Kaip fotografuoti Vilnių

Kam žmonėms reikia nuotraukų? Atsakymas paprastas ir akivaizdus, jis ateina kiekvienam į galvą – nuotraukos – tai prisiminimas. Reikšmingiausių akimirkų, svarbiausių gyvenimo momento, savęs paties ar artimiausių žmonių. Tam tikra prasme – savęs, savo identiteto kūrimo priemonė. Prisimenate Borną? Jis naudojo momentines Polaroid nuotraukas savo atminties, o tuo pačiu ir savęs paties išsaugojimui. Visos kitos reikšmės, kurias galime suteikti nuotraukoms (meno forma...) ateina gerokai vėliau. 

Dar vienas pavyzdys, pagrindžiantis, kad nuotraukos tai atmintis – Atminties išgelbėjimo projektas (Memory Salvage Project). 2011 kovo 11 dieną galingas cunamis nusiaubė Japonijos pakrantę. Taip pat ir Yamamoto miestą. Maždaug pusė miesto atsidūrė po vandeniu. Po to, kai buvo baigtas žmonių gelbėjimas, gelbėtojai išgriebė iš jūros 750 000 nuotraukų. Jas pažeidė jūros vanduo, bakterijos ir nuotraukose įamžinti prisiminimai blėso. Daugiau nei 500 savanorių nuvalė, nuplovė ir skaitmenizavo 12 000 nuotraukų ir 680 albumus, padėdami žmonėms atgauti prisiminimus (daugiau apie projektą čia, čia ir čia). 

O ką reiškia miesto nuotraukos? Tai taip pat atminties, identiteto išsaugojimo, o gal ir kūrimo priemonė. Prisiminkime, kiek išleista albumų, kurie prasideda „Senojo {įrašykite miesto pavadinimą} nuotraukos“. Kelių fotografijos žanrų atstovai bando kurti miesto atmintį: gatvės fotografai ir reportažų kūrėjai suteikia socialinių įvykių ar santykių tarp žmonių prisiminimus, taip pat leidžia dalyvauti tuose įvykiuose ar kasdieninio gyvenimo momentuose, kuriuose šiaip nedalyvaujame. Architektūros ir urbanistinio peizažo fotografai bando įamžinti fizinę miesto dalį. Nepaisant to, kad kiekvienas žanras turi savų taisyklių, sunkumų ir ypatumų, juos sieja vienas bendras dalykas: fotografo santykis su miestu.

Miestą gali fotografuoti arba svetimas, arba tikrai savas. Tarp jų – pilkoji zona, pilna vidutinio lygio nuotraukų. Žmogus, kuris mieste yra svetimas, turi didžiulį pranašumą. Jis mato tas detales, kurios gyvenantiems mieste savaime suprantamos. Jis mato keistus papročius, architektūros detales ir gyvenimo ypatumus. Mus labai žavi nuotraukos iš kelionių, kitų šalių – jos parodo tai, kas yra kitaip. Beje, aš nekalbu apie vienadienį turistą. Turistai nufotografuoja turistinius objektus, ir, nebent per klaidą, gal ką įdomesnio. Svetimas mieste yra tas, kuris miestą mato, galbūt net pažįsta, bet nėra miesto gyvenimo dalis. Svetimu mieste galima išlikti visą gyvenimą. Pirminė nuostaba ir nesupratimas iš lėto gali virsti nepritarimu ir neapykanta. Bet tai labai stiprios emocijos, kurios nuotraukoms gali suteikti didžiulės jėgos.

Miestą gali fotografuoti ir tikrasis jo gyventojas (čia verta prisiminti K. Sabaliauskaitės mintis apie tai, kas tai yra tikras vilnietis – gal „tikras vilnietis tas, kurio bent jau viena karta ilsisi Vilniaus kapinėse“?). Jis žino tai, kas ko nežino prašalaitis („Vaikų pasaulį“, Brodą ar „Planetą“, jei kalbėsime apie tarybinius laikus). Jis tiek persisėmęs miestu, kad supranta, jog miestiečiams būdingi ritualai nėra tokie įprasti ir paprasti. Tai visiškai kitas požiūris į miestą. Jei svetimasis žvelgia nustebusiu žvilgsniu, tai savasis – supratingu.

Trečio varianto nėra. Bandantis tapti miesto gyventoju nebėra svetimuoju. Jis jau persiėmęs miesto gyvenimu, bet nepakankamai, kad būtų pilnaverčiu jo dalyviu. Ir jis jau nebegali išlaikyti atstumo, išlikti nešališku stebėtoju. Todėl nuotraukos bus drungnos.

Taigi, miestą gali sėkmingai fotografuoti nustebęs svečias, arba – miestą gerbiantis ir suprantantis saviškis. Ir tai labiau ne apie gimimo vietą. Tai labiau apie santykį su miestu.

Antanas

Aplankykite mus Facebook

P.S. atsiprašau tų, kas tikėjosi techninių detalių

VELNIAS, VAIDUOKLIS ir BUIVOLAS arba kaip jie visi ant to vieno kalno telpa?

Knygų mugėje savo knygų apie Vilnių kolekciją papildžiau A. H. Kirkoro „Pasivaikščiojimais apie Vilnių ir jo apylinkes“, tai savotiškas XIX amžiaus „guide book‘as“ apie Vilnių, skaitydama jį radau visai įdomių detalių, beje, knyga, kaip ir dera „pasivaikščiojimams“, parašyta pasivaikščiojimų stiliumi: „pažvelkit į kairę, paeikit į priekį...“, bet apie pačią knygą gal kada kitą kartą, o šiandien tik viena jos pastraipa, paskatinusi parašyti būtent tai, ką jūs dabar skaitote: „Kaip tik ten, pasukus truputį dešiniau, galima patekti ant vadinamojo Baufalo kalno. Čia nuo senų laikų stovėjo tokiam Baufalui priklausęs namukas. Jame buvo tam tikra užeiga, visada kupina triukšmo, linksmybių, dažnai virstančių ištvirkavimu. Pagaliau ir savižudžiai šią vietą kažkodėl dažniausiai pasirinkdavo nusikaltimui įvykdyti. Šis, pirma apleistas, 1812 m. sudegęs, namas iš griuvėsių daugiau nepakilo.“ (A.H. Kirkoras „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“). Šalia pastraipos pieštuku pasirašiau: „Hm...“ ir pasibraukiau „savižudžiai“. Knygos autorius plačiau šio savo pastebėjimo nepakomentavo, tačiau aš akimirksniu prisiminiau šių metų sausio mėnesį įvykusią nelaimę – ant to paties kalno nusižudė jaunuolis.  Sutapimas? O gal kalno pamėnų (žr. žodyne: pamėnas – pamėklė, šmėkla, vaiduoklis) darbas, siekiant priminti tikrąjį kalno vardą?

Iš lentynos imu A. R. Čaplinsko knygą ir cituoju:  „Keičiant vardus, neapsieita be kuriozų. XV-XVI a. Vilniui plečiantis, už miesto sienų viena iš gatvių, vedusių į Lukiškes, buvo vadinama kalno, pro kurį ji ėjo, - Pamėnkalnio vardu. Pirmą kartą šį vardą aptinkame  1602 m. dokumente. Tai ir buvo autentiškas šio kalno ir gatvės pavadinimas. XVIII a. pabaigoje daug žemės ant minimo kalno už nuopelnus buvo padovanota Lietuvos valstybės matininkui Juozapui Boufalui. Tuomet jo vardu ir buvo vadinamas kalnas – Gora Bouffalowa. Nors dovanotą žemę J. Boufalas greitai prarado, tačiau kalnas ir toliau iki pat 1940 m. buvo vadinamas jo vardu. 1940 m., sudarant lietuvišką gatvių vardyną, jo autoriai manydami, kad „Bouffal“ ne asmenvardis, o žodis, sietinas su vokišku Buffel (buivolas, tauras), kalną pavadino Tauro kalnu. Iš šios klaidos atsirado kitos. Kalną net imta sieti su Gedimino nukautu tauru, legendiniu sapnu ir Vilniaus įkūrimu.“ (A.R. Čaplinskas „Vilniaus gatvės“).

Na, ir kaip gali tikrieji kalno šeimininkai nepykti, kai šį kuriozą dar labiau įtvirtino alaus darykla, pastatyta 1860 metais Vilniaus pirklio Vilhelmo Šopeno miesto pakraštyje, to kalno papėdėje, galiausiai tapusi „Vilniaus tauro“ alaus darykla. O šalia daryklos dar ir paminkliukas vėliau atsirado – ragus atstatęs tauras. Tik niekaip nesuprantu, kuris tauras ten: ar tas, kurio vardu kalnas pavadintas (ką gali žinot, gal tikrai ponui Boufalui ragus kas buvo įstatęs), ar tas, kurį Gediminas nukovė, ar tas, kuris alų gamina?

BBet ir čia dar ne viskas. Štai jums dar viena citata, apie dar senesnius laikus: „Archeologo Vykinto Vaitkevičiaus teigimu, nuo senų laikų Pamėnkalnis arba Tauro kalnas turėjo kitą pavadinimą - Velnio kalnas. 1441 m. didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio privilegijoje Vilniaus miestiečiams kalnas buvo minimas kaip orientyras – ipa usque ad fluvium Wilia ab vna et a Czarthowahora vsq ad Lukyschky partibus. Velnio kalnas (Góra Czartowa) aptinkamas ir vėliau, o XVII a. atsiranda ir įsitvirtina Pamėnkalnis“ (http://www.vilnius21.lt/pamenkalnis-j8001693.html). 

Ir lyg to kalno velnių, vaiduoklių, buivolų, ištvirkavimų užeigėlės ar savižudžių istorijų būtų maža, verta prisiminti ir dar vieną nelinksmą detalę – kuomet sovietmečiu buvo sunaikintos senosios Užupio žydų kapinės, jose stovėję mirusiųjų antkapiai buvo panaudoti būtent šio kalno laiptams kloti. Teko girdėti pasakojimą, kaip dar tuo gūdžiu laikmečiu iš Izraelio žiemą į Vilnių atvykęs senučiukas aklas rabinas pylė ant užšalusių kalno laiptų pakopų karštą vandenį ir pirštais liesdamas skaitė mirusiųjų vardus...

Taigi atrodo, kad šis Vilniaus kalnas visgi nėra tokia jau romantiška vieta, kaip galvoja vyrukai, vairuojantys juodus BMW ir klausantys rusiškos muzikos, kurie važiuoja ten su savo „mergikėmis“ grožėtis Vilniaus panorama. Nors iš kitos pusės... jie ten paprastai ne tik panorama grožisi, o čia užtenka prisiminti jau minėtą kalno užeigėlę ir kuo ji garsėjo – tai gal visgi viskas pagal protokolą?

Pagaliau šiandien kalnas yra ir Vilniaus blusų turgaus vieta, kuriame kiekvieną šeštadienį galima aptikti net ir to, ko nemanei iš viso esant, būna ten ir buivolų odos dirbinių, ir vaiduokliškų nuotraukų, ir išdrožinėtų velnių, ir alaus bokalų, ir žydiškų monetų, ir romantiškų paveiksliukų, ir tikros nesumeluotos istorijos... Ir visa tai ant to vieno kalno telpa.

Justina

Aplankykite mus Facebook

Tarybinė egzotika Ševčenkoj

Žmones, daiktus, vietas ir situacijas, kurios man ne prie širdies, aš „iškituoju“. Esu „iškitavusi“ Akropolį, „Domino“ teatrą, Pilies gatvę, Karoliniškių Norfą, Liepkalnio Maximą, „Lietuvos ryto“ laikraštį ir daug visokių smulkmenų. Dar didesnis sąrašas  tų, kurių neiškituoju, bet labai norėčiau tą padaryti. Iškitavimas reiškia, kad šių vietų vengiu kaip velnias kryžiaus, neigiamai atsiliepiu apie juos visuomenėje ir šiaip jau manau, kad mano gyvenimas daug geresnis be jų. Esu iškitavusi ir „Čili picą“, „Čili kaimą“ ir „Čili Kiniją“. Argumentas labai paprastas.  Bet apie tai kitąkart.

Yra tokių vietų, kurios tokios stebinančiai baisios, kad jų net neiškituosi. Pavyzdžiui, paskutiniu metu gyvenimo esu verčiama lankytis Lietuvos Edukologijos Universiteto (LEU) Antrųjų rūmų valgykloje Ševčenkos gatvėj. Palygint su ja Vilniuje veikiantys „egzotiniai“ kinų, japonų, indų, žaliojo, vegetariško, stebuklingojo ir visokio kitokio maisto restoranai yra visai ne egzotika, o paprasčiausia pilkoji masė, nes tai ką pamatai ir patiri Ševčenkos gatvėje, su jokia kita patirtim nepalyginsi. Nebent esi tarybų santvarkos kūdikis ir esi gerai (arba bent jau paviršutiniškai) susipažinęs su jos viešojo maitinimo ypatumais... Taigi Ševčenkos valgykla atitinka visus tarybinės valgyklos reikalavimus. Pirmiausia, į akis krenta visiškai nenusakomos spalvos  ir  išblukusiomis dirbtinėmis gėlėmis puoštos sienos, lipnūs stalai ir nuolat ore tvyranti gūdi prieblanda.  Antras ne ką mažiau svarbus valgyklos akcentas yra vriednosios bufetininkės, kurios nuolat demonstruoja firminį gyvenimu nepatenkintą veidą ir kas jau kas, bet klientai joms mažiausiai rūpi.  Kotletą jos įdeda kančios kupinu veidu, o jei nori atsiskaityti už suteiktą gėrį, turi laukti staiga nežinia kur prasmegusios kasininkės. Daug lengviau būtų išeiti nesusimokėjus... Bet lauki. Šnekasi jos tik tarpusavyje, su klientais nelabai... Todėl užsakymą kartais tenka kartot kelis kartus vis tikintis, kad šįkart tai jau tikrai kas nors išgirs. Kavą daro ilgai, viena kitai perduodamos estafetę arba bent primindamos, kad „čia jau tavo darbas“. Beje,  už cukrų reikia papildomai primokėti.

Meniu irgi egzotiškas. Silkutė su balta mišraine, kiaušinukai su žirneliai kaip šalti užkandžiai. Burokėlių ir rūgštynių sriuba, kai norisi sriubos. O pagrindiniam patiekalui dažniausiai siūlomi kotletai, tokie ligoninės stiliaus, kur net itin išprususio skonio pilietis gali eiti lažybų „iš kokios rūšies mėsos anie pagaminti“. Nors, pvz., šiandien valgiau įdarytą troškintą papriką.  Žavingiausia yra garnyras. Bulvių košytė, daryta „ant vandens“ ir pasižyminti tokiu neapibrėžtu skoniu, kaip ir pats vanduo iš krano, raugintų agurkų salotos su stambiais svogūnų gabalais arba stambiagabaričiai troškinti kopūstai. Žodžiu, viskas lietuviška, sezoniška ir, drįsčiau sakyti, egzotiškai skanu.

 Aišku, egzotikos prideda ir tokios detalės kaip indai bei įrankiai. Lėkštutės apdaužytais kampais. Mažutės, nes ir porcijos mažutės. Bet tas gerai, nepersivalgai, po pietų vėl žvalus gali šokti į darbus, arti mokslo dirvonus. O ne tai kaip kokiam „Brius Ly“ – privalgysi, o likusią dieną gaivaliosiesi po kokio milijono kalorijų, kurias talpina toks tai thai noodles šedevras. Šiandien pakėliau stiklinę ir pamačiau užrašą „Made in Russia“. Kiniško ir vietnamietiško šlamšto laikais retai pasitaikantis užrašas. Egzotika visgi, ar ne?

Tai štai – išvada: kai už pietus sumoki 8 litus, juk nesitiki stebuklų... Kam važiuoti į Grūto parką, žaisti tarybinius laikus, sekmadienius  parduoti Blusturgyje, jei gali tiesiog traukti ten, kur tokia egzotika yra savaime suprantamas dalykas. Kam dirginti savo skrandžius visokiais ten kariais, tortilijom, paeljom, tepenadom, sashimiais, wasabiais, dumbliais, kapariais ir visokiu kitu velniu, jei galima gauti savos egzotikos, nuo kurios mūsų pilvukai tik padėkos. Arba ne... Arba ne...

Vita

Aplankykite mus Facebook