Daug daug vyno ir karštų šunų

   Ech, tos „Vyno dienos“. Kiekvienais metais jų laukiu beveik labiau nei Kalėdų ir Velykų kartu sudėjus. Kiekvieną kartą jos mane šiek tiek nuvilia, nes, matyt, lūkesčiai ir fantazijos per tuos metus užauga tokie dideli, kad net didžiausias stebuklas jų nesugebėtų išpildyti. Bet neviltis trunka gana neilgai. Maždaug po poros ratų didžiojoje ŠMC salėje, renginys ima atrodyti fantastiškas, vienas vynas puikesnis už kitą, visa tampa draugais, su kuriais galima šnektelti apie viską: ne tik apie Naujojo Pasaulio nuolatos gerus derlius, makedoniško vyno išskirtinumą, bet ir apie vaikystę kaime, naminius varškės sūrius, kažkada įvykusių vestuvių svečius ir t.t. Žodžiu, nepaisant to, kad su manim ėjusi draugė nuolat niurzgėjo, kad nori valgyti (ironiška, nes šiais metais visokių užkandžių „Vyno dienose“ buvo daugiau nei paties vyno, o Beatos vyras kieme kepė Neapolietiškas picas. Beje, picų ji nevalgė dėl to, kad nevartoja gliuteno ir išvis „jų labai ilgai reikia laukti“), renginys buvo smagus. Net sudalyvavom A. Puklevičiaus paskaitoj apie „Vyną ir karą“, kuri baigėsi dviejų retų itališkų vynų degustacija. Pavadinimų neprisimenu, nes neužsirašiau, bet tai nieko tokio. Ir nesigirsiu, kokių puikių kvapų juose galima buvo pajusti. Nes nebūkim čia labai jau snobais...
   Kažkodėl susidarė ironiška tradicija po „Vyno dienų“ eiti valgyti junk food‘o. Po visų tų subtilių, išieškotų skonių, po „mėlynių kvapo su mėtų užuominomis“, po „rūkytų slyvų su žemės prieskoniu“ užsinori kažko, kas nebeverstų galvoti ir gilintis. Taigi praeitais metais buvo McDonald‘as, šiais metais nutarėme, kad reikia toliau bandyti ilgą laiką tik Lietuvos degalinių firminiu patiekalu buvusių, bet dabar į prašmatnesnes vietas atitemptų Hot dogų. Vat kaip tik tokia vieta yra „Mano kiemas“, esanti Totorių gatvėj. Atsidarė ji neseniai. Nežinau tiksliai kada, bet ją su kolega radome visai netyčia penktadienį, t.y. užvakar. Ir tada kiemas pasirodė visai patraukliai. Daug atviros erdvės (viskas vyksta tiesiog dideliame kieme), daug staliukų ir, panašu, kad visada galima rasti, kur prisėsti. Meniu nedidelis, šiek tiek sriubų, šiek tiek salotų, šiek tiek šiaip karštų patiekalų ir šiek tiek egzotikos Vilniui - Karštų šunų, kaip kad jie meniu pavadinti. Tą penktadienį valgėm šaltą agurkų sriubą (8 lt.) ir labai nedrąsiai užsisakėm vieną „Čikagos“ karštą šunį (19 lt.), nes labai jau neramu buvo, kaip čia taip jį lėkštėje patieks, kaip jis atrodys, ir išvis, gal čia bus kažkas baisaus. Sriuba karštam gegužės vakarui buvo pats tas, o ir „Karštas šuo“ buvo labai geras: su šviežia dešrele, smulkiai supjaustytais agurkėliais – svogūnais – dar kažkuo bei gruzdintų bulvyčių skiltelėmis. Dar buvo patiekta ale jogurtinio kario padažo. Aišku, liaudis šio baro–restorano visiškai studentinė (aplink mus sukiojosi net keli studentai, kurie tą dieną nebuvo paskaitoj, užtat gėrė alų čia) ir t.t. Žodžiu, penktadienio vakarui per daug neužsisėdint po darbo vieta suėjo gerai.
   Visgi kuomet atitempiau draugę į tą patį kiemą šeštadienio vakarą, vaizdas nebebuvo toks smagus. Aplink visi akivaizdžiai buvo gerokai jaunesni už mus, didelė dalis turbūt neišlipę net iš mokyklinio amžiaus, muzika grojo taip, kad prarėkiau visą savo didžiausią turtą – balsą (beje, didžėjavo R. Šapauskas), maisto laukėm ir laukėm, ir laukėm... Reikia pridurti, kad principas toks valgyklinis. Nueini prie baro, užsisakai, ko nori, sumoki, ir kažkada tai, ką užsisakei, gauni. Aš užsisakiau „Susuktą šunį“ (23 lt.), mano draugė kiaulienos medalionus. Ilgai laukusios sulaukėm. Draugės kiauliena, atrodė paprastai. Mėsos šmoteliai, gruzdintos bulvytės ir atskiram indelyje salotos. Dabar galvoju, kodėl nebuvo jokio padažo... Bet jo nebuvo. Bet draugė nesiskundė, sakė, kad skanu. Siūlė paragaut ir man, bet aš buvau labai užsiėmusi savo šuns įsisavinimu... O įsisavinti ten yra ką... Panašus tas šuo į burgerį. Su tokia susukta dešrele, kuri sūri kaip velnias ir vyniojasi be galo be krašto. Atrodo valgai valgai, ir jauti tik sūrią sūrią dešrą. Beje, priedai tokie patys kaip ir „Čikagos šunyje“, kas, mano galva, nėra labai gerai. Nes skirtumas tarp šių dviejų šunų tik burgerio bandelė ir rūkyta dešrelė. Viską užgėriau Coca cola. Labai sūru su labai saldžiu. Ne kažką. Alus gal būtų pataisęs padėtį.
   Tai štai. Antras kartas toj pačioj vietoj per dvi dienas nebuvo gera idėja. Nes antrą kartą tas kiemas man patiko daug mažiau. Socialinėj psichologijoj yra toks terminas kaip regresija, kai kraštutinė nuomonė po kelių kartų ima artėti vidurkio link. Tai maniškė ir priartėjo. Vietelė visai nieko, jei nori alaus ir junk food‘o. Bet jei nesi žalias jaunimėlis, geriau ten po 23 val. nesipainioti.

Vita

Aplankykite mus Facebook

IKEA IR JOS MAISTAS

Aš nuoširdžiai laukiau IKEA‘jos Lietuvoj. Nuo tada, kai beveik lygiai prieš du metus grįždami iš turistinio pasiklaidžiojimo po Norvegiją, Stokholme sustojome pasižvalgyti poros smulkmenų naujiems namams. Be abejo, vos spėjome į keltą, nes pora smulkmenų virto kalnu šviestuvų, šiukšlių dėžių, milžiniškų dubenų ir t.t. ir pan. Viskas vos tilpo į mašiną, o apsipirkinėjimas atrodė taip: bėgi, nes iki kelto lieka vis mažiau laiko, bet stengiesi pagriebti dar kai ką, nes viskas taip gražu, taip blizga, taip spalvinga, ir, aišku, taip PIGU! Žodžiu, po kelionės į Norvegiją įsimylėjau Skandinaviją, skandinavišką stilių, skandinavišką tvarką ir saugumą, kurį ten jauti. IKEA, manau, prie tos meilės reikšmingai prisidėjo.

IKEA‘jos, panašu, laukiau ne tik aš. Laukė ir dar koks milijonas ar du Lietuvos (Baltarusijos) gyventojų, tik vat nežinau, kodėl. Ar dėl žiniasklaidos sukeltos ikėjinės psichozės, ar dėl poreikio dideliam pigumui, ar dėl to, kad iš tikro myli Skandinaviją ir tą skandinavišką stilių namuose. Šiaip jau svarbu paminėti, kad turiu įgimtą poreikį į masines psichozes reaguoti visišku abejingumu. Žadėjau ir sau, kad į IKEA‘ą nekelsiu kojos bent porą savaičių, kol nuotraukose matyti „ciūgliai“ žmonių atslūgs. Bet neišlaikiau. Darbai spaudžia, reikia daug visko rašyti, o normalios darbo vietos namuose neturiu. Anksčiau dirbdavau prie valgomojo stalo, bet dabar užkniso. Reik valgyt ir turi kompą, šūsnį popierių ir knygų krauti kur nors kampan, pavalgius vėl gaišti laiką, kol susidėlioji viską pagal tokią logiką, kokia buvo. Per tą laiką bent koks entuziazmo likutis dirbti visai išgaruoja. Žodžiu, vasarą mano pajamos mažesnės nei minamalios, dirbti reikia, IKEA‘a atsidarė, ketvirtadienis – oficiali nedarbo diena, taigi neliko nieko kito, taip susidaryti gana ilgą būtinų daiktų sąrašą ir keliauti. Apie tai, kiek žmonių susirinko į parduotuvę tiesiog pažiopsoti, kiek pažįstamų sutikau, ir kiek spintučių prisipirkau, nerašysiu. Trumpai papasakosiu savo įspūdžius IKEA‘jos valgyklėlėje.

Švedijos maistas man iki šiol asocijuojasi su žalia mėsa ir žalia žuvim, nes tik tą sugėbėjom užsisakyti kažkokiam baisiai senam ir tradiciniam Stokholmo restorane, kurį, pasak interneto, labai mėgsta vietiniai. Tam, kad praplėstume savo švediško maisto supratimą, apsilankymą IKEA pradėjom nuo jų valgyklėlės. Žmonių eilė nesibaigianti. Bet vat skandinavai, nebūtų skandinavai. Visko yra, niekas nesibaigia, visko turi, viskas logiškai išdėliota, eilė juda greitai, kasininkės, matyt, alpsta iš nuovargio, bet malonios, į pasakymus „Jums turbūt tie kukuliai jau naktį sapnuosis“, atsako didžiausia šypsena. Imu lašišos kepsnį su troškintomis daržovėmis (14,99 Lt.), šviežių morkų sulčių (2,99 Lt.), migdolinį pyragą (3,99 Lt.) ir kavos (lyg 1,99 Lt.). Į 20 Lt. netelpu, bet budžetas viršytas ne itin daug.

Lašiša mane nustebino: gana dosnus gabalėlis, pakankamai sultingas, nenužudytas per dideliu prieskonių kiekiu, panašu, kad garintas, bet gal troškintas, bet kokiu atveju labai sveika širdžiai J Daržovės nustebina dar labiau: žalių ir geltonų cukinijų gręžinėliai, morkos, šparaginės pupelės. Neištižę, dar šiek tiek traškančios. Padažas lengvas, nelabai turintis skonio, bet citrinos skiltelė kiek pataiso reikalą. Nėra ko labai daug ir reikalauti iš tokio dietinio patiekalo. Mano kelionių partneris valgo kukulius su bulvių koše ir bruknių uogiene (9,99 Lt. vidutinė porcija). Ne taip dietiška, bet irgi visai neblogai. Bulvių košė tiršta, kukuliai dailiai apvalūs ir sultingi, o bruknių uogienė neįtikėtinai gerai čia tinka. Desertai nei per riebūs, nei per saldūs. Mano migdolinis pyragas sotus, jaučiasi daug riešutų, norėtųsi, kad nebūtų traukiamas iš šaldytuvo, tokiu atveju būtų minkštesnis, bet vėl gi... Nebuvau nusiteikusi kritiškai. Obuolių pyragas kiek per daug vandeningas, norėtųsi, kad būtų šiltas ir su ledais. Kava ne stebuklinga, turinti kiek bjauroką prieskonį, bet išgeriu, nes reiks energijos atkakliai braunantis per minias. Aplinka maloni, žmonių knibždėta knibžda, bet dėl to visai nesijauti blogai. Jausmas toks, kad esi kokiam dideliam gražiam oro uoste ir lauki lėktuvo į kokį, pvz, puikųjį Tailandą. Tik palyginti su oro uostų restoranėliais čia žymiai pigiau.

Kadangi valgyklų maistą vertindama remiuosi kriterijum „kaip po to einasi skubėti ir dirbti“, tai IKEA‘jos valgyklėlę vertinčiau visai neblogai. Bent jau po to, ką sudorojau aš, galėjau sau kantriai brautis pro žmonių minias, sėdinėti prie visų rašomųjų stalų, lakstyti ratais po parduotuvę ieškodama padėklo kompiuteriui ir pirkti pirkti pirkti visokius skandinaviškus niekučius...

Vita

Aplankykite mus Facebook

STUDIO 9: NEI PIGU, NEI LABAI GERAI

Kai nori pavalgyti ir išgerti už 20 lt. į Studio 9 geriau neiti. Mano draugė turėjo 50 lt., ir tai neprasisuko. Teko krapštyti visas kišenes ir stebuklo būdu surinkti jai dar priklausančią 5 Lt. skolą.

Viskas prasidėjo nuo to, kad atbėgau po darbo baisingai išbadėjusi. Kadangi iki susitikimo su mano gerbiama drauge ir buvusia kursioke buvo likę 20 min. nutariau, kad tas laikas visai išbalansuos mano ir taip nestabilią psichiką, jei bent ko nors nesuvalgysiu. Užsisakiau dienos sriubos (burokėlių) už 6 lt., nes prižadėjo, kad atneš greit greit. Atnešė tikrai greit, bet tokio pat skonio ir konsistencijos sriubą, su tokiais pat dideliausiais bulvės gabalais valgiau ir praeitą savaitę Grūto parke (buvo rašoma, kad barščiai iš nostalginio meniu), kurie ten kainavo 3,5 Lt., ir prieš metus Ševčenkos gatvės LEU valgyklėlėje (kaina gal 2 Lt. ir net meniu rašyt, kad nostalgiška nereikėjo, nes viskas ten ir taip apgailėtinai nostalgiška). Žodžiu, barščiai kaip barščiai. Absoliučiai nieko reikšmingo, tik kad skrandį kiek papildė skysčiais irgi vitaminais. Šiek tiek sielojausi, kad neadekvačiai brangu, bet jau tada praradau viltį, kad vakarą pavyks praleisti su 20 Lt. 

Tada atėjo draugė, kursiokė, mėsos mėgėja viename. Ir viskas pradėjo suktis labai greitu ritmu. Ėmėm burgerius (21 Lt.). Tada juos reikėjo kuo užgerti. Apsistojom ties raudonu vynu. Išsirinkom butelį Cacoon Zinfandel (kuris šiaip jau buvo labiausiai pasiteisinęs sprendimas tą vakarą). Burgerius užsakėm pusiau iškepusius, bet gal padavėja suprato, kad pusiau žalius, o gal ir visai žalius. Žodžiu, labai neaišku, kaip ten kas ką suprato, nes gavom vos vos pašilusią mėsą. Bet viskas gerai. Nekėlėm pretenzijų. Nes taip dažniausiai nedarom. Draugė labai rūpinosi, ar čia ji dabar kuo nesusirgs valgydama žalią mėsą, bet pasakiau, kad viskas gerai. Jautieną žalią valgyt galima, vištienos – ne. Jei burgeris dar buvo gana neblogas, tai bulvytės prie jo – baisios. Maža to, kad bulvės ryškiai pernykštės ir papilkėjusios, bet dar ir pusžalės. Nežinau. Kažkaip McDonalde ar Hesburgeryje bulvytėmis pasirūpina žyyyyymiai geriau. Tuo labiau, kad Studio 9 nepateikinėja kokių tai prašmatnių orkaitėje keptų bulvių skiltelių su lupenom, o tiesiog meta šiaudelius į fritiūrinę ir vsio. Net gražių druskos kristeliukų nepabarsto.

Frustracijos būsena kėlė norą valgyti dar. Užsisakėm kavos ir varškės pyragą. Pyragas buvo kietas, o ne purus, kokio galima būtų tikėtis iš varškės pyrago, ir labai saldus. Jei neklystu, su papilta aviečių uogiene, nors kaip tik vakar savo akim mačiau, kad šviežias avietes pardavinėja net prie Norfos. Niekaip nesuprantu, kodėl lietuviai maitintojai tokie užsispyrę kaip ožiai ir neigia bet kokias sezonines daržoves, o ypač vaisius ir uogas???? Tas mane kiekvieną kart baisingai užsiutina. Kai turgūs lūžta nuo kvepiančių ką tik nuskintų raudonų-geltonų-mažų-didelių pomidorų, salotų lėkštėj voliojasi plastikinis ispaniško pomidoro gabalas. Kai pilni sodai vyšnių, serbentų, agrastų, aviečių, „gudrieji“ restoranai panna cotta užpila samčiu šaldytų braškių??? Kodėl??? Na, suprantu, kad tos šviežienos reikia eiti specialiai pirkti, dar kokia babulytė neduos čekiuko, nes taip ir nesinaudoja kasos aparatu. Ir aišku, šviežios avietės suges daug greičiau nei aviečių uogienė, bet visgi...

Jei ne tas vynas, tai sąskaita vakaro pabaigoj būtų sukėlusi absoliutų sielvartą. Už viską sumokėjom 122 Lt. Manoji dalis buvo didesnė, ir mano išankstinį biudžetą viršijo daugiau nei 3 kartus (sumokėjau 67 Lt.). Faktas kad Vilniaus centre nereiktų ieškot piguvos, bet vis tiek kankino apmaudas pavalgius: nei labai skanu, nei labai gudru, nei labai šviežia, nei labai kokybiška... Aplinka visai maloni, atpalaiduojanti, tinkama vystyti egzistencinius pokalbius, bet su maistu jiems tą dieną visai nesisekė, o gal nesiseka pastarąjį laiką, nes prieš pusmetį įspūdžiai buvo visai kitokie. Visgi sau pasakiau, kad į Studio 9 daugiau neisiu.

Vita

Aplankykite mus Facebook

Vilnius – akmens ir garo miestas

Prieš imdamas į rankas Andriaus Tapino knygą „Vilko valanda“ buvau gerokai skeptiškas. Dėl trijų priežasčių. Pirmiausia, iš tų ištraukų, kurias skaičiau internete, susidarė įspūdis, kad knyga parašyta klampiu ir „sunkiai skaitomu“ stiliumi. Antra – anksčiau labai smagiai skaitęs fantastiką, dabar jau kelias knygas numečiau į kampą („tokio šlamšto tikrai neskaitysiu“). Ir trečia – ugi pirma A. Tapino knyga, ugi pirmas Lietuviškas stimpanko* romanas – tai argi gali būti gerai. Nuogąstavimai nepasitvirtino. Knyga skaitosi lengvai, į kampą mesti nereikėjo. Prie ko prikibti, žinoma, yra daug – ir kai kurie personažai (pvz. Masalskis) neišvystyti, kiti gerokai šabloniški, kai kurios intrigos lengvai atspėjamos ir t.t. Bet aš ne apie tai. Geriau pakalbam apie tai, koks Vilnius fantastiniame romane?

 Taigi, A. Tapinas pačiumpa 20 a. pradžios Vilnių ir jį sukryžmina su high-tech garo technologijomis (tai ir yra stimpankas – steempunk). Tad po Vilnių ir šlaistosi mechaninės žiurkės, trankosi garo karietos, maskatuojasi dirižabliai, kepėstuoja alchemikai. „Vilko valandoje“ Vilniaus rajonai gerai atitinka tiek istorinius faktus, tiek dabarties realijas. A. Tapinas nepatingėjo ir iškapstė pakankamai įdomių faktų. Pvz., dirižablių uostas vadinamas Viščigavu. Draugas gūglas, apie tai paklausus, nepasako nieko. O vat ir teisgingai daro, nes kalba eina apie lenktynių aikštę (“pole wyscigowe”), kurioje buvo hipodromas ir ten iš tikro leidosi pirmasis lėktuvas, atskridęs į Vilnių (http://mylimasvilnius.wordpress.com/2009/07/03/ats-vilniaus-hipodromas/). Tiesa, „Vilko valandoje“ hipodromas, tapęs dirižablių uostu, permestas į kitą Neries pusę, maždaug į Žirmūnus, nors turėtų būti tarp Antakalnio ir Saulėtekio.

Grubiai perbėkime per kitus įdomesnius garinio Vilniaus rajonus:

• Žvėrynas, anot A. Tapino, „labiausiai atsiskleisdavo ilgais ir tvankiais vasaros vakarais. Tada gyvenimas čia, regis, visai sustodavo, bet niekas nepageidavo, kad jis bėgtų greičiau.“ (http://www.vilkovalanda.lt/gido-irasas/zverynas.26/). Kiek teko eiti per Žvėryną tvankiais vakarais, pakankamai panašu.
• Garmiestį, pramoninį Vilniaus rajoną, autorius įkurdina ties dabartinių Šnipiškių ir Žirmūnų sandūra, gal užgriebia ir Šiaurės miestelio gabalą. Šiuo metu ten pramonės sunkoka būtų rasti, Žirmūnuose jos ir istoriškai nebuvo, bet va Šnipiškės – kitas reikalas. Buvęs keramikos pramonės rajonas, neatsitiktinai turbūt ir elektrinė atsidūrė ten. Nors man asmeniškai Naujamiestis labiau pramonės rajonas, bet pirmiausia dėl sovietinių pramoninių monstrų.
• Bėdos – kriminaliniu gyvenimu pagarsėjęs Vilniaus rajonas. Geriau ten neiti. A. Tapinas jį įkurdina už baltųjų Pohuliankos stulpų, dabartiniame Naujamiestyje, Savanorių prospekto apylinkėse. Liaudyje vadinamoje „Krasnuchoje“. Hmmm... Kaip sakė viena pažįstama, gyvenanti Naujininkuose: „Ai, Naujanai normaliai, jei žinai kada ir kur neiti, nieko nenutiks. Va geriau po krasnuchą pavaikščiok“...

Taigi pakankamai gražu viskas. Yra ir kitų sutapimų – miesto tvarkdariai įsikūrė Sluškų rūmuose, ten ir kalėjimas. Ir kalėjimas („Citadelė nr. 14“) ten buvo ir istoriškai. Vilniaus žiemos uostelis su net vienu laivu dabartiniame pasaulyje yra Žirmūnuose. A. Tapinas ten įkurdina Dokus, nenusisekusį Vilniaus laivybos projektą.

Gaila, žinoma, kad ne visi rajonai susilaukė pakankamo dėmesio. Pvz., Antokolis (dabartinis Antakalnis) – iš viso užmirštas, bet knyga yra knyga, visko vis vien nesudėsi.

Įdomiai elgiamasi ir su Vilnaus asmenybėmis. Kai kurios istorinės asmenybės – J. Basanavičius, P. Vileišis ir kt. įgauna naujų funkcijų ir veikia romane. Dar įdomiau, kad kai kurios dabartinės Vilniaus personos ten irgi yra – Roželė (romane vadinama Bėdų Rože), Solomonas („Vilko valandoje“ - tepliotojas Solomonas Kleinas, beje, nemokantis rašyti :). Ne mažiau įdomūs personažai – vingriai. Tai žmogeliai, kurių profesija – saugiai nuvesti, parvesti ir pan. žmones, kurie užsinorėjo pavaikščioti po Bėdas. Istoriškai apie tokius vingrius nieko nežinau (gal žinių spragos, nenustebčiau), tačiau faktas, kad Vilniuje tikrai veikė žydai agentai, padėjėjai, vedliai – faktoriai. Pakankamai panašu? Dar vienas niuansas – A. Tapino Vilniuje už kiekvieno kampo kyšo carinės Rusijos** agentų ausys. Bijau, kad pakrauptume sužinoję, kiek šiuo metu necarinės Rusijos ausų yra Lietuvoje.

Tataigi, reziumuojant – A. Tapino stimpankinis Vilnius – pakankamai istoriškas, pakankamai įdomus ir pakankamai šviesus, nors turėtų būti garo ir suodžių užgultas pramoninis miestas.

Antanas

Aplankykite mus Facebook

* po to paaiškinsiu, kas tai yra. Jei nenorit laukti - http://www.vilkovalanda.lt/puslapis/kas-yra-stimpankas.59/

** Vilnius „Vilko valandoje“ – laisvasis Alijanso miestas, nepriklausantis Rusijai.

“Déjà vu VILNIUS 1974-1990”

Ingos Liutkevičienės knygos “Déjà vu VILNIUS 1974-1990” (pokalbiai su  Algirdu Vileikiu) apžvalga 

Aš atvažiavau gyventi į Vilnių tais metais, kai Gedimino prospektas, netekęs savo senųjų liepų, žiojėjo išoperuotas tarsi perrėžus skalpeliu per krūtinės ląstą, tad pirkdama šią knygą paslaptingojo DEJA VU patirti nesitikėjau, bet visgi vieną kartelį jis ištiko ir mane – skaitant pastaripą apie Nykštuko kavinę: iš kažkokių sąmonės- pasąmonės ar galvoje esančios nesąmonės klodų tik „strykt“, - ir iššoko voverytė, bėganti ratu kavinės lange... O juk tikrai – mažą mane ten kartą nusivedė pusbrolio močiutė, kai lankiausi Vilniuje... DEJA VU... nors ir atvirkštinis, kaip šį jausmą įvardina pati knygos autorė.
Knygos stilius tarsi interviu – žurnalistė kalbasi su Algirdu Vileikiu, žmogumi, kuris daugiau nei dvidešimt metų vadovavo Vilniui, o dabar sutiko papasakoti pačių įvairiausių faktų ir istorijų iš to laikotarpio. Ne ką aš pati pamenu iš to Sovietmečio, tiesą pasakius, nei eilių, nei deficito, nei darbininkų paradų, nei raudonų vėliavų ar spaliukų ženkliukų... Ir iš principo neperku nieko, kas neva dvelkia nostalgija tam laikotarpiui – jokių Tarybinių dešrelių ar bandelių, bet knygą nusipirkau, nes joje nostalgija ne laikmečiui (į jį kaip tik žvelgiama labiau ironiškai), joje nostalgija mano tėvų jaunystės Miestui.
Daug ko aš nežinojau apie TĄ Vilnių! Ir apie TĄ laikotarpį! Kai kai kurios istorijos šiandien skamba lyg iš fantastikos srities: Pagal galimybes galvojome, kuo galime papuošti Spalio rajoną. Buvo ne taip paprasta. Apie tai žinojo visi rajono vykdomojo komiteto darbuotojai. Kartą viena darbuotoja praneša: „Buvau dailės studentų bendrabutyje ir mačiau, kad vienas studentas padarė visai neblogą diplominį darbą – medinį karžygį. Gal mes galėtume jį pastatyti Trakų gatvėje, ten yra tokia tuščia niša. Būtų sargas, saugotų įvažiavimą į senamiestį“ <...> Buvo problema, kaip pastatyti karžygį nesuderinus su miesto vykdomuoju komitetu. Pas mus dirbo toks Antanas Dobkevičius, kurį, kad ir kur eičiau, kviesdavausi kartu. Tai žmogus, kuriam nieko nebuvo neįmanoma. Jis pasvarstė ir sako: „Pastatykim naktį, rytą sakysim, kad seniai stovi. :) Beje, tas studentas – skulptorius S. Kuzma. Anekdoto verta ir istorija apie meškos iškamšą Lokio restorane: Vilniuje viešėjo, rodos, Kostromos srities valdžia. <...> Pietavome „Lokio“ restorane. Sužinoję, kad esu medžiotojas, svečiai pažadėjo: „Kai pas mus prasidės meškų medžioklė, mes jus pakviesime, nušausite ir turėsite iškamšą restorane“. Jie išvažiavo, o aš ir užmiršau tą kelionę. Po kiek laiko man skambina, kad prasideda medžioklė, Aišku, atsisakiau: „Nevažiuosiu. Būkit geri, sumedžiokite jūs“. Jie nušovė, padarė iškamšą ir liepė atvažiuoti pasiimti. Krizenau skaitydama ir pasakojimą, kaip Vilnius slėpė mėsą nuo baltarusių, kurie traukiniais iš Minsko į Vilnių apsipirkti važiuodavo: Gera mėsos parduotuvė buvo netoli Vilniaus geležinkelio stoties. Tada ją iškėlėme iš to rajono į centrą, o parduotuvėse arčiau stoties padarydavom taip, kad ten popietinėmis valandomis mėsos nebūtų. O ką daryti, kad vilniečiams skirtos mėsos nesivežtų į Minską? Įsivaizduoju, kaip šiais laikas mums sektųsi Akropolį nuo kaimynų paslėpti. :)
Knygoje taip pat yra įdomių faktų ir atsakymų, pvz., kiek tada kainavo vienas kvadratinis metras statant butą? (132 rublius). Kur Vilniuje panaudoti nuo ilgojo Rygos tilto likę trosai? (Pėsčiųjų tiltas iš Žvėryno į Vingio parką). Kuo sąjunginei spaudai užkliuvo „Neringos“ restorano interjeras? („Izvestija“ rašė – lietuviai salės vidury baseiną padarė – ką, gal jie šlapinsis į tą baseiną?) . Radau knygoje komentarą ir apie garsiąją vilniečių teoriją, dėl į miestą atkeltų asocialių Maskvos gyventojų, besirengiant 1980 –ųjų Olimpiadai. (Atkėlė juos čia ar ne?).
Taigi nors ir tik su vienu vieninteliu DEJA VU, bet knygą perskaičiau greitai ir smagiai. Mąstau, reikės nuvežti ją mamai ar tetai, apie kurių jaunystės studijų miestą čia kalbama, tikiu, kad joms tų striksinčių voveryčių pasirodys daug daugiau :) 

Justina
Aplankykite mus Facebook