Aš nuoširdžiai laukiau IKEA‘jos Lietuvoj. Nuo tada, kai
beveik lygiai prieš du metus grįždami iš turistinio pasiklaidžiojimo po
Norvegiją, Stokholme sustojome pasižvalgyti poros smulkmenų naujiems namams. Be
abejo, vos spėjome į keltą, nes pora smulkmenų virto kalnu šviestuvų, šiukšlių dėžių,
milžiniškų dubenų ir t.t. ir pan. Viskas vos tilpo į mašiną, o apsipirkinėjimas
atrodė taip: bėgi, nes iki kelto lieka vis mažiau laiko, bet stengiesi
pagriebti dar kai ką, nes viskas taip gražu, taip blizga, taip spalvinga, ir,
aišku, taip PIGU! Žodžiu, po kelionės į Norvegiją įsimylėjau Skandinaviją, skandinavišką
stilių, skandinavišką tvarką ir saugumą, kurį ten jauti. IKEA, manau, prie tos
meilės reikšmingai prisidėjo.
IKEA‘jos, panašu, laukiau ne tik aš. Laukė ir dar koks
milijonas ar du Lietuvos (Baltarusijos) gyventojų, tik vat nežinau, kodėl. Ar
dėl žiniasklaidos sukeltos ikėjinės psichozės, ar dėl poreikio dideliam
pigumui, ar dėl to, kad iš tikro myli Skandinaviją ir tą skandinavišką stilių
namuose. Šiaip jau svarbu paminėti, kad turiu įgimtą poreikį į masines
psichozes reaguoti visišku abejingumu. Žadėjau ir sau, kad į IKEA‘ą nekelsiu
kojos bent porą savaičių, kol nuotraukose matyti „ciūgliai“ žmonių atslūgs. Bet
neišlaikiau. Darbai spaudžia, reikia daug visko rašyti, o normalios darbo
vietos namuose neturiu. Anksčiau dirbdavau prie valgomojo stalo, bet dabar
užkniso. Reik valgyt ir turi kompą, šūsnį popierių ir knygų krauti kur nors
kampan, pavalgius vėl gaišti laiką, kol susidėlioji viską pagal tokią logiką,
kokia buvo. Per tą laiką bent koks entuziazmo likutis dirbti visai išgaruoja.
Žodžiu, vasarą mano pajamos mažesnės nei minamalios, dirbti reikia, IKEA‘a
atsidarė, ketvirtadienis – oficiali nedarbo diena, taigi neliko nieko kito,
taip susidaryti gana ilgą būtinų daiktų sąrašą ir keliauti. Apie tai, kiek
žmonių susirinko į parduotuvę tiesiog pažiopsoti, kiek pažįstamų sutikau, ir
kiek spintučių prisipirkau, nerašysiu. Trumpai papasakosiu savo įspūdžius
IKEA‘jos valgyklėlėje.
Švedijos maistas man iki šiol asocijuojasi su žalia mėsa
ir žalia žuvim, nes tik tą sugėbėjom užsisakyti kažkokiam baisiai senam ir
tradiciniam Stokholmo restorane, kurį, pasak interneto, labai mėgsta vietiniai.
Tam, kad praplėstume savo švediško maisto supratimą, apsilankymą IKEA pradėjom
nuo jų valgyklėlės. Žmonių eilė nesibaigianti. Bet vat skandinavai, nebūtų
skandinavai. Visko yra, niekas nesibaigia, visko turi, viskas logiškai
išdėliota, eilė juda greitai, kasininkės, matyt, alpsta iš nuovargio, bet
malonios, į pasakymus „Jums turbūt tie kukuliai jau naktį sapnuosis“, atsako
didžiausia šypsena. Imu lašišos kepsnį su troškintomis daržovėmis (14,99 Lt.),
šviežių morkų sulčių (2,99 Lt.), migdolinį pyragą (3,99 Lt.) ir kavos (lyg 1,99
Lt.). Į 20 Lt. netelpu, bet budžetas viršytas ne itin daug.
Lašiša mane nustebino: gana dosnus gabalėlis, pakankamai
sultingas, nenužudytas per dideliu prieskonių kiekiu, panašu, kad garintas, bet
gal troškintas, bet kokiu atveju labai sveika širdžiai J Daržovės nustebina dar labiau: žalių ir geltonų cukinijų
gręžinėliai, morkos, šparaginės pupelės. Neištižę, dar šiek tiek traškančios.
Padažas lengvas, nelabai turintis skonio, bet citrinos skiltelė kiek pataiso
reikalą. Nėra ko labai daug ir reikalauti iš tokio dietinio patiekalo. Mano
kelionių partneris valgo kukulius su bulvių koše ir bruknių uogiene (9,99 Lt.
vidutinė porcija). Ne taip dietiška, bet irgi visai neblogai. Bulvių košė
tiršta, kukuliai dailiai apvalūs ir sultingi, o bruknių uogienė neįtikėtinai
gerai čia tinka. Desertai nei per riebūs, nei per saldūs. Mano migdolinis
pyragas sotus, jaučiasi daug riešutų, norėtųsi, kad nebūtų traukiamas iš
šaldytuvo, tokiu atveju būtų minkštesnis, bet vėl gi... Nebuvau nusiteikusi
kritiškai. Obuolių pyragas kiek per daug vandeningas, norėtųsi, kad būtų šiltas
ir su ledais. Kava ne stebuklinga, turinti kiek bjauroką prieskonį, bet
išgeriu, nes reiks energijos atkakliai braunantis per minias. Aplinka maloni,
žmonių knibždėta knibžda, bet dėl to visai nesijauti blogai. Jausmas toks, kad
esi kokiam dideliam gražiam oro uoste ir lauki lėktuvo į kokį, pvz, puikųjį
Tailandą. Tik palyginti su oro uostų restoranėliais čia žymiai pigiau.
Kadangi valgyklų maistą vertindama remiuosi kriterijum
„kaip po to einasi skubėti ir dirbti“, tai IKEA‘jos valgyklėlę vertinčiau visai
neblogai. Bent jau po to, ką sudorojau aš, galėjau sau kantriai brautis pro
žmonių minias, sėdinėti prie visų rašomųjų stalų, lakstyti ratais po parduotuvę
ieškodama padėklo kompiuteriui ir pirkti pirkti pirkti visokius skandinaviškus
niekučius...
Vita
