2013 m. liepos 31 d., trečiadienis

STUDIO 9: NEI PIGU, NEI LABAI GERAI

Kai nori pavalgyti ir išgerti už 20 lt. į Studio 9 geriau neiti. Mano draugė turėjo 50 lt., ir tai neprasisuko. Teko krapštyti visas kišenes ir stebuklo būdu surinkti jai dar priklausančią 5 Lt. skolą.
Viskas prasidėjo nuo to, kad atbėgau po darbo baisingai išbadėjusi. Kadangi iki susitikimo su mano gerbiama drauge ir buvusia kursioke buvo likę 20 min. nutariau, kad tas laikas visai išbalansuos mano ir taip nestabilią psichiką, jei bent ko nors nesuvalgysiu. Užsisakiau dienos sriubos (burokėlių) už 6 lt., nes prižadėjo, kad atneš greit greit. Atnešė tikrai greit, bet tokio pat skonio ir konsistencijos sriubą, su tokiais pat dideliausiais bulvės gabalais valgiau ir praeitą savaitę Grūto parke (buvo rašoma, kad barščiai iš nostalginio meniu), kurie ten kainavo 3,5 Lt., ir prieš metus Ševčenkos gatvės LEU valgyklėlėje (kaina gal 2 Lt. ir net meniu rašyt, kad nostalgiška nereikėjo, nes viskas ten ir taip apgailėtinai nostalgiška). Žodžiu, barščiai kaip barščiai. Absoliučiai nieko reikšmingo, tik kad skrandį kiek papildė skysčiais irgi vitaminais. Šiek tiek sielojausi, kad neadekvačiai brangu, bet jau tada praradau viltį, kad vakarą pavyks praleisti su 20 Lt. 
Tada atėjo draugė, kursiokė, mėsos mėgėja viename. Ir viskas pradėjo suktis labai greitu ritmu. Ėmėm burgerius (21 Lt.). Tada juos reikėjo kuo užgerti. Apsistojom ties raudonu vynu. Išsirinkom butelį Cacoon Zinfandel (kuris šiaip jau buvo labiausiai pasiteisinęs sprendimas tą vakarą). Burgerius užsakėm pusiau iškepusius, bet gal padavėja suprato, kad pusiau žalius, o gal ir visai žalius. Žodžiu, labai neaišku, kaip ten kas ką suprato, nes gavom vos vos pašilusią mėsą. Bet viskas gerai. Nekėlėm pretenzijų. Nes taip dažniausiai nedarom. Draugė labai rūpinosi, ar čia ji dabar kuo nesusirgs valgydama žalią mėsą, bet pasakiau, kad viskas gerai. Jautieną žalią valgyt galima, vištienos – ne. Jei burgeris dar buvo gana neblogas, tai bulvytės prie jo – baisios. Maža to, kad bulvės ryškiai pernykštės ir papilkėjusios, bet dar ir pusžalės. Nežinau. Kažkaip McDonalde ar Hesburgeryje bulvytėmis pasirūpina žyyyyymiai geriau. Tuo labiau, kad Studio 9 nepateikinėja kokių tai prašmatnių orkaitėje keptų bulvių skiltelių su lupenom, o tiesiog meta šiaudelius į fritiūrinę ir vsio. Net gražių druskos kristeliukų nepabarsto.
Frustracijos būsena kėlė norą valgyti dar. Užsisakėm kavos ir varškės pyragą. Pyragas buvo kietas, o ne purus, kokio galima būtų tikėtis iš varškės pyrago, ir labai saldus. Jei neklystu, su papilta aviečių uogiene, nors kaip tik vakar savo akim mačiau, kad šviežias avietes pardavinėja net prie Norfos. Niekaip nesuprantu, kodėl lietuviai maitintojai tokie užsispyrę kaip ožiai ir neigia bet kokias sezonines daržoves, o ypač vaisius ir uogas???? Tas mane kiekvieną kart baisingai užsiutina. Kai turgūs lūžta nuo kvepiančių ką tik nuskintų raudonų-geltonų-mažų-didelių pomidorų, salotų lėkštėj voliojasi plastikinis ispaniško pomidoro gabalas. Kai pilni sodai vyšnių, serbentų, agrastų, aviečių, „gudrieji“ restoranai panna cotta užpila samčiu šaldytų braškių??? Kodėl??? Na, suprantu, kad tos šviežienos reikia eiti specialiai pirkti, dar kokia babulytė neduos čekiuko, nes taip ir nesinaudoja kasos aparatu. Ir aišku, šviežios avietės suges daug greičiau nei aviečių uogienė, bet visgi...
Jei ne tas vynas, tai sąskaita vakaro pabaigoj būtų sukėlusi absoliutų sielvartą. Už viską sumokėjom 122 Lt. Manoji dalis buvo didesnė, ir mano išankstinį biudžetą viršijo daugiau nei 3 kartus (sumokėjau 67 Lt.). Faktas kad Vilniaus centre nereiktų ieškot piguvos, bet vis tiek kankino apmaudas pavalgius: nei labai skanu, nei labai gudru, nei labai šviežia, nei labai kokybiška... Aplinka visai maloni, atpalaiduojanti, tinkama vystyti egzistencinius pokalbius, bet su maistu jiems tą dieną visai nesisekė, o gal nesiseka pastarąjį laiką, nes prieš pusmetį įspūdžiai buvo visai kitokie. Visgi sau pasakiau, kad į Studio 9 daugiau neisiu.
Vita
Aplankykite mus Facebook

2013 m. liepos 16 d., antradienis

Nuovargio archipelagai


Iš karto įspėju – rašinys subjektyvus. Visiškai. Ir net nesistengiu manyti ar įrodyti, kad aš šimtu procentų teisus*.

Viskas prasidėjo nuo to, kad planavau parašyti apie tai, kaip krausčiausi iš Karoliniškių į Justiniškes. Pavadinimas būtų buvęs „Atsisveikinimas su Karoliniškėmis“**. Mąsčiau, mąsčiau, beveik buvau pradėjęs, tačiau po metų supratau, kad nelabai turiu ką pasakyti apie tai. Iš esmės niekas nesiskiria. Nesiskyrė ir Fabijoniškėse – ten teko gyventi prieš Karoliniškes, tokia jau nuomininko dalia. Karoliniškėse namai raudoni, Justiniškėse – pilki. Karoliniškėse ėjau į Norfą, Justiniškėse einu į Norfą. Karoliniškėse valgiau Fokus picoje, Justiniškėse – Charlie (dar kartais Express). Bet gyvenimas iš esmės toks pats, tokie pat išnykstantieji troleibusai, tokia pati publika juose, tokie pat bomžiukai, viskas taip pat.

Nušvitimas atėjo ankstų rytą žirgliojant per Žirmūnus***. Mąsčiau, kokia emocija galėtų apibūdinti miegamuosius rajonus.

Nerimas? Išplaukęs ir neaiškus grėsmės, artėjančios lyg nuodingas rūkas ar Melancholija, jausmas. Deja, niekas neartėja. Nebent dar viena transporto pertvarka.

Liūdesys? Lyjant lietui ir drėkstant pilkoms betoninėms sienoms kartais atrodydavo taip. Bet praėjus lietui liūdesio įspūdis dingdavo. Jei miestas ar kvartalas galėtų būti apibūdinamas kaip kupinas liūdesio, jis turi turėti dramatizmo, turi turėti praeitį. O. Pamukas įrodinėja ir įrodo, kad Stambulas kupinas liūdesio – griūvančios vilos, nykstančios šeimos. Pirma mano reakcija buvo – kaip tai? Toks spalvingas, dinamiškas, triukšmingas miestas yra užgultas liūdesio? Tačiau bėgant laikui nuo apsilankymo Stambule, pirmiausia iš atminties išnyko įkyrūs prekeiviai, turgus ir triukšmas. Bet apgriuvusius mažesnių gatvelių namus, keistai liūdną Bosforą – puikiai pamenu.



Nusivylimas? Žiūrint filmus apie skurdžių getus, kuriuose vyrauja nusivylimas ir įsiūtis, kartais gali pamanyti, kad Vilniaus miegamieji rajonai irgi galėtų būti nusivylimo pilni. Juk čia gyvena tie, kurie turėjo vilčių pakeisti pasaulį, arba bent nusipirkti namą. Tie, kurie svajojo apie stulbinančią karjerą, bet toliau nešioja popieriukus. Tačiau nusivylimas veda prie pykčio. Gal ne visus, bet vieną kitą. Kur vyksta riaušės? Paryžiaus priemiesčiuose, kur gyvena nusivylę imigrantai. Girdėjote apie riaušes Pašilaičiuose? O Pilaitėj?

Mano atsakymas būtų – nuovargis****. Miegamieji rajonai yra urvai, į kuriuos sulenda darbų iškankinti menkai apmokami darbuotojai. Išsimiegoti ir keliauti vėl į darbą. Kad vėl pavargtų. Čia ir vaikai tampa pavargę. Išvarginti bandymų atkreipti pavargusių tėvų dėmesį į save. Pensininkai, kurie kai kuriuose rajonuose yra pagrindinė matoma masė, išvarginti gyvenimo ir menkos pensijos.



Miegamuosiuose rajonuose nesinori nieko. Net pramogų. Girdėjote ką nors sakant – nuvažiuojam į Šeškinę, papramogausim? Tyliai manote, kad klystu – o kaip masinių pramogų vietos – Akropolis, Ozas ir Vichy? Teoriškai jie gal ir Šeškinėje, bet iš tikro, laikosi pagarbaus atstumo nuo namų. Kad neužsikrėstų nuovargiu.

Norėtumėte sakyti, kad modernūs, spalvingi ir puikūs naujos statybos miegamieji rajonai visai ne tokie? Deja, tai iliuzija, jie taip pat lėtai gravituoja į nuovargį. Gal čia ir daug jaunų žmonių, kurie energingai kopia karjeros laiptais, uždirba daug pinigų, daug jų atiduoda už paskolą. Praeis kiek metų ir jie bus pavargę vidutinio amžiaus žmonės. Išvarginti nesibaigiančio nepasiekimo. Graži gelsva ir raudona apdaila taps murzina ir sueižėjusi. Ir naujieji rajonai atrodys tokie pat pavargę, kaip senos geros Karoliniškės ar Žirmūnai.

Antanas
Aplankykite mus Facebook

* Jūs tuo patikėsite ir taip
** puiki aliuzija (argi ne puiki?) į „Atsisveikinimą su ginklais“ ir „Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis“, tik jei kalbėti apie antrą – atvirkščiai.
*** kurie iš esmės irgi tokie patys.
**** priekabus skaitytojas galėtų ginčytis, ar tai emocija, bet argi tai esmė?