Ne taip jau seniai, t.y. lygiai prieš 19 dienų grįžau iš
Tailando ir Kambodžos. Šalys tolimos, bet lietuvių gana mėgstamos. Gal dėl to,
kad sąlyginai pigios. Eilinis lietuvis Kambodžoje gali pasijausti net labai
turtingu. Kai sužinai, kad šatlo, vežiojančio iš pasienio punkto į autobuso
stotį gidas (ar tai vadybininkas, ar tai palydovas, - daugelio kambodžiečių
funkcijas sunku suprasti, nes po vieną kokio tai darbo ten niekas nedaro)
uždirba 5 dolerius per dieną, ir jei tą dieną nedirba (serga, atostogauja), tai
nieko ir negauna, supranti, kad lietuviai dar visai neblogai gyvena. Žodžiu,
viduriniosios klasės ten faktiškai nėra. Yra tik tie, kurie šiaip ne taip
sukdamiesi suduria galą su galu ir net leidžia sau nusipirkti aptriušusį
motorolerį, ant kurio sugeba sulipti visa keturių asmenų šeima, arba tie, kurie
važinėja naujausiais Toyota visureigiais ir gyvena dideliuose namuose apsitvėrę
spygliuotom tvorom. Taip ir su maitinimusi iš esmės ten yra du kraštutinumai.
Arba restoranai, skirti turistam beigi pasiturintiems vietiniams (visokie
„Sailing club‘ai“ su prašmatniais lieptais į jūrą, skambančia Norah Jones ir
kondicionuojamomis valgomųjų salėmis) arba gatvės užeigėlės, o dar geriau –
važinėjantys kioskeliai, kurie, mano galva, yra žmogaus išmanumo šedevrai. Tas
kioskelis - tai prie motorolerio pritvirtinta vitrina, su šalia pakabinamu
nuolat degančiu griliumi, visas nukarstytas maišeliais, dubenėliais, buteliukais,
su šalia stovinčiu angliškai nekalbančiu kambodžiečiu, kuris neįtikėtinu
greičiu pagamins patiekalą iš savo nedidelio meniu, kuris viešai net
neskelbiamas. Su labai retomis išimtimis prie tokių kioskelių būriuojasi tik
vietiniai.
Kadangi buvom turistai, tai valgėm ir ten, ir ten. Prabangiame
Kep‘o (iki Raudonosios khmerų revoliucijos buvusio prašmatnaus kurorto) Sailing
club‘e, kur daug britų ir plastikinių amerikonų, kur baltos staltiesės ir
prašmatnūs tualetai tropiniame sode, apsinuodijau krevetėmis. Rodos maža
krevečių porcija kainavo apie 9 dolerius (23 Lt.), o grill daržovių salotos –
beveik 7 dolerius (18 Lt.). Alus buvo irgi nesvietiškai brangus. Kito alkoholio
kainos buvo beveik kosminės, todėl, matyt, ir nepavyko sėkmingai išdezinfekuoti
skrandžio. Sihanuokvillyje, kuris yra Kambodžos didžiausias kurortas ir didelis
backpacker‘ių rojus, valgėme ištisame pajūrio restoranų kvartale. Barakuda,
visą dieną, matyt, išgulėjusi saulėje, o vakare iškepta ir patiekta mums,
turėjo tą bjaurų intensyvų žuvies skonį, už kurį ir nemėgstu žuvies. Dar buvo
ir sausoka. Bet kainavo, jei neklystu, apie 5 dolerius (13 Lt.). O kadangi
užtaikėm ant laimingos valandos, tai alus buvo po dolerį. Kaip gatvėj.
Backpacker‘ių rojus gi.
Valgėme ir gatvėje. Iš pradžių labai nedrąsiai, nes
Lietuvoje, žinia gatvės maistas, neturi geros reputacijos, bet vėliau vis
drąsiau ir drąsiau. Išvada ta, kad kuo Kambodžoje maistas pigesnis ir kuo
vargdieniškesnėje vietoje patiekiamas, tuo jis geresnis. Viskas prasidėjo nuo
Seam Reap‘o, šalia kurio garsiosios Anghor‘o šventyklos. Išlindom per pačią
dienos šutrą pasivaikščioti. Žinia, kiti turistai gudresni nei mes ir, matyt,
tokį laiką leidžia prie baseinų ir viešbučio barų, todėl visi, neva, padoresni
restoranai dar buvo uždaryti. Pasidarėm
tradicinius khmerų masažus už 6 dolerius ir nutarėm, kad nieko nebus,
reik eit į pirmą pasitaikiusią vietą ir valgyt. Įlindom į visiškai neaiškios
išvaizdos užeigėlę, kurios viduryje, išsidrėbęs po kėdėmis gulėjo milžiniškas
rudas šuo, aišku, be antkaklio. Gal ir benamis. Sienos murzinos, stalai
nustatyti lipniais padažo buteliukais, džiovintų krevečių, žuvies ar dar kažko
indeliais. Buvo kiek nedrąsu pamačius ir kainas. Neįtikėtinai mažos. Vištienos
– makaronų sriuba – 1,5 dolerio (3,75 Lt.). Skrudinti ryžiai su krevetėmis – 2
doleriai (5 Lt.). Užsisakėme, o tada apžiūrėjome klientus. Vienas policininkas
susikaupęs srėbė makaronus. Pora
darbininkų gal jau po pietų tiesiog šnekučiavosi ir visa kaip juokavo. Turistų,
aišku, nė vieno. Labai greit, daugiausiai po 10 min., atnešė du didelius
dubenis. Šiaip ne taip įveikiau porciją naminio sultinio su stikliniais ryžių
makaronais, gabalėliais vištienos, šviežiomis, dar traškiomis daržovėmis. Dėl
įdomumo įsipyliau kažkokių čili padažų, užsibarsčiau skrudintų svogūnų iš
indelio. Man, nuo vaikystės itin išrankiai maistui, buvo žiauriai skanu. Įdomu,
ką gaučiau Lietuvos valgykloje už 4 litus?
Crab market‘o užeigoje valgytos krevetės su khmerų
prieskoniais buvo dvigubai pigesnės ir dvigubai skanesnės nei prabangiosios
"Sailing club‘o" (ir kas svarbiausia, manęs neapnuodijo). Barakuda, kurią šaltą
su žaliais kopūstais mums davė nugyventam žvejų kaimelyje buvo daug geresnė nei
ta, kurią valgėm turistinėje gatvėje. Tailandas apskritai atvėrė pigaus gatvės
maisto neįtikėtinas galimybes. Degalinėje, gatvės prekeivės kioskelyje pirkta
keptą kiaulieną valgėm net užspringdami (gal apie 2 Lt. už iešmelį). Tik
paskutinę dieną paragavau tešloje keptų bananų su kondensuotu pienu (irg apie 2
Lt.). Gal ir gerai, nes jei būčiau pabandžius jų anksčiau, tikrai grįžčiau su
min. 5 kg. svorio prieaugiu. Žodžiu, kokia pagrindinė mintis? Kambodžoje už 20
lt. gali sočiai, sveikai, kokybiškai gali pavalgyti ne tik du žmonės, bet dar
lieka pinigų ir užgėrimui – Coca colai ir alaus skardinei. Tailande jau kiek
sunkiau, nes alus brangesnis. O ką galima gauti už 20 Lt. Lietuvoje? Štai ir
prasideda naujoji mano misija. Ne tik sutaupyti pinigų kitai kelionei į
Indokiniją, bet ir išsiaiškinti, kuo ypatinga pigaus/nebrangaus lietuviško maisto
kultūra.
Aplankykite mus Facebook
P.S. Tęsinys kitą kartą.
P.P.S. Kadangi tikslių
kainų kelionės metu nekonspektavau, tai jos yra tik apytikrės.
Vaizdas pro Crab Market'o langus
Sihanuokvillio restoranas
Autorė valgo tešloje keptą bananą su kondensuotu pienu
