Prisiminimai iš žiemos

Teoriškai žiema baigėsi prieš mėnesį. Praktiškai – nesibaigė. Bet visiems atsibodo skundimasis apie Kalėdas per Velykas. Tad aš ne apie tai.

Išryškinau juosteles, kurias išfotografavau per žiemą. 4*36 kadrai. 144 iš viso. Dalis iš rudens. Nedidelis derlius. Dvi juostos susiraitė. Skanuojant atsirado Niutono žiedai*. Neperskanavau.

Tokia tad žiema. Kad ir kaip čia būtų, man žiema nesisieja su džiaugsmingais slidžių žygiais, besmegenių lipdymu ir stingdančiu grožiu. Žiema būna dvejopa. Arba niūri, žvarbi ir melancholiška, tarsi ir graži, bet iš tikro tik paslėpus šiukšles, nuorūkas ir nuodėmes. Vieniša. Arba tokia balta, kad nieko nebesimato, kad išnyksta visi niuansai ir aspektai. Tokia beveik jokia. 

Antanas

Aplankykite mus Facebook

*Niutono žiedai yra vienodo storio juostelių pavyzdys, jie susidaro oro tarpe tarp plokščiojo ir sferinio plokštelių paviršių. O paprasčiau – tada, kai juosta liečiasi prie skanerio stiklo.

Kaip sardinė ieškojo vandens

Turbūt niekam ne paslaptis, kad sardinės - tai tokios žuvys. Va maždaug tokios: 

Matyt, nelabai protingos, nes dažnai atsiduria aliejuje. Bet sardinė taip pat yra ir fotoaparatas. Nelabai protingas, tiesiog dėžutė su vos keliais nustatymais, primenanti sardinių skardinę. "Gaminantis" nekokybiškas, neaiškias, lenktas nuotraukas. Gal dėl to ir įdomus.

Bet La Sardina nepamiršta savo žuviškos prigimties. Ką gi vandeniško lenkta sardinės akis užtiko Vilniuje.

Keletą fontanų. Nebūtinai veikiančių:

Upių:

Keletą užrašų:

Ir šiaip dar šio to:

 

 Ar tiek vandens pakanka sardinei? Kažin. O Jums? Spręsti Jums.

Antanas

Aplankykite mus Facebook

Tarybinis Vilnius: fiksuoti negalima užmiršti?

Psichologijoje seniai žinoma, kad žmogaus atmintis yra labai nepatikimas reikalas. Mes daug ką užmirštame, daug ką supainiojame, „suplakame į vieną“, žmogui ne taip sunku įpiršti netikrus prisiminimus (jei kam įdomu – rekomenduoju puikų vienos iš žymiausių atminties tyrėjų E. Loftus straipsnį). Kodėl nuo to pradėjau? Nes noriu paliesti temą, susijusia su nesena mūsų tautos istorija – sovietinį Vilnių. 

Paprastai sakoma, kad norint tyrinėti vienus ar kitus įvykius, būtina, kad būtų prabėgęs tam tikras laiko tarpas. Jei prisiminimai vis dar gyvi, aštrūs ir jautrūs, objektyvaus įvykių vertinimo tikėtis sunku. Bet iš kitos pusės – kuo daugiau laiko prabėga, tuo daugiau užmirštama, supainiojama ir iškreipiama. Tad ar jau laikas užsiimti tarybinio Vilniaus tyrimais? Kai kalbu apie tyrimus, neturiu galvoje istorikų profesionalų darbo – jie (tikiuosi) geriau žino, ką daro. Aš kalbu apie tai, ką gali paprastas vilnietis – užrašyti, nufotografuoti ar prisiminti.

Kalbant apie tarybinę Vilniaus praeitį aiškaus atsakymo nėra. Iš vienos pusės – tai vis dar jautri tema. Yra tiek žmonių kuriems praeitis primena skausmingus išgyvenimus, tiek tų, kurie linksta sakyti, „o va tarybiniais laikais buvo geriau...“. Galbūt ir nereikėtų judinti šios temos, duokime susigulėti.

Bet iš kitos pusės – sovietinis Vilnius nyksta. Buvęs Tarybų Sąjungos karinio-pramonino komplekso pasididžiavimas, gamykla paprastai vadinama 5 dėžute (arba dėžute 555) po truputį virsta loftais. Kita – Kuro aparatūra („Vilniaus TSRS penkiasdešimtmečio kuro aparatūros gamykla“) pertvarkoma į loftus, griaunama, verčiama administraciniais pastatais. Sovietinių daugiabučių po renovacijos pažinti išvis neįmanoma. „Tėvynės“ kino teatras virto „New York“, o „Lietuvos“ – tyliai griūva. Liko labai nedaug laiko užfiksuoti daugeliui objektų. Tas pats ir su papročiais, gyvenimo būdu. Iš sovietinių laikų išlikę reliktai „įsikomponuoja“ šiuolaikiniame gyvenime ir atrodo savaime suprantami (ar tai būtų blatas, ar chaltūra).

Bet ar verta išvis tyrinėti buvusios epochos likučius? Gal geriau apsimesti, kad nieko nebuvo ir tyliai užmiršti? Aš manau, kad ne tik verta, bet ir privaloma. Dėl dviejų priežasčių. Pirma, didesnės psichologinės traumos veikia ne tik tuos žmones, kurie jas patiria. Traumos persiduoda vaikams, anūkams, o gal ir dar toliau. Parodykite man šeimą, kuri nenukentėjo nuo trėmimų, pokario persekiojimų, kur giminaičiai, kaimynai, draugai nebuvo ištremti, sušaudyti ar bauginami? Ir norint susidoroti su psichologinėmis traumomis užmiršimas nėra geriausias vaistas. Tad gal padės sovietinės sistemos palikinių pažinimas?

Antra, kaip jau minėjau, laikas nuo laiko išgirstu nostalgiškus padūsavimus, kad LTSR laikais gal ne taip ir blogai buvo. Kas baisiausia, tai kartais pareiškia ir jaunoji karta. Kuri jau nebesimokė rusų kalbos, nebedainavo pionierių dainų*, nebežygiavo gegužės pirmosios paraduose **. Tarybinės praeities likučių užfiksavimas – būdas atsiminti, kokie iš tikrųjų buvo butai visiems, visaliaudinės darbo žmonių pramogos ir baimė visur.

Tad man aišku, kur dėti kablelį. Jums?

Antanas

Aplankykite mus Facebook

* Mano pirmos klasės mokytoja, pamenu, labai nusiminė, kad negali mūsų mokyti spaliukų*** dainų. Tad aš jau iš kartos, kuri nebemoka pionierių dainų.

** bet gegužinius paradus pamenu.

*** mano Word‘as sako, kad žodis „spaliukai“ klaida. Geriau būtų opaliukai. Dar vienas argumentas apie tai, kaip keičiasi laikai.

Kaip fotografuoti Vilnių

Kam žmonėms reikia nuotraukų? Atsakymas paprastas ir akivaizdus, jis ateina kiekvienam į galvą – nuotraukos – tai prisiminimas. Reikšmingiausių akimirkų, svarbiausių gyvenimo momento, savęs paties ar artimiausių žmonių. Tam tikra prasme – savęs, savo identiteto kūrimo priemonė. Prisimenate Borną? Jis naudojo momentines Polaroid nuotraukas savo atminties, o tuo pačiu ir savęs paties išsaugojimui. Visos kitos reikšmės, kurias galime suteikti nuotraukoms (meno forma...) ateina gerokai vėliau. 

Dar vienas pavyzdys, pagrindžiantis, kad nuotraukos tai atmintis – Atminties išgelbėjimo projektas (Memory Salvage Project). 2011 kovo 11 dieną galingas cunamis nusiaubė Japonijos pakrantę. Taip pat ir Yamamoto miestą. Maždaug pusė miesto atsidūrė po vandeniu. Po to, kai buvo baigtas žmonių gelbėjimas, gelbėtojai išgriebė iš jūros 750 000 nuotraukų. Jas pažeidė jūros vanduo, bakterijos ir nuotraukose įamžinti prisiminimai blėso. Daugiau nei 500 savanorių nuvalė, nuplovė ir skaitmenizavo 12 000 nuotraukų ir 680 albumus, padėdami žmonėms atgauti prisiminimus (daugiau apie projektą čia, čia ir čia). 

O ką reiškia miesto nuotraukos? Tai taip pat atminties, identiteto išsaugojimo, o gal ir kūrimo priemonė. Prisiminkime, kiek išleista albumų, kurie prasideda „Senojo {įrašykite miesto pavadinimą} nuotraukos“. Kelių fotografijos žanrų atstovai bando kurti miesto atmintį: gatvės fotografai ir reportažų kūrėjai suteikia socialinių įvykių ar santykių tarp žmonių prisiminimus, taip pat leidžia dalyvauti tuose įvykiuose ar kasdieninio gyvenimo momentuose, kuriuose šiaip nedalyvaujame. Architektūros ir urbanistinio peizažo fotografai bando įamžinti fizinę miesto dalį. Nepaisant to, kad kiekvienas žanras turi savų taisyklių, sunkumų ir ypatumų, juos sieja vienas bendras dalykas: fotografo santykis su miestu.

Miestą gali fotografuoti arba svetimas, arba tikrai savas. Tarp jų – pilkoji zona, pilna vidutinio lygio nuotraukų. Žmogus, kuris mieste yra svetimas, turi didžiulį pranašumą. Jis mato tas detales, kurios gyvenantiems mieste savaime suprantamos. Jis mato keistus papročius, architektūros detales ir gyvenimo ypatumus. Mus labai žavi nuotraukos iš kelionių, kitų šalių – jos parodo tai, kas yra kitaip. Beje, aš nekalbu apie vienadienį turistą. Turistai nufotografuoja turistinius objektus, ir, nebent per klaidą, gal ką įdomesnio. Svetimas mieste yra tas, kuris miestą mato, galbūt net pažįsta, bet nėra miesto gyvenimo dalis. Svetimu mieste galima išlikti visą gyvenimą. Pirminė nuostaba ir nesupratimas iš lėto gali virsti nepritarimu ir neapykanta. Bet tai labai stiprios emocijos, kurios nuotraukoms gali suteikti didžiulės jėgos.

Miestą gali fotografuoti ir tikrasis jo gyventojas (čia verta prisiminti K. Sabaliauskaitės mintis apie tai, kas tai yra tikras vilnietis – gal „tikras vilnietis tas, kurio bent jau viena karta ilsisi Vilniaus kapinėse“?). Jis žino tai, kas ko nežino prašalaitis („Vaikų pasaulį“, Brodą ar „Planetą“, jei kalbėsime apie tarybinius laikus). Jis tiek persisėmęs miestu, kad supranta, jog miestiečiams būdingi ritualai nėra tokie įprasti ir paprasti. Tai visiškai kitas požiūris į miestą. Jei svetimasis žvelgia nustebusiu žvilgsniu, tai savasis – supratingu.

Trečio varianto nėra. Bandantis tapti miesto gyventoju nebėra svetimuoju. Jis jau persiėmęs miesto gyvenimu, bet nepakankamai, kad būtų pilnaverčiu jo dalyviu. Ir jis jau nebegali išlaikyti atstumo, išlikti nešališku stebėtoju. Todėl nuotraukos bus drungnos.

Taigi, miestą gali sėkmingai fotografuoti nustebęs svečias, arba – miestą gerbiantis ir suprantantis saviškis. Ir tai labiau ne apie gimimo vietą. Tai labiau apie santykį su miestu.

Antanas

Aplankykite mus Facebook

P.S. atsiprašau tų, kas tikėjosi techninių detalių