porą savaičių, kol nuotraukose matyti „ciūgliai“ žmonių atslūgs. Bet neišlaikiau. Darbai spaudžia, reikia daug visko rašyti, o normalios darbo vietos namuose neturiu. Anksčiau dirbdavau prie valgomojo stalo, bet dabar užkniso. Reik valgyt ir turi kompą, šūsnį popierių ir knygų krauti kur nors kampan, pavalgius vėl gaišti laiką, kol susidėlioji viską pagal tokią logiką, kokia buvo. Per tą laiką bent koks entuziazmo likutis dirbti visai išgaruoja. Žodžiu, vasarą mano pajamos mažesnės nei minamalios, dirbti reikia, IKEA‘a atsidarė, ketvirtadienis – oficiali nedarbo diena, taigi neliko nieko kito, taip susidaryti gana ilgą būtinų daiktų sąrašą ir keliauti. Apie tai, kiek žmonių susirinko į parduotuvę tiesiog pažiopsoti, kiek pažįstamų sutikau, ir kiek spintučių prisipirkau, nerašysiu. Trumpai papasakosiu savo įspūdžius IKEA‘jos valgyklėlėje.

Švedijos maistas man iki šiol asocijuojasi su žalia mėsa ir žalia žuvim, nes tik tą sugėbėjom užsisakyti kažkokiam baisiai senam ir tradiciniam Stokholmo restorane, kurį, pasak interneto, labai mėgsta vietiniai. Tam, kad praplėstume savo švediško maisto supratimą, apsilankymą IKEA pradėjom nuo jų valgyklėlės. Žmonių eilė nesibaigianti. Bet vat skandinavai, nebūtų skandinavai. Visko yra, niekas nesibaigia, visko turi, viskas logiškai išdėliota, eilė juda greitai, kasininkės, matyt, alpsta iš nuovargio, bet malonios, į pasakymus „Jums turbūt tie kukuliai jau naktį sapnuosis“, atsako didžiausia šypsena. Imu lašišos kepsnį su troškintomis daržovėmis (14,99 Lt.), šviežių morkų sulčių (2,99 Lt.), migdolinį pyragą (3,99 Lt.) ir kavos (lyg 1,99 Lt.). Į 20 Lt. netelpu, bet budžetas viršytas ne itin daug.

Lašiša mane nustebino: gana dosnus gabalėlis, pakankamai sultingas, nenužudytas per dideliu prieskonių kiekiu, panašu, kad garintas, bet gal troškintas, bet kokiu atveju labai sveika širdžiai J Daržovės nustebina dar labiau: žalių ir geltonų cukinijų gręžinėliai, morkos, šparaginės pupelės. Neištižę, dar šiek tiek traškančios. Padažas lengvas, nelabai turintis skonio, bet citrinos skiltelė kiek pataiso reikalą. Nėra ko labai daug ir reikalauti iš tokio dietinio patiekalo. Mano kelionių partneris valgo kukulius su bulvių koše ir bruknių uogiene (9,99 Lt. vidutinė porcija). Ne taip dietiška, bet irgi visai neblogai. Bulvių košė tiršta, kukuliai dailiai apvalūs ir sultingi, o bruknių uogienė neįtikėtinai gerai čia tinka. Desertai nei per riebūs, nei per saldūs. Mano migdolinis pyragas sotus, jaučiasi daug riešutų, norėtųsi, kad nebūtų traukiamas iš šaldytuvo, tokiu atveju būtų minkštesnis, bet vėl gi... Nebuvau nusiteikusi kritiškai. Obuolių pyragas kiek per daug vandeningas, norėtųsi, kad būtų šiltas ir su ledais. Kava ne stebuklinga, turinti kiek bjauroką prieskonį, bet išgeriu, nes reiks energijos atkakliai braunantis per minias. Aplinka maloni, žmonių knibždėta knibžda, bet dėl to visai nesijauti blogai. Jausmas toks, kad esi kokiam dideliam gražiam oro uoste ir lauki lėktuvo į kokį, pvz, puikųjį Tailandą. Tik palyginti su oro uostų restoranėliais čia žymiai pigiau.

Kadangi valgyklų maistą vertindama remiuosi kriterijum „kaip po to einasi skubėti ir dirbti“, tai IKEA‘jos valgyklėlę vertinčiau visai neblogai. Bent jau po to, ką sudorojau aš, galėjau sau kantriai brautis pro žmonių minias, sėdinėti prie visų rašomųjų stalų, lakstyti ratais po parduotuvę ieškodama padėklo kompiuteriui ir pirkti pirkti pirkti visokius skandinaviškus niekučius...

Vita

Aplankykite mus Facebook

STUDIO 9: NEI PIGU, NEI LABAI GERAI

Kai nori pavalgyti ir išgerti už 20 lt. į Studio 9 geriau neiti. Mano draugė turėjo 50 lt., ir tai neprasisuko. Teko krapštyti visas kišenes ir stebuklo būdu surinkti jai dar priklausančią 5 Lt. skolą.

Viskas prasidėjo nuo to, kad atbėgau po darbo baisingai išbadėjusi. Kadangi iki susitikimo su mano gerbiama drauge ir buvusia kursioke buvo likę 20 min. nutariau, kad tas laikas visai išbalansuos mano ir taip nestabilią psichiką, jei bent ko nors nesuvalgysiu. Užsisakiau dienos sriubos (burokėlių) už 6 lt., nes prižadėjo, kad atneš greit greit. Atnešė tikrai greit, bet tokio pat skonio ir konsistencijos sriubą, su tokiais pat dideliausiais bulvės gabalais valgiau ir praeitą savaitę Grūto parke (buvo rašoma, kad barščiai iš nostalginio meniu), kurie ten kainavo 3,5 Lt., ir prieš metus Ševčenkos gatvės LEU valgyklėlėje (kaina gal 2 Lt. ir net meniu rašyt, kad nostalgiška nereikėjo, nes viskas ten ir taip apgailėtinai nostalgiška). Žodžiu, barščiai kaip barščiai. Absoliučiai nieko reikšmingo, tik kad skrandį kiek papildė skysčiais irgi vitaminais. Šiek tiek sielojausi, kad neadekvačiai brangu, bet jau tada praradau viltį, kad vakarą pavyks praleisti su 20 Lt. 

Tada atėjo draugė, kursiokė, mėsos mėgėja viename. Ir viskas pradėjo suktis labai greitu ritmu. Ėmėm burgerius (21 Lt.). Tada juos reikėjo kuo užgerti. Apsistojom ties raudonu vynu. Išsirinkom butelį Cacoon Zinfandel (kuris šiaip jau buvo labiausiai pasiteisinęs sprendimas tą vakarą). Burgerius užsakėm pusiau iškepusius, bet gal padavėja suprato, kad pusiau žalius, o gal ir visai žalius. Žodžiu, labai neaišku, kaip ten kas ką suprato, nes gavom vos vos pašilusią mėsą. Bet viskas gerai. Nekėlėm pretenzijų. Nes taip dažniausiai nedarom. Draugė labai rūpinosi, ar čia ji dabar kuo nesusirgs valgydama žalią mėsą, bet pasakiau, kad viskas gerai. Jautieną žalią valgyt galima, vištienos – ne. Jei burgeris dar buvo gana neblogas, tai bulvytės prie jo – baisios. Maža to, kad bulvės ryškiai pernykštės ir papilkėjusios, bet dar ir pusžalės. Nežinau. Kažkaip McDonalde ar Hesburgeryje bulvytėmis pasirūpina žyyyyymiai geriau. Tuo labiau, kad Studio 9 nepateikinėja kokių tai prašmatnių orkaitėje keptų bulvių skiltelių su lupenom, o tiesiog meta šiaudelius į fritiūrinę ir vsio. Net gražių druskos kristeliukų nepabarsto.

Frustracijos būsena kėlė norą valgyti dar. Užsisakėm kavos ir varškės pyragą. Pyragas buvo kietas, o ne purus, kokio galima būtų tikėtis iš varškės pyrago, ir labai saldus. Jei neklystu, su papilta aviečių uogiene, nors kaip tik vakar savo akim mačiau, kad šviežias avietes pardavinėja net prie Norfos. Niekaip nesuprantu, kodėl lietuviai maitintojai tokie užsispyrę kaip ožiai ir neigia bet kokias sezonines daržoves, o ypač vaisius ir uogas???? Tas mane kiekvieną kart baisingai užsiutina. Kai turgūs lūžta nuo kvepiančių ką tik nuskintų raudonų-geltonų-mažų-didelių pomidorų, salotų lėkštėj voliojasi plastikinis ispaniško pomidoro gabalas. Kai pilni sodai vyšnių, serbentų, agrastų, aviečių, „gudrieji“ restoranai panna cotta užpila samčiu šaldytų braškių??? Kodėl??? Na, suprantu, kad tos šviežienos reikia eiti specialiai pirkti, dar kokia babulytė neduos čekiuko, nes taip ir nesinaudoja kasos aparatu. Ir aišku, šviežios avietės suges daug greičiau nei aviečių uogienė, bet visgi...

Jei ne tas vynas, tai sąskaita vakaro pabaigoj būtų sukėlusi absoliutų sielvartą. Už viską sumokėjom 122 Lt. Manoji dalis buvo didesnė, ir mano išankstinį biudžetą viršijo daugiau nei 3 kartus (sumokėjau 67 Lt.). Faktas kad Vilniaus centre nereiktų ieškot piguvos, bet vis tiek kankino apmaudas pavalgius: nei labai skanu, nei labai gudru, nei labai šviežia, nei labai kokybiška... Aplinka visai maloni, atpalaiduojanti, tinkama vystyti egzistencinius pokalbius, bet su maistu jiems tą dieną visai nesisekė, o gal nesiseka pastarąjį laiką, nes prieš pusmetį įspūdžiai buvo visai kitokie. Visgi sau pasakiau, kad į Studio 9 daugiau neisiu.

Vita

Aplankykite mus Facebook

Nuovargio archipelagai

Iš karto įspėju – rašinys subjektyvus. Visiškai. Ir net nesistengiu manyti ar įrodyti, kad aš šimtu procentų teisus*.

Viskas prasidėjo nuo to, kad planavau parašyti apie tai, kaip krausčiausi iš Karoliniškių į Justiniškes. Pavadinimas būtų buvęs „Atsisveikinimas su Karoliniškėmis“**. Mąsčiau, mąsčiau, beveik buvau pradėjęs, tačiau po metų supratau, kad nelabai turiu ką pasakyti apie tai. Iš esmės niekas nesiskiria. Nesiskyrė ir Fabijoniškėse – ten teko gyventi prieš Karoliniškes, tokia jau nuomininko dalia. Karoliniškėse namai raudoni, Justiniškėse – pilki. Karoliniškėse ėjau į Norfą, Justiniškėse einu į Norfą. Karoliniškėse valgiau Fokus picoje, Justiniškėse – Charlie (dar kartais Express). Bet gyvenimas iš esmės toks pats, tokie pat išnykstantieji troleibusai, tokia pati publika juose, tokie pat bomžiukai, viskas taip pat.

Nušvitimas atėjo ankstų rytą žirgliojant per Žirmūnus***. Mąsčiau, kokia emocija galėtų apibūdinti miegamuosius rajonus.

Nerimas? Išplaukęs ir neaiškus grėsmės, artėjančios lyg nuodingas rūkas ar Melancholija, jausmas. Deja, niekas neartėja. Nebent dar viena transporto pertvarka.

Liūdesys? Lyjant lietui ir drėkstant pilkoms betoninėms sienoms kartais atrodydavo taip. Bet praėjus lietui liūdesio įspūdis dingdavo. Jei miestas ar kvartalas galėtų būti apibūdinamas kaip kupinas liūdesio, jis turi turėti dramatizmo, turi turėti praeitį. O. Pamukas įrodinėja ir įrodo, kad Stambulas kupinas liūdesio – griūvančios vilos, nykstančios šeimos. Pirma mano reakcija buvo – kaip tai? Toks spalvingas, dinamiškas, triukšmingas miestas yra užgultas liūdesio? Tačiau bėgant laikui nuo apsilankymo Stambule, pirmiausia iš atminties išnyko įkyrūs prekeiviai, turgus ir triukšmas. Bet apgriuvusius mažesnių gatvelių namus, keistai liūdną Bosforą – puikiai pamenu.

Nusivylimas? Žiūrint filmus apie skurdžių getus, kuriuose vyrauja nusivylimas ir įsiūtis, kartais gali pamanyti, kad Vilniaus miegamieji rajonai irgi galėtų būti nusivylimo pilni. Juk čia gyvena tie, kurie turėjo vilčių pakeisti pasaulį, arba bent nusipirkti namą. Tie, kurie svajojo apie stulbinančią karjerą, bet toliau nešioja popieriukus. Tačiau nusivylimas veda prie pykčio. Gal ne visus, bet vieną kitą. Kur vyksta riaušės? Paryžiaus priemiesčiuose, kur gyvena nusivylę imigrantai. Girdėjote apie riaušes Pašilaičiuose? O Pilaitėj?

Mano atsakymas būtų – nuovargis****. Miegamieji rajonai yra urvai, į kuriuos sulenda darbų iškankinti menkai apmokami darbuotojai. Išsimiegoti ir keliauti vėl į darbą. Kad vėl pavargtų. Čia ir vaikai tampa pavargę. Išvarginti bandymų atkreipti pavargusių tėvų dėmesį į save. Pensininkai, kurie kai kuriuose rajonuose yra pagrindinė matoma masė, išvarginti gyvenimo ir menkos pensijos.

Miegamuosiuose rajonuose nesinori nieko. Net pramogų. Girdėjote ką nors sakant – nuvažiuojam į Šeškinę, papramogausim? Tyliai manote, kad klystu – o kaip masinių pramogų vietos – Akropolis, Ozas ir Vichy? Teoriškai jie gal ir Šeškinėje, bet iš tikro, laikosi pagarbaus atstumo nuo namų. Kad neužsikrėstų nuovargiu.

Norėtumėte sakyti, kad modernūs, spalvingi ir puikūs naujos statybos miegamieji rajonai visai ne tokie? Deja, tai iliuzija, jie taip pat lėtai gravituoja į nuovargį. Gal čia ir daug jaunų žmonių, kurie energingai kopia karjeros laiptais, uždirba daug pinigų, daug jų atiduoda už paskolą. Praeis kiek metų ir jie bus pavargę vidutinio amžiaus žmonės. Išvarginti nesibaigiančio nepasiekimo. Graži gelsva ir raudona apdaila taps murzina ir sueižėjusi. Ir naujieji rajonai atrodys tokie pat pavargę, kaip senos geros Karoliniškės ar Žirmūnai.

Antanas

Aplankykite mus Facebook

* Jūs tuo patikėsite ir taip

** puiki aliuzija (argi ne puiki?) į „Atsisveikinimą su ginklais“ ir „Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis“, tik jei kalbėti apie antrą – atvirkščiai.

*** kurie iš esmės irgi tokie patys.

**** priekabus skaitytojas galėtų ginčytis, ar tai emocija, bet argi tai esmė?

Dar kartą apie transportą. Krūva skaičiukų

Neišvengiamai artėja liepos pirma. Bus katastrofa ar ne? Ar bus geriau? Pabandžiau paskaičiuoti.

Testavau atskirus tikėtinus važiavimo scenarijus (po tris), įsijausdamas į studento, dirbančiojo, pensininko ir namų šeimininko vaidmenį. Detalių prielaidų ir skaičiavimų nepristatinėsiu, viskas yra čia, kam įdomu. Visi laikai paimti iš www.stops.lt, kur automatinis sumavimas buvo akivaizdžiai buvo neteisingas, perskaičiavau. Čia pateiksiu tik esmines išvadas.

Taigi, kas paaiškėjo:

1. Vidutiniai važiavimo Vilniuje laikai – apie 30 min. Žinoma, nuvažiuoti iš stoties į Spartą trunka 11 min., o iš Žėručio stotelės į Rokantiškes – 57, bet vidurkis apie 30 min.
2. Pagal reformuotą važiavimo sistemą važiavimo laikas sutrumpėja. Tiems, kas važiuoja piko metu – apie 5 minutes. Tačiau važiuojantiems ne piko metu (namų šeimininkų scenarijus) – pailgėja.
3. Daugiausia turėtų išlošti važiuojantieji iš Perkūnkiemio (testuota važiavimas į darbą 7 val. 02 min.). Dabar kelionė truktų vidutiniškai 46 min., po pertvarkos – 33,5 min.
4. Labiausiai pralošia iš testuotų laikų – važiuojantieji iš Šaltinėlio stotelės 8 val. 50 min. Dabar vidutinė kelionė trunka 23,7 min., po reformos – 28 min.

Atrodytu, viskas pakankamai neblogai. Tačiau man abejonių išlieka. Kodėl?

1. Nelieka mikroautobusų. Jei tikėsime transporto sistemos reformatorių teiginiais, jais važiavo apie 10% keleivių. Jei jie visi perbėgs į autobusus, kai kurie maršrutai gali būti kiek pergrūsti.
2. Lyginti laikai prieš liepos 1 ir po jos. Kaip žinome, nuo birželio pirmosios maršrutų yra mažiau. Tad tikrasis vaizdas matysis tik po rugsėjo. Jei maršrutų padidėjimas bus mažesnis, nei paprastai, keleiviai praloš.
3. Vaizdas „ant popieriaus“ – gražus. O kaip bus iš tikro? Ar greitieji autobusai „perskris“ kamščius? Ar bus įmanoma įlipti į autobusą / troleibusą? Ar vėluojant vienam autobusui, nesugrius visi gražūs planai?

Matysime, kas bus rudenį...

Antanas

Aplankykite mus Facebook

RENE: KAI ATEINI DĖL MOKSLO IR DAUG NEGERTI

Šiandien su kolege ėjom aptarti visokių tai mokslo reikalų. Turėjom tokią gudrią schemą, kurią reikėjon kaip tais transformuoti į teiginius klausimynui. Rezultate transformacijos proceso buvo nedaug, bet aptarėm daug kitų egzistencinių temų.

Ėjom, ėjom ir nuėjom į Rene. Kažkaip jis buvo pakeliui nuo universiteto iki ,,Kitchen‘o“, kuris lyg ir buvo pradinė judėjimo kryptis. Tame skersgatvyje su neištariamu pavadinimu sustatyti staliukai atrodė visai žavingai, bet labai jau prispausti vienas prie kito. Buvo vienas laisvas, bet tokiu atveju būtume ne savo noru atsidūrę trijų metroseksualų draugijoje, kurie gėrė alų iš kolbų ir valgė tas firmines Rene belgiškas bulvytes (mano galva, keistas pasirinkimas metroseksualams, - gi figūra reikia rūpintis).

Taigi nuėjom į vidų. Ten tvyrojo absoliuti žmonių tuštuma. Padavėja paslaugiai ir labai plačiai atvėrė prie mūsų buvusį langą ir mes visgi galėjome gerėtis minėtųjų metroseksualų, besifotkinančių su kolbomis, draugija. Ilgai dvejojusi, ką rinktis lengviems pavakariams, kontempliavusi kainos ir sotumo santykį, išsirinkau obuolių ir ožkos sūrio salotas su saliero drožlėmis (14 Lt.). Viską užgerti nusprendžiau maža porcijėle Hoegaarden alaus. Alus (0.33 l.) kainuoja 9 Lt.!!! Pasijutau kaip Švedijoj ar Norvegijoj, kur geriant alkoholį geriau negalvoti. Nes kai imi galvoti, supranti, kad alkoholis – tikra velnio sėkla :( Mano kolegė ėjo į kažkokios priešvestuvinius mokymus, bijojo apsireikšti ten su kvapeliu, tai gėrė girą ir ji kainavo pigiau, bet ne itin (5 Lt.). Dar ji valgė pomidorą, įdarytą krevetėm su naminiu majonezu (14 Lt.), - tas iš šono atrodė valgomai, bet  buvau taip įsitraukus į egzistencinius/mokslinius svarstymus ir metroseksualų stebėjimus, kad pamiršau paklausti, ar buvo skanu...

Maniškės salotos buvo visai neprastos. Vat tik tie milžiniški Icebergo salotos lapai, kurie formavo tokį neva patiesalą ar tai pjedestalą mano minimalistiniam patiekalui, buvo nesąmoningi. Išvis aš manau, kad Icebergo salotų naudojimas yra itin žemo kūrybingumo ir baisaus aplaidumo požymis. Nes tos salotos visus metus yra pigios ir visus metus taip pat beskonės :( Žodžiu, Icebergui fuj fuj fuj. Kad jau restoranas apeliuoja į aukštą lygį su savo kosminėmis alaus kainomis, tai tebūnie tegul būna malonus ir naudoja ką išmintingesnio salotų lapų srityje. Bet šiaip jau minkštas kreminis ožkos sūris labai gerai gerėjo su saldokais obuoliais, o saliero buvo vos vos vos, tad man visai patiko.

Ir aptarnavo mus gana greitai. Nereikėjo laukti, kaip kad Rene įprasta, 1,5-2 val. bet ko, kas užsakyta. Ir pirmadienio pavakare nebuvo to fiti šmiti bajeriuko, kur padavėjos, neva, pažindinasi su svečiais, o tada atneša „siurprizą“ iš Belgijos – šaukštus vokeliuose. Žodžiu, paprastą darbo dieną, jokių išsidirbinėjimų. Tik tiek, kad už 20 Lt. nelabai čia ir pavalgysi. Lengvai užkąsi ir atsigersi ko nors nealkoholinio. Su alkoholiu sąskaita žyyyyymiai padidės...  Žodžiu, kai inteletualaus inteligento pietums skirta tik 20 Lt., tai geriau Rene aplenkti. Nebent nori intelektualių diskusijų, o ne pilno pilvo :(

Iš viso buvo išleista 23 Lt. Ką praeitą kart sutaupiau KFC, investavau čia.

Vita

Aplankykite mus Facebook

KFC: MEILĖ VIŠTIENAI, NEAPYKANTA DARŽOVĖMS (ekonominės klasės gurmanas)

Nesu didelė greito maisto mėgėja. Bet valgau jį aplinkybių verčiama. Aplinkybės privertė vėlų sekmadienio vakarą apsilankyti neužsidarinėjančiame Ozo KFC. Nėra čia ko girtis, bet sekmadienio vakarą leidau Vichy vandens parke. Buvo baisu. Kažkodėl buvau naiviai įsitikinus, kad baseinų-pirčių-betikslio plūduriavimo jakuzyje sezonas jau pasibaigęs, visi dori lietuviai išvažiavę į sodus graibsto lapus, tręšia dirvą, kasa lysves šiltadaržyje arba kur pakrūmėj spirgina šašlykus. Matyt, ne. Per šaltas tas mūsų pavasaris kol kas. Tai visas vandens parkas tiesiog plyšo nuo žmonių atplūdžio. Aišku, kai sumoki 69 Lt. už įėjimą, širdis neleidžia apsisukt ir bėgti šalyn kiek kojos neša. Teko kentėti visas apmokėtasias 3 valandas. O kad jau sekmadienio vakaras buvo praleistas taip plebėjiškai, tai ir vakarienė pritiko tik tokia. Tai yra gal ne tiek pritiko, kiek nebebuvo kitos išeities. Ozas šalia, bet be dešimt 22 viskas jau uždaryta. Užsidarinėjo ir KFC, dirbantys mergaitės ir berniukai valė stiklus, dėliojo šiaudelius ir visaip kitaip rūpinosi savo darbo vietos švara. Visgi mielai aptarnavo. Dar sakė į iškabintą spalvingą meniu nežiūrėti, o klausyti, ką pasakys. Iš mergaitės sakymo supratau, kad turi kažkaip visko labai jau nedaug. Man surado štai tokį derinį: kopūstų salotos (3,95 Lt.), gabalėlis Originalios vištienos (4,95 Lt.), kukurūzų burbuolė (3,95 Lt.), kečupas (1,50 Lt.), Pepsi (0,3 l., 2, 95 Lt.). Viskas išėjo 17,30 Lt., tai yra netgi mažiau nei buvau sau žadėjusi (sutaupiau 2,70 Lt.). Aj, dar vertėtų paminėti, kad keptas bulvytes graibiau iš savo kohabitanto lėkstės.

Vištiena, aišku, buvo pozityviausias momentas šioje vakarienėje. Nepaisant to, kad gavau skrudintą krūtinėlės gabalą, paviršius buvo traškus, o vidus gana sultingas. Nėra ko ir norėti. Gi Kentucky Fried Chicken. Būtų baisu, jei jų ir vištiena būtų ne kažką... Kadangi baisingai mėgstu daržoves ir kaip kokia beprotė imu jas visose greito maisto restoranuose, tai padariau štai tokią genialią išvadą. Tie restoranai nori, kad žmonės NEKĘSTŲ daržovių. Nes jas padaro tokias, kad jos būtų BAISIOS. Manau, čia gerai apgalvotas sąmokslas. Sąmokslas, kaip įjunkyti žmones į riebų, milijoną kalorijų turintį maistą ir priversti manyti, kad daržovės yra tik beskonis, beformis, burnoje besiveliantis velnio išmislas. Kukurūzas, švelniai tariant, buvo neskanus. Taip taip, žinau, kad Lietuvoj kukurūzai nėra mėgstama daržovė, dažniausiai auginanama tik gyvūlių pašarui,  jos sezonas labai trumpas ir kadangi rinkos jai nėra, tai ją kultivuoja, matyt, tik baisiai aistringi sodininkai. Greičiausiai kukurūzus KFC veža šaldytus iš kokios Lenkijos, o tada porą valandų verda, kad išvarytų visas blogąsias kukurūzų dvasias, užmauna ant pagaliuko (čia tai labai gera idėja!) ir tiekia už 3,95 Lt. Šioje vietoje vėl galiu prisiminti Kambodžą. Ten valgiau labai labai gerą virtą kukurūzą kažkur pakelėj prie Phnom Phen‘io. Kainavo jis 50 lietuviškų centų. Virė tuos kukurūzus tokiame milžiniškame puode, pritaisytame prie motorolerio. Pavirdavo kokių porą minučių, mesdavo maišelin ir galėdavai neštis į autobusą jų graužti. Pasikartosiu, - tai labai geras pakelės maistas, už kurį skrandis visa širdimi dėkoja ir daro visokius tai grakščius reveransus.

KFC nežiba ir savo kopūstų salotom. Jos ne tokios tižios ir gličios kaip kukurūzas, bet kažkokios nykios ir keliančios sielvartą. Kopūstų salotos su majonezu gali būti tobulas patiekalas, jei įdedama, pavyzdžiui, obuolių, raudonųjų svogūnų ir šiek tiek garstyčių. Bet čia ne tas variantas. Prie Maximinio derinio kopūstai+morkos+daug daug daug majonezo, buvo pridėta pakiukas druskos. Gerai, kad buvo bent druskos, nes kai kažkada ėmiau salotas iš Pizza Hut, tai prie daržovių kratinio davė tik stiklinę aliejaus (anei druskos, anei pipirų, anei citrinos skiltelės). Aišku, čia galima prisiminti Facebooke kažkada labai populiarią „patarlę“ „Eiti į McDonaldą ir valgyti salotas yra tas pats, kaip mokėti prostitutei ir prašyti apsikabinimo“, bet visgi... Daržovės sveika ir tikrai gali būti neįtikėtinai skanu, jei ne tas prakeiktas sąmokslas.

Išvados tokios:

1. Pavalgiau. Nors liko nemalonus sunkumo pojūtis skrandyje, kurio nenuplovė net maža stiklinė Pepsio.

2. Išleidau mažiau nei 20 Lt.

3. Vištiena buvo skani. Visa kita – nelabai.

Vita

Aplankykite mus Facebook

Ekonominės klasės gurmanas

Kartais įvyksta įvairių gyvenimo įvykių. Tiksliau, jie dažniausiai vyksta nuolat. Kai kurie netgi yra ne įvykis, o būsena. Vienas iš jų vadinasi ekonominė klasė.

Tai tokia būsena, kai skraidai Air Baltic ir visiem pasakoji, kad „aš su Ryanair tai jau neskrisiu“. O po pusmečio skrendi Ryanair, bet niekam neafišuoji šio fakto. Arba slapčia svajodamas apie naują BMW (kiek ten tų klasių yra? Nūų anyway, kiečiausios) nusiperki seną trečios klasės golfą. Ir visiems sakai, kad tai vis vien geriau, nei nauja Dacia.

Apibendrinant – ekonominė klasė – tai būdas išlaikyti orumą. Šiek tiek jo. Būdas priminti sau ir kitiems, kad yra ir dar blogiau. Būdas rasti pasiteisinimų, aš ne dėl to, kad skurdžius*, bet dėl to, kad esu taupus kaip IKEA šefas**.

Bet kodėl apie tai Unexplored Vilniaus tinklaraštyje rašau? Nes startuoja naujas rašinių skyrelis – „Ekonominės klasės gurmanas“. Nedidelis eksperimentas – ką gero galima gauti Vilniuje už 20 lt. Aišku, kalbame apie maistą.

Kodėl 20 lt.? Nes 10 lt. būtų gerokai nepadoru. Tai jau pigių Ryanair lygis***. 30 lt. – jau nemažai. Už tiek net ir rimtame restorane gali gauti. Duonos. Arba kavos. Arba gal net pusę porcijos sriubos. Be to 20 lt. – gražus skaičius. Ir banknotas su Maironiu. Ir su Kaunu. Gal to nereikėjo minėti...

Kaip formavosi mintis apie šį eksperimentą, galite paskaityti Vitos rašinyje apie Azijos gatvės maistą. O netrukus bus ir pirmas rašinys apie maistą už 20 lt. Vilniuje.

Antanas

Aplankykite mus Facebook

* man nuolat liūdna pildyti anketas, kurias kuria amerikonai. Kai klausia apie pajamas, visada pataikau į kategoriją „$*** or less“.

** ir cukrų iš visur, kur tik duoda irgi dėl to išsinešu.

*** idėja kavinėms – apmokestinti šakutes. Nori valgyti taupiai – turi pirštukus...

PIGUS MAISTAS – BLOGAS MAISTAS?

Ne taip jau seniai, t.y. lygiai prieš 19 dienų grįžau iš Tailando ir Kambodžos. Šalys tolimos, bet lietuvių gana mėgstamos. Gal dėl to, kad sąlyginai pigios. Eilinis lietuvis Kambodžoje gali pasijausti net labai turtingu. Kai sužinai, kad šatlo, vežiojančio iš pasienio punkto į autobuso stotį gidas (ar tai vadybininkas, ar tai palydovas, - daugelio kambodžiečių funkcijas sunku suprasti, nes po vieną kokio tai darbo ten niekas nedaro) uždirba 5 dolerius per dieną, ir jei tą dieną nedirba (serga, atostogauja), tai nieko ir negauna, supranti, kad lietuviai dar visai neblogai gyvena. Žodžiu, viduriniosios klasės ten faktiškai nėra. Yra tik tie, kurie šiaip ne taip sukdamiesi suduria galą su galu ir net leidžia sau nusipirkti aptriušusį motorolerį, ant kurio sugeba sulipti visa keturių asmenų šeima, arba tie, kurie važinėja naujausiais Toyota visureigiais ir gyvena dideliuose namuose apsitvėrę spygliuotom tvorom. Taip ir su maitinimusi iš esmės ten yra du kraštutinumai. Arba restoranai, skirti turistam beigi pasiturintiems vietiniams (visokie „Sailing club‘ai“ su prašmatniais lieptais į jūrą, skambančia Norah Jones ir kondicionuojamomis valgomųjų salėmis) arba gatvės užeigėlės, o dar geriau – važinėjantys kioskeliai, kurie, mano galva, yra žmogaus išmanumo šedevrai. Tas kioskelis - tai prie motorolerio pritvirtinta vitrina, su šalia pakabinamu nuolat degančiu griliumi, visas nukarstytas maišeliais, dubenėliais, buteliukais, su šalia stovinčiu angliškai nekalbančiu kambodžiečiu, kuris neįtikėtinu greičiu pagamins patiekalą iš savo nedidelio meniu, kuris viešai net neskelbiamas. Su labai retomis išimtimis prie tokių kioskelių būriuojasi tik vietiniai.

Kadangi buvom turistai, tai valgėm ir ten, ir ten. Prabangiame Kep‘o (iki Raudonosios khmerų revoliucijos buvusio prašmatnaus kurorto) Sailing club‘e, kur daug britų ir plastikinių amerikonų, kur baltos staltiesės ir prašmatnūs tualetai tropiniame sode, apsinuodijau krevetėmis. Rodos maža krevečių porcija kainavo apie 9 dolerius (23 Lt.), o grill daržovių salotos – beveik 7 dolerius (18 Lt.). Alus buvo irgi nesvietiškai brangus. Kito alkoholio kainos buvo beveik kosminės, todėl, matyt, ir nepavyko sėkmingai išdezinfekuoti skrandžio. Sihanuokvillyje, kuris yra Kambodžos didžiausias kurortas ir didelis backpacker‘ių rojus, valgėme ištisame pajūrio restoranų kvartale. Barakuda, visą dieną, matyt, išgulėjusi saulėje, o vakare iškepta ir patiekta mums, turėjo tą bjaurų intensyvų žuvies skonį, už kurį ir nemėgstu žuvies. Dar buvo ir sausoka. Bet kainavo, jei neklystu, apie 5 dolerius (13 Lt.). O kadangi užtaikėm ant laimingos valandos, tai alus buvo po dolerį. Kaip gatvėj. Backpacker‘ių rojus gi.

Valgėme ir gatvėje. Iš pradžių labai nedrąsiai, nes Lietuvoje, žinia gatvės maistas, neturi geros reputacijos, bet vėliau vis drąsiau ir drąsiau. Išvada ta, kad kuo Kambodžoje maistas pigesnis ir kuo vargdieniškesnėje vietoje patiekiamas, tuo jis geresnis. Viskas prasidėjo nuo Seam Reap‘o, šalia kurio garsiosios Anghor‘o šventyklos. Išlindom per pačią dienos šutrą pasivaikščioti. Žinia, kiti turistai gudresni nei mes ir, matyt, tokį laiką leidžia prie baseinų ir viešbučio barų, todėl visi, neva, padoresni restoranai dar buvo uždaryti. Pasidarėm  tradicinius khmerų masažus už 6 dolerius ir nutarėm, kad nieko nebus, reik eit į pirmą pasitaikiusią vietą ir valgyt. Įlindom į visiškai neaiškios išvaizdos užeigėlę, kurios viduryje, išsidrėbęs po kėdėmis gulėjo milžiniškas rudas šuo, aišku, be antkaklio. Gal ir benamis. Sienos murzinos, stalai nustatyti lipniais padažo buteliukais, džiovintų krevečių, žuvies ar dar kažko indeliais. Buvo kiek nedrąsu pamačius ir kainas. Neįtikėtinai mažos. Vištienos – makaronų sriuba – 1,5 dolerio (3,75 Lt.). Skrudinti ryžiai su krevetėmis – 2 doleriai (5 Lt.). Užsisakėme, o tada apžiūrėjome klientus. Vienas policininkas susikaupęs srėbė  makaronus. Pora darbininkų gal jau po pietų tiesiog šnekučiavosi ir visa kaip juokavo. Turistų, aišku, nė vieno. Labai greit, daugiausiai po 10 min., atnešė du didelius dubenis. Šiaip ne taip įveikiau porciją naminio sultinio su stikliniais ryžių makaronais, gabalėliais vištienos, šviežiomis, dar traškiomis daržovėmis. Dėl įdomumo įsipyliau kažkokių čili padažų, užsibarsčiau skrudintų svogūnų iš indelio. Man, nuo vaikystės itin išrankiai maistui, buvo žiauriai skanu. Įdomu, ką gaučiau Lietuvos valgykloje už 4 litus?

Crab market‘o užeigoje valgytos krevetės su khmerų prieskoniais buvo dvigubai pigesnės ir dvigubai skanesnės nei prabangiosios "Sailing club‘o" (ir kas svarbiausia, manęs neapnuodijo). Barakuda, kurią šaltą su žaliais kopūstais mums davė nugyventam žvejų kaimelyje buvo daug geresnė nei ta, kurią valgėm turistinėje gatvėje. Tailandas apskritai atvėrė pigaus gatvės maisto neįtikėtinas galimybes. Degalinėje, gatvės prekeivės kioskelyje pirkta keptą kiaulieną valgėm net užspringdami (gal apie 2 Lt. už iešmelį). Tik paskutinę dieną paragavau tešloje keptų bananų su kondensuotu pienu (irg apie 2 Lt.). Gal ir gerai, nes jei būčiau pabandžius jų anksčiau, tikrai grįžčiau su min. 5 kg. svorio prieaugiu. Žodžiu, kokia pagrindinė mintis? Kambodžoje už 20 lt. gali sočiai, sveikai, kokybiškai gali pavalgyti ne tik du žmonės, bet dar lieka pinigų ir užgėrimui – Coca colai ir alaus skardinei. Tailande jau kiek sunkiau, nes alus brangesnis. O ką galima gauti už 20 Lt. Lietuvoje? Štai ir prasideda naujoji mano misija. Ne tik sutaupyti pinigų kitai kelionei į Indokiniją, bet ir išsiaiškinti, kuo ypatinga pigaus/nebrangaus lietuviško maisto kultūra. 

Vita
Aplankykite mus Facebook

P.S. Tęsinys kitą kartą.

          P.P.S. Kadangi tikslių kainų kelionės metu nekonspektavau, tai jos yra tik apytikrės.

Vaizdas pro Crab Market'o langus

Sihanuokvillio restoranas

Autorė valgo tešloje keptą bananą su kondensuotu pienu

Prisiminimai iš žiemos

Teoriškai žiema baigėsi prieš mėnesį. Praktiškai – nesibaigė. Bet visiems atsibodo skundimasis apie Kalėdas per Velykas. Tad aš ne apie tai.

Išryškinau juosteles, kurias išfotografavau per žiemą. 4*36 kadrai. 144 iš viso. Dalis iš rudens. Nedidelis derlius. Dvi juostos susiraitė. Skanuojant atsirado Niutono žiedai*. Neperskanavau.

Tokia tad žiema. Kad ir kaip čia būtų, man žiema nesisieja su džiaugsmingais slidžių žygiais, besmegenių lipdymu ir stingdančiu grožiu. Žiema būna dvejopa. Arba niūri, žvarbi ir melancholiška, tarsi ir graži, bet iš tikro tik paslėpus šiukšles, nuorūkas ir nuodėmes. Vieniša. Arba tokia balta, kad nieko nebesimato, kad išnyksta visi niuansai ir aspektai. Tokia beveik jokia. 

Antanas

Aplankykite mus Facebook

*Niutono žiedai yra vienodo storio juostelių pavyzdys, jie susidaro oro tarpe tarp plokščiojo ir sferinio plokštelių paviršių. O paprasčiau – tada, kai juosta liečiasi prie skanerio stiklo.