PIRMAS PASIMATYMAS VILNIAUS RESTORANUOSE: PROTINGŲ ŽMONIŲ SIŪLYMAI

Kai tau nebe 14, ir net nebe 20, ėjimas į pasimatymą tampa labai reikšmingu įvykiu gyvenime. Nes svarbu jau ne tik pats faktas, kad kažkas pakvietė arba tu pakvietei, kiek ir  tai, kur eiti ir ką veikti. Ir aišku, kad žmonės pasimatymų metu (nesvarbu, ar pirmas ar šimtasis) dažniausiai eina valgyti ir/ ar gerti. Ir, tiesą sakant, kiekvieną kartą, bent jau man, kyla nevilties kupinas klausimas, o kur???

Kai santykiai būna ilgi, tos vietos kažkaip savaime nusistovi ir tada būna sunku iš jų išsijudinti. Prieš gerų porą metų tokia vieta man buvo tapus Kinų rožė Jasinskio gatvėje. Penktadienio vakarą ten visada būdavo ramu, susirinkdavo šeimos, švenčiančios krikštynas, gimtadienius ar šiaip darančius išvykas „egzotiškam“ maistui ragauti. Linksmybės, ačiū dievui,  paprastai nebūdavo tokios, kur „super tėvai“ rėkauja, vaikai žviegia, o jei esi suaugęs ir  be vaikų, jauti vienintelę išeitį – nedelsiant  išprotėti. Maistas toje Kinų rožėje buvo neblogas, galima būdavo žiūrėti, kaip kinai (matyt, atvykę net iš Kinijos) verčia viską į woką ir mikliai išverčia. Žodžiu, normalu. Net nuobodu. Bet. Gyvenimas keičiasi. Nusistovėję santykiai subyra ir tada viskas ima judėti. Kinų restoranai išbraukiami iš dienotvarkės kaip visiškas oldschoolas. Ir reikia galvoti „O kas dabar???“

Kažkaip jau ir nebe lygis į Bixus eiti ir alų gerti. Nebe tas (ar dar ne tas!) amžius jiems. Čiliakai, forestai, soyos jei kažkada ir sueidavo, tai dabar išvis nebent iš bėdos su draugais prieš filmą pica sukimšt tinka. Dabar, jei jau eini į pasimatymą (ypač pirmą-antrą!),  norisi, kad būtų ir gražu, ir jauku, ir ramu  (bet ne per daug). Žodžiu, aplinka būtų tinkama tiek lengvai pajuokauti, tiek ir aptarti kokias reikšmingesnes, (pvz., Higgso bozonų judėjimo) temas, o kas apskritai baisiausia, - reikia, jog ir maistas būtų geras! Nes Higgso bozonų judėjimas – tema, kurios ilgai nepanarpliosiu, bet vat maistą aptarinėti galima be galo be krašto, todėl vakaro tema kaip ir garantuota. Geriau, kad maisto komentarai būtų teigiami ir tokiu būdu vakaro nuotaika irgi įgautų daugiau pozityvių vaibų. Prieš porą metų  ant bangos buvę vyninės labai praretėjo (vis dar verkiu dėl L. Stuokos - Gucevičiaus gatvėje sąlyginai neilgai gyvavusios Lolos), hipsteriškos burgerinės romantiškam pasimatymui kaip ir nelabai, nes tas burgerių valgymas – purvinas reikalas. Viskas drabstosi, taškosi, net ėsdamas juos su draugais ne visai jaukiai jautiesi, o jei dar šalia mažai pažįstamas žmogus, kuriam stengiesi padaryti gerą įspūdį, tai išvis… Triukšmingi barai (tokie kaip Piano man  ar Marsas) gal ir nieko, jei tas susitikimas yra su Couchsurfingo veikėju, -  kuo mažiau su juo šnekėsi, tuo gyvenimas paprastesnis bus. Taigi pastraipos pabaigai – beveik retorinis klausimas, o kas belieka?

Apklausiau savo draugus, o ką jie rinktųsi pirmam arba šiaip labai reikšmingam pasimatymui. Imtis nedidelė ir tikrai nereprezentuoja visos Lietuvos populiacijos. Iš viso 12 žmonių. Visiems nuo 26 iki 34 m. Kaip ir beveik visose socialinių mokslų apklausose dominuoja moterys. 8 jos ir 4 vyrai. Visi daugiau mažiau su aukštuoju išsilavinimu, iš jų net 5 mokslų daktarai, vienas doktorantas, 2 vis dar ką nors studijuojantys. Specialybės kuo įvairiausios, nors reiktų pabrėžti, kad didžioji dalis psichologai. Keisčiausia, kad jų pasirinkimai labai įvairūs, Žmonės, iš kurių tikėjausi beprotiškiausių sprendimų, rinkosi labai tradicines vietas. Ir priešingai. Nepaisant to, kad visi turėjo nurodyti maitinimosi įstaigas Vilniuje, tik keli variantai pasikartojo du kartus: Le Boheme,  Spytos Metaxa ir Time. Pirmiesiems dviems aš ir pati pritariu. Išskyrus Times, kuriame dar nebuvau, bet vis planuoju apsilankyti.

 Le Boheme man visada asocijuojasi su vynu ir kinu po to. Maistas paskutį kart buvo labai ne kažką. Salotos tiesiog jokios. Aišku, viduržiemy gražių salotų lapų ieškoti tas pats kaip ir žibučių per pūgą (bet gi visas internetas vasario pradžioj mirgėjo nuo pirmųjų žibuoklių nuotraukų, taigi ir aš turiu teisę tikėtis gerų salotų!!!). Kita vertus egzistuoja ir toks dalykas kaip sezoninė virtuvė ir sezoninės salotos. Su šia koncepcija Lietuvos restoranams dar reiktų padirbėti.  Desertas (kriaušių tarte tatin) buvo kiek geresnis, bet vistiek blankus. Žodžiu, pasirinkimas geras tik tada, kai turi tikslą gerti vyną ir  žiūrėti europietišką kiną. Kitu atveju nepateisinamas, mano galva.

Spyros Metaxa kažkada visai neblogai pasėdėjom su kompanija, paklykavom, skaniai pavalgėm graikiško maisto ir gėrėm stebėtinai gerą namų vyną. Visa aplinka nuteikė švęsti. Keliones, gyvenimą, bet ką. Į pasimatymą čia irgi eičiau (ir esu ėjusi). Jauku, netoli katedros (jei puoselėjama tradicija susitikti šalia jos) ir su skaniais “laivelio formos paplotėliais” (jie juos taip patys vadina, nieko negaliu pakeisti!).

Visa kita labai išsibarstę ir sąrašas daug maž toks:

The Town

Panama

Jurgis ir drakonas

Meat lovers pub

Namaste

Dinner in the sky

Debut café

Notre vie

Sidro namai

Beigelinė

Tymo lauko turgus

Lauro lapas

Etno baras

Ali šokoladinė

Winebox

La Moutarde

Maghrib

Forto dvaras

Salsa Bar & Grill

Radissono viešbutis

Pilies kepyklėlė

Kad ir kaip bandžiau įžiūrėti vyrų ir moterų pasirinkimų  skirtumus, nepavyko. Galbūt moterys labiau linkusios rinktis vynines. Bet čia visiems žinomas faktas.  Buvo žmonių, kurie bandė išsiginti, kad vieta nėra svarbi. Kad svarbiau pasivaikščioti, o tada prisėsti bet kur, kur jau atrodys laikas prisėsti. Pavyzdžiai, lauke po skėčiais. Buvo labai psichologizuotų pasirinkimų, besireminačių Schachterio tyrimais. Daug maž svarbu merginą vestis į tokį pasimatymą, kur vyktų kas nors ekstremalaus. Tada susijaudinimą ji imtų sieti su tuo asmeniu, su kuriuo tame pasimatyme buvo (vat dėl ko čia atsirado Dinner in the sky). Susimąstyti verčiantis buvo ir vienos draugės pasisakymas, kad “Vyrus ne į restoraną, o į lovą reikia vestis. Tegul valgo pas mamas”. Kita teigė, jog labai puiku, kai vyras kviečiasi pas save į svečius ir demonstruoja kulinarinius sugebėjimus. Dominavo atsakymas, kad pirmam ar šiaip labai reikšmingam pasimatymui reikia kažko įdomaus. Marokiečių, meksikiečių, graikų, molekulinės virtuvės ir pan.

Ilgai galvojau koks turėtų būti šio rašinėlio apibendrinimas. Moralas koks. Ir, tiesą sakant, nežinau. Iš viso šito draugų pateikto restoranų sąrašo nėra tokio, į kurį pasimatymo metu tikrai tikrai neičiau. Labai abejočiau dėl Salsa bar & grill ir Namaste, nes aplinka tiek viename, tiek kitame yra gerokai per šalta (visomis prasmėmis) tokių kraštų restonui. Matyt, visgi galioja tas baisingai banalus pasakymas, kad nesvarbu kur, svarbu su kuo. Net Lietuvos kariuomenės sauso davinio valgymas Vingio parke vidury žiemos irgi gali būti baisingai romantiškas (nesvarbu, kad po to gresiantis pavojingu viso kūno atšalimu). Žodžiu, geras maistas dar ne viskas. Bet daug kas. 

Vita

Aplankykite mus Facebook

STUDIO 9: NEI PIGU, NEI LABAI GERAI

Kai nori pavalgyti ir išgerti už 20 lt. į Studio 9 geriau neiti. Mano draugė turėjo 50 lt., ir tai neprasisuko. Teko krapštyti visas kišenes ir stebuklo būdu surinkti jai dar priklausančią 5 Lt. skolą.

Viskas prasidėjo nuo to, kad atbėgau po darbo baisingai išbadėjusi. Kadangi iki susitikimo su mano gerbiama drauge ir buvusia kursioke buvo likę 20 min. nutariau, kad tas laikas visai išbalansuos mano ir taip nestabilią psichiką, jei bent ko nors nesuvalgysiu. Užsisakiau dienos sriubos (burokėlių) už 6 lt., nes prižadėjo, kad atneš greit greit. Atnešė tikrai greit, bet tokio pat skonio ir konsistencijos sriubą, su tokiais pat dideliausiais bulvės gabalais valgiau ir praeitą savaitę Grūto parke (buvo rašoma, kad barščiai iš nostalginio meniu), kurie ten kainavo 3,5 Lt., ir prieš metus Ševčenkos gatvės LEU valgyklėlėje (kaina gal 2 Lt. ir net meniu rašyt, kad nostalgiška nereikėjo, nes viskas ten ir taip apgailėtinai nostalgiška). Žodžiu, barščiai kaip barščiai. Absoliučiai nieko reikšmingo, tik kad skrandį kiek papildė skysčiais irgi vitaminais. Šiek tiek sielojausi, kad neadekvačiai brangu, bet jau tada praradau viltį, kad vakarą pavyks praleisti su 20 Lt. 

Tada atėjo draugė, kursiokė, mėsos mėgėja viename. Ir viskas pradėjo suktis labai greitu ritmu. Ėmėm burgerius (21 Lt.). Tada juos reikėjo kuo užgerti. Apsistojom ties raudonu vynu. Išsirinkom butelį Cacoon Zinfandel (kuris šiaip jau buvo labiausiai pasiteisinęs sprendimas tą vakarą). Burgerius užsakėm pusiau iškepusius, bet gal padavėja suprato, kad pusiau žalius, o gal ir visai žalius. Žodžiu, labai neaišku, kaip ten kas ką suprato, nes gavom vos vos pašilusią mėsą. Bet viskas gerai. Nekėlėm pretenzijų. Nes taip dažniausiai nedarom. Draugė labai rūpinosi, ar čia ji dabar kuo nesusirgs valgydama žalią mėsą, bet pasakiau, kad viskas gerai. Jautieną žalią valgyt galima, vištienos – ne. Jei burgeris dar buvo gana neblogas, tai bulvytės prie jo – baisios. Maža to, kad bulvės ryškiai pernykštės ir papilkėjusios, bet dar ir pusžalės. Nežinau. Kažkaip McDonalde ar Hesburgeryje bulvytėmis pasirūpina žyyyyymiai geriau. Tuo labiau, kad Studio 9 nepateikinėja kokių tai prašmatnių orkaitėje keptų bulvių skiltelių su lupenom, o tiesiog meta šiaudelius į fritiūrinę ir vsio. Net gražių druskos kristeliukų nepabarsto.

Frustracijos būsena kėlė norą valgyti dar. Užsisakėm kavos ir varškės pyragą. Pyragas buvo kietas, o ne purus, kokio galima būtų tikėtis iš varškės pyrago, ir labai saldus. Jei neklystu, su papilta aviečių uogiene, nors kaip tik vakar savo akim mačiau, kad šviežias avietes pardavinėja net prie Norfos. Niekaip nesuprantu, kodėl lietuviai maitintojai tokie užsispyrę kaip ožiai ir neigia bet kokias sezonines daržoves, o ypač vaisius ir uogas???? Tas mane kiekvieną kart baisingai užsiutina. Kai turgūs lūžta nuo kvepiančių ką tik nuskintų raudonų-geltonų-mažų-didelių pomidorų, salotų lėkštėj voliojasi plastikinis ispaniško pomidoro gabalas. Kai pilni sodai vyšnių, serbentų, agrastų, aviečių, „gudrieji“ restoranai panna cotta užpila samčiu šaldytų braškių??? Kodėl??? Na, suprantu, kad tos šviežienos reikia eiti specialiai pirkti, dar kokia babulytė neduos čekiuko, nes taip ir nesinaudoja kasos aparatu. Ir aišku, šviežios avietės suges daug greičiau nei aviečių uogienė, bet visgi...

Jei ne tas vynas, tai sąskaita vakaro pabaigoj būtų sukėlusi absoliutų sielvartą. Už viską sumokėjom 122 Lt. Manoji dalis buvo didesnė, ir mano išankstinį biudžetą viršijo daugiau nei 3 kartus (sumokėjau 67 Lt.). Faktas kad Vilniaus centre nereiktų ieškot piguvos, bet vis tiek kankino apmaudas pavalgius: nei labai skanu, nei labai gudru, nei labai šviežia, nei labai kokybiška... Aplinka visai maloni, atpalaiduojanti, tinkama vystyti egzistencinius pokalbius, bet su maistu jiems tą dieną visai nesisekė, o gal nesiseka pastarąjį laiką, nes prieš pusmetį įspūdžiai buvo visai kitokie. Visgi sau pasakiau, kad į Studio 9 daugiau neisiu.

Vita

Aplankykite mus Facebook

RENE: KAI ATEINI DĖL MOKSLO IR DAUG NEGERTI

Šiandien su kolege ėjom aptarti visokių tai mokslo reikalų. Turėjom tokią gudrią schemą, kurią reikėjon kaip tais transformuoti į teiginius klausimynui. Rezultate transformacijos proceso buvo nedaug, bet aptarėm daug kitų egzistencinių temų.

Ėjom, ėjom ir nuėjom į Rene. Kažkaip jis buvo pakeliui nuo universiteto iki ,,Kitchen‘o“, kuris lyg ir buvo pradinė judėjimo kryptis. Tame skersgatvyje su neištariamu pavadinimu sustatyti staliukai atrodė visai žavingai, bet labai jau prispausti vienas prie kito. Buvo vienas laisvas, bet tokiu atveju būtume ne savo noru atsidūrę trijų metroseksualų draugijoje, kurie gėrė alų iš kolbų ir valgė tas firmines Rene belgiškas bulvytes (mano galva, keistas pasirinkimas metroseksualams, - gi figūra reikia rūpintis).

Taigi nuėjom į vidų. Ten tvyrojo absoliuti žmonių tuštuma. Padavėja paslaugiai ir labai plačiai atvėrė prie mūsų buvusį langą ir mes visgi galėjome gerėtis minėtųjų metroseksualų, besifotkinančių su kolbomis, draugija. Ilgai dvejojusi, ką rinktis lengviems pavakariams, kontempliavusi kainos ir sotumo santykį, išsirinkau obuolių ir ožkos sūrio salotas su saliero drožlėmis (14 Lt.). Viską užgerti nusprendžiau maža porcijėle Hoegaarden alaus. Alus (0.33 l.) kainuoja 9 Lt.!!! Pasijutau kaip Švedijoj ar Norvegijoj, kur geriant alkoholį geriau negalvoti. Nes kai imi galvoti, supranti, kad alkoholis – tikra velnio sėkla :( Mano kolegė ėjo į kažkokios priešvestuvinius mokymus, bijojo apsireikšti ten su kvapeliu, tai gėrė girą ir ji kainavo pigiau, bet ne itin (5 Lt.). Dar ji valgė pomidorą, įdarytą krevetėm su naminiu majonezu (14 Lt.), - tas iš šono atrodė valgomai, bet  buvau taip įsitraukus į egzistencinius/mokslinius svarstymus ir metroseksualų stebėjimus, kad pamiršau paklausti, ar buvo skanu...

Maniškės salotos buvo visai neprastos. Vat tik tie milžiniški Icebergo salotos lapai, kurie formavo tokį neva patiesalą ar tai pjedestalą mano minimalistiniam patiekalui, buvo nesąmoningi. Išvis aš manau, kad Icebergo salotų naudojimas yra itin žemo kūrybingumo ir baisaus aplaidumo požymis. Nes tos salotos visus metus yra pigios ir visus metus taip pat beskonės :( Žodžiu, Icebergui fuj fuj fuj. Kad jau restoranas apeliuoja į aukštą lygį su savo kosminėmis alaus kainomis, tai tebūnie tegul būna malonus ir naudoja ką išmintingesnio salotų lapų srityje. Bet šiaip jau minkštas kreminis ožkos sūris labai gerai gerėjo su saldokais obuoliais, o saliero buvo vos vos vos, tad man visai patiko.

Ir aptarnavo mus gana greitai. Nereikėjo laukti, kaip kad Rene įprasta, 1,5-2 val. bet ko, kas užsakyta. Ir pirmadienio pavakare nebuvo to fiti šmiti bajeriuko, kur padavėjos, neva, pažindinasi su svečiais, o tada atneša „siurprizą“ iš Belgijos – šaukštus vokeliuose. Žodžiu, paprastą darbo dieną, jokių išsidirbinėjimų. Tik tiek, kad už 20 Lt. nelabai čia ir pavalgysi. Lengvai užkąsi ir atsigersi ko nors nealkoholinio. Su alkoholiu sąskaita žyyyyymiai padidės...  Žodžiu, kai inteletualaus inteligento pietums skirta tik 20 Lt., tai geriau Rene aplenkti. Nebent nori intelektualių diskusijų, o ne pilno pilvo :(

Iš viso buvo išleista 23 Lt. Ką praeitą kart sutaupiau KFC, investavau čia.

Vita

Aplankykite mus Facebook

KFC: MEILĖ VIŠTIENAI, NEAPYKANTA DARŽOVĖMS (ekonominės klasės gurmanas)

Nesu didelė greito maisto mėgėja. Bet valgau jį aplinkybių verčiama. Aplinkybės privertė vėlų sekmadienio vakarą apsilankyti neužsidarinėjančiame Ozo KFC. Nėra čia ko girtis, bet sekmadienio vakarą leidau Vichy vandens parke. Buvo baisu. Kažkodėl buvau naiviai įsitikinus, kad baseinų-pirčių-betikslio plūduriavimo jakuzyje sezonas jau pasibaigęs, visi dori lietuviai išvažiavę į sodus graibsto lapus, tręšia dirvą, kasa lysves šiltadaržyje arba kur pakrūmėj spirgina šašlykus. Matyt, ne. Per šaltas tas mūsų pavasaris kol kas. Tai visas vandens parkas tiesiog plyšo nuo žmonių atplūdžio. Aišku, kai sumoki 69 Lt. už įėjimą, širdis neleidžia apsisukt ir bėgti šalyn kiek kojos neša. Teko kentėti visas apmokėtasias 3 valandas. O kad jau sekmadienio vakaras buvo praleistas taip plebėjiškai, tai ir vakarienė pritiko tik tokia. Tai yra gal ne tiek pritiko, kiek nebebuvo kitos išeities. Ozas šalia, bet be dešimt 22 viskas jau uždaryta. Užsidarinėjo ir KFC, dirbantys mergaitės ir berniukai valė stiklus, dėliojo šiaudelius ir visaip kitaip rūpinosi savo darbo vietos švara. Visgi mielai aptarnavo. Dar sakė į iškabintą spalvingą meniu nežiūrėti, o klausyti, ką pasakys. Iš mergaitės sakymo supratau, kad turi kažkaip visko labai jau nedaug. Man surado štai tokį derinį: kopūstų salotos (3,95 Lt.), gabalėlis Originalios vištienos (4,95 Lt.), kukurūzų burbuolė (3,95 Lt.), kečupas (1,50 Lt.), Pepsi (0,3 l., 2, 95 Lt.). Viskas išėjo 17,30 Lt., tai yra netgi mažiau nei buvau sau žadėjusi (sutaupiau 2,70 Lt.). Aj, dar vertėtų paminėti, kad keptas bulvytes graibiau iš savo kohabitanto lėkstės.

Vištiena, aišku, buvo pozityviausias momentas šioje vakarienėje. Nepaisant to, kad gavau skrudintą krūtinėlės gabalą, paviršius buvo traškus, o vidus gana sultingas. Nėra ko ir norėti. Gi Kentucky Fried Chicken. Būtų baisu, jei jų ir vištiena būtų ne kažką... Kadangi baisingai mėgstu daržoves ir kaip kokia beprotė imu jas visose greito maisto restoranuose, tai padariau štai tokią genialią išvadą. Tie restoranai nori, kad žmonės NEKĘSTŲ daržovių. Nes jas padaro tokias, kad jos būtų BAISIOS. Manau, čia gerai apgalvotas sąmokslas. Sąmokslas, kaip įjunkyti žmones į riebų, milijoną kalorijų turintį maistą ir priversti manyti, kad daržovės yra tik beskonis, beformis, burnoje besiveliantis velnio išmislas. Kukurūzas, švelniai tariant, buvo neskanus. Taip taip, žinau, kad Lietuvoj kukurūzai nėra mėgstama daržovė, dažniausiai auginanama tik gyvūlių pašarui,  jos sezonas labai trumpas ir kadangi rinkos jai nėra, tai ją kultivuoja, matyt, tik baisiai aistringi sodininkai. Greičiausiai kukurūzus KFC veža šaldytus iš kokios Lenkijos, o tada porą valandų verda, kad išvarytų visas blogąsias kukurūzų dvasias, užmauna ant pagaliuko (čia tai labai gera idėja!) ir tiekia už 3,95 Lt. Šioje vietoje vėl galiu prisiminti Kambodžą. Ten valgiau labai labai gerą virtą kukurūzą kažkur pakelėj prie Phnom Phen‘io. Kainavo jis 50 lietuviškų centų. Virė tuos kukurūzus tokiame milžiniškame puode, pritaisytame prie motorolerio. Pavirdavo kokių porą minučių, mesdavo maišelin ir galėdavai neštis į autobusą jų graužti. Pasikartosiu, - tai labai geras pakelės maistas, už kurį skrandis visa širdimi dėkoja ir daro visokius tai grakščius reveransus.

KFC nežiba ir savo kopūstų salotom. Jos ne tokios tižios ir gličios kaip kukurūzas, bet kažkokios nykios ir keliančios sielvartą. Kopūstų salotos su majonezu gali būti tobulas patiekalas, jei įdedama, pavyzdžiui, obuolių, raudonųjų svogūnų ir šiek tiek garstyčių. Bet čia ne tas variantas. Prie Maximinio derinio kopūstai+morkos+daug daug daug majonezo, buvo pridėta pakiukas druskos. Gerai, kad buvo bent druskos, nes kai kažkada ėmiau salotas iš Pizza Hut, tai prie daržovių kratinio davė tik stiklinę aliejaus (anei druskos, anei pipirų, anei citrinos skiltelės). Aišku, čia galima prisiminti Facebooke kažkada labai populiarią „patarlę“ „Eiti į McDonaldą ir valgyti salotas yra tas pats, kaip mokėti prostitutei ir prašyti apsikabinimo“, bet visgi... Daržovės sveika ir tikrai gali būti neįtikėtinai skanu, jei ne tas prakeiktas sąmokslas.

Išvados tokios:

1. Pavalgiau. Nors liko nemalonus sunkumo pojūtis skrandyje, kurio nenuplovė net maža stiklinė Pepsio.

2. Išleidau mažiau nei 20 Lt.

3. Vištiena buvo skani. Visa kita – nelabai.

Vita

Aplankykite mus Facebook

Ekonominės klasės gurmanas

Kartais įvyksta įvairių gyvenimo įvykių. Tiksliau, jie dažniausiai vyksta nuolat. Kai kurie netgi yra ne įvykis, o būsena. Vienas iš jų vadinasi ekonominė klasė.

Tai tokia būsena, kai skraidai Air Baltic ir visiem pasakoji, kad „aš su Ryanair tai jau neskrisiu“. O po pusmečio skrendi Ryanair, bet niekam neafišuoji šio fakto. Arba slapčia svajodamas apie naują BMW (kiek ten tų klasių yra? Nūų anyway, kiečiausios) nusiperki seną trečios klasės golfą. Ir visiems sakai, kad tai vis vien geriau, nei nauja Dacia.

Apibendrinant – ekonominė klasė – tai būdas išlaikyti orumą. Šiek tiek jo. Būdas priminti sau ir kitiems, kad yra ir dar blogiau. Būdas rasti pasiteisinimų, aš ne dėl to, kad skurdžius*, bet dėl to, kad esu taupus kaip IKEA šefas**.

Bet kodėl apie tai Unexplored Vilniaus tinklaraštyje rašau? Nes startuoja naujas rašinių skyrelis – „Ekonominės klasės gurmanas“. Nedidelis eksperimentas – ką gero galima gauti Vilniuje už 20 lt. Aišku, kalbame apie maistą.

Kodėl 20 lt.? Nes 10 lt. būtų gerokai nepadoru. Tai jau pigių Ryanair lygis***. 30 lt. – jau nemažai. Už tiek net ir rimtame restorane gali gauti. Duonos. Arba kavos. Arba gal net pusę porcijos sriubos. Be to 20 lt. – gražus skaičius. Ir banknotas su Maironiu. Ir su Kaunu. Gal to nereikėjo minėti...

Kaip formavosi mintis apie šį eksperimentą, galite paskaityti Vitos rašinyje apie Azijos gatvės maistą. O netrukus bus ir pirmas rašinys apie maistą už 20 lt. Vilniuje.

Antanas

Aplankykite mus Facebook

* man nuolat liūdna pildyti anketas, kurias kuria amerikonai. Kai klausia apie pajamas, visada pataikau į kategoriją „$*** or less“.

** ir cukrų iš visur, kur tik duoda irgi dėl to išsinešu.

*** idėja kavinėms – apmokestinti šakutes. Nori valgyti taupiai – turi pirštukus...

PIGUS MAISTAS – BLOGAS MAISTAS?

Ne taip jau seniai, t.y. lygiai prieš 19 dienų grįžau iš Tailando ir Kambodžos. Šalys tolimos, bet lietuvių gana mėgstamos. Gal dėl to, kad sąlyginai pigios. Eilinis lietuvis Kambodžoje gali pasijausti net labai turtingu. Kai sužinai, kad šatlo, vežiojančio iš pasienio punkto į autobuso stotį gidas (ar tai vadybininkas, ar tai palydovas, - daugelio kambodžiečių funkcijas sunku suprasti, nes po vieną kokio tai darbo ten niekas nedaro) uždirba 5 dolerius per dieną, ir jei tą dieną nedirba (serga, atostogauja), tai nieko ir negauna, supranti, kad lietuviai dar visai neblogai gyvena. Žodžiu, viduriniosios klasės ten faktiškai nėra. Yra tik tie, kurie šiaip ne taip sukdamiesi suduria galą su galu ir net leidžia sau nusipirkti aptriušusį motorolerį, ant kurio sugeba sulipti visa keturių asmenų šeima, arba tie, kurie važinėja naujausiais Toyota visureigiais ir gyvena dideliuose namuose apsitvėrę spygliuotom tvorom. Taip ir su maitinimusi iš esmės ten yra du kraštutinumai. Arba restoranai, skirti turistam beigi pasiturintiems vietiniams (visokie „Sailing club‘ai“ su prašmatniais lieptais į jūrą, skambančia Norah Jones ir kondicionuojamomis valgomųjų salėmis) arba gatvės užeigėlės, o dar geriau – važinėjantys kioskeliai, kurie, mano galva, yra žmogaus išmanumo šedevrai. Tas kioskelis - tai prie motorolerio pritvirtinta vitrina, su šalia pakabinamu nuolat degančiu griliumi, visas nukarstytas maišeliais, dubenėliais, buteliukais, su šalia stovinčiu angliškai nekalbančiu kambodžiečiu, kuris neįtikėtinu greičiu pagamins patiekalą iš savo nedidelio meniu, kuris viešai net neskelbiamas. Su labai retomis išimtimis prie tokių kioskelių būriuojasi tik vietiniai.

Kadangi buvom turistai, tai valgėm ir ten, ir ten. Prabangiame Kep‘o (iki Raudonosios khmerų revoliucijos buvusio prašmatnaus kurorto) Sailing club‘e, kur daug britų ir plastikinių amerikonų, kur baltos staltiesės ir prašmatnūs tualetai tropiniame sode, apsinuodijau krevetėmis. Rodos maža krevečių porcija kainavo apie 9 dolerius (23 Lt.), o grill daržovių salotos – beveik 7 dolerius (18 Lt.). Alus buvo irgi nesvietiškai brangus. Kito alkoholio kainos buvo beveik kosminės, todėl, matyt, ir nepavyko sėkmingai išdezinfekuoti skrandžio. Sihanuokvillyje, kuris yra Kambodžos didžiausias kurortas ir didelis backpacker‘ių rojus, valgėme ištisame pajūrio restoranų kvartale. Barakuda, visą dieną, matyt, išgulėjusi saulėje, o vakare iškepta ir patiekta mums, turėjo tą bjaurų intensyvų žuvies skonį, už kurį ir nemėgstu žuvies. Dar buvo ir sausoka. Bet kainavo, jei neklystu, apie 5 dolerius (13 Lt.). O kadangi užtaikėm ant laimingos valandos, tai alus buvo po dolerį. Kaip gatvėj. Backpacker‘ių rojus gi.

Valgėme ir gatvėje. Iš pradžių labai nedrąsiai, nes Lietuvoje, žinia gatvės maistas, neturi geros reputacijos, bet vėliau vis drąsiau ir drąsiau. Išvada ta, kad kuo Kambodžoje maistas pigesnis ir kuo vargdieniškesnėje vietoje patiekiamas, tuo jis geresnis. Viskas prasidėjo nuo Seam Reap‘o, šalia kurio garsiosios Anghor‘o šventyklos. Išlindom per pačią dienos šutrą pasivaikščioti. Žinia, kiti turistai gudresni nei mes ir, matyt, tokį laiką leidžia prie baseinų ir viešbučio barų, todėl visi, neva, padoresni restoranai dar buvo uždaryti. Pasidarėm  tradicinius khmerų masažus už 6 dolerius ir nutarėm, kad nieko nebus, reik eit į pirmą pasitaikiusią vietą ir valgyt. Įlindom į visiškai neaiškios išvaizdos užeigėlę, kurios viduryje, išsidrėbęs po kėdėmis gulėjo milžiniškas rudas šuo, aišku, be antkaklio. Gal ir benamis. Sienos murzinos, stalai nustatyti lipniais padažo buteliukais, džiovintų krevečių, žuvies ar dar kažko indeliais. Buvo kiek nedrąsu pamačius ir kainas. Neįtikėtinai mažos. Vištienos – makaronų sriuba – 1,5 dolerio (3,75 Lt.). Skrudinti ryžiai su krevetėmis – 2 doleriai (5 Lt.). Užsisakėme, o tada apžiūrėjome klientus. Vienas policininkas susikaupęs srėbė  makaronus. Pora darbininkų gal jau po pietų tiesiog šnekučiavosi ir visa kaip juokavo. Turistų, aišku, nė vieno. Labai greit, daugiausiai po 10 min., atnešė du didelius dubenis. Šiaip ne taip įveikiau porciją naminio sultinio su stikliniais ryžių makaronais, gabalėliais vištienos, šviežiomis, dar traškiomis daržovėmis. Dėl įdomumo įsipyliau kažkokių čili padažų, užsibarsčiau skrudintų svogūnų iš indelio. Man, nuo vaikystės itin išrankiai maistui, buvo žiauriai skanu. Įdomu, ką gaučiau Lietuvos valgykloje už 4 litus?

Crab market‘o užeigoje valgytos krevetės su khmerų prieskoniais buvo dvigubai pigesnės ir dvigubai skanesnės nei prabangiosios "Sailing club‘o" (ir kas svarbiausia, manęs neapnuodijo). Barakuda, kurią šaltą su žaliais kopūstais mums davė nugyventam žvejų kaimelyje buvo daug geresnė nei ta, kurią valgėm turistinėje gatvėje. Tailandas apskritai atvėrė pigaus gatvės maisto neįtikėtinas galimybes. Degalinėje, gatvės prekeivės kioskelyje pirkta keptą kiaulieną valgėm net užspringdami (gal apie 2 Lt. už iešmelį). Tik paskutinę dieną paragavau tešloje keptų bananų su kondensuotu pienu (irg apie 2 Lt.). Gal ir gerai, nes jei būčiau pabandžius jų anksčiau, tikrai grįžčiau su min. 5 kg. svorio prieaugiu. Žodžiu, kokia pagrindinė mintis? Kambodžoje už 20 lt. gali sočiai, sveikai, kokybiškai gali pavalgyti ne tik du žmonės, bet dar lieka pinigų ir užgėrimui – Coca colai ir alaus skardinei. Tailande jau kiek sunkiau, nes alus brangesnis. O ką galima gauti už 20 Lt. Lietuvoje? Štai ir prasideda naujoji mano misija. Ne tik sutaupyti pinigų kitai kelionei į Indokiniją, bet ir išsiaiškinti, kuo ypatinga pigaus/nebrangaus lietuviško maisto kultūra. 

Vita
Aplankykite mus Facebook

P.S. Tęsinys kitą kartą.

          P.P.S. Kadangi tikslių kainų kelionės metu nekonspektavau, tai jos yra tik apytikrės.

Vaizdas pro Crab Market'o langus

Sihanuokvillio restoranas

Autorė valgo tešloje keptą bananą su kondensuotu pienu

“Déjà vu VILNIUS 1974-1990”

Ingos Liutkevičienės knygos “Déjà vu VILNIUS 1974-1990” (pokalbiai su  Algirdu Vileikiu) apžvalga 

Aš atvažiavau gyventi į Vilnių tais metais, kai Gedimino prospektas, netekęs savo senųjų liepų, žiojėjo išoperuotas tarsi perrėžus skalpeliu per krūtinės ląstą, tad pirkdama šią knygą paslaptingojo DEJA VU patirti nesitikėjau, bet visgi vieną kartelį jis ištiko ir mane – skaitant pastaripą apie Nykštuko kavinę: iš kažkokių sąmonės- pasąmonės ar galvoje esančios nesąmonės klodų tik „strykt“, - ir iššoko voverytė, bėganti ratu kavinės lange... O juk tikrai – mažą mane ten kartą nusivedė pusbrolio močiutė, kai lankiausi Vilniuje... DEJA VU... nors ir atvirkštinis, kaip šį jausmą įvardina pati knygos autorė.
Knygos stilius tarsi interviu – žurnalistė kalbasi su Algirdu Vileikiu, žmogumi, kuris daugiau nei dvidešimt metų vadovavo Vilniui, o dabar sutiko papasakoti pačių įvairiausių faktų ir istorijų iš to laikotarpio. Ne ką aš pati pamenu iš to Sovietmečio, tiesą pasakius, nei eilių, nei deficito, nei darbininkų paradų, nei raudonų vėliavų ar spaliukų ženkliukų... Ir iš principo neperku nieko, kas neva dvelkia nostalgija tam laikotarpiui – jokių Tarybinių dešrelių ar bandelių, bet knygą nusipirkau, nes joje nostalgija ne laikmečiui (į jį kaip tik žvelgiama labiau ironiškai), joje nostalgija mano tėvų jaunystės Miestui.
Daug ko aš nežinojau apie TĄ Vilnių! Ir apie TĄ laikotarpį! Kai kai kurios istorijos šiandien skamba lyg iš fantastikos srities: Pagal galimybes galvojome, kuo galime papuošti Spalio rajoną. Buvo ne taip paprasta. Apie tai žinojo visi rajono vykdomojo komiteto darbuotojai. Kartą viena darbuotoja praneša: „Buvau dailės studentų bendrabutyje ir mačiau, kad vienas studentas padarė visai neblogą diplominį darbą – medinį karžygį. Gal mes galėtume jį pastatyti Trakų gatvėje, ten yra tokia tuščia niša. Būtų sargas, saugotų įvažiavimą į senamiestį“ <...> Buvo problema, kaip pastatyti karžygį nesuderinus su miesto vykdomuoju komitetu. Pas mus dirbo toks Antanas Dobkevičius, kurį, kad ir kur eičiau, kviesdavausi kartu. Tai žmogus, kuriam nieko nebuvo neįmanoma. Jis pasvarstė ir sako: „Pastatykim naktį, rytą sakysim, kad seniai stovi. :) Beje, tas studentas – skulptorius S. Kuzma. Anekdoto verta ir istorija apie meškos iškamšą Lokio restorane: Vilniuje viešėjo, rodos, Kostromos srities valdžia. <...> Pietavome „Lokio“ restorane. Sužinoję, kad esu medžiotojas, svečiai pažadėjo: „Kai pas mus prasidės meškų medžioklė, mes jus pakviesime, nušausite ir turėsite iškamšą restorane“. Jie išvažiavo, o aš ir užmiršau tą kelionę. Po kiek laiko man skambina, kad prasideda medžioklė, Aišku, atsisakiau: „Nevažiuosiu. Būkit geri, sumedžiokite jūs“. Jie nušovė, padarė iškamšą ir liepė atvažiuoti pasiimti. Krizenau skaitydama ir pasakojimą, kaip Vilnius slėpė mėsą nuo baltarusių, kurie traukiniais iš Minsko į Vilnių apsipirkti važiuodavo: Gera mėsos parduotuvė buvo netoli Vilniaus geležinkelio stoties. Tada ją iškėlėme iš to rajono į centrą, o parduotuvėse arčiau stoties padarydavom taip, kad ten popietinėmis valandomis mėsos nebūtų. O ką daryti, kad vilniečiams skirtos mėsos nesivežtų į Minską? Įsivaizduoju, kaip šiais laikas mums sektųsi Akropolį nuo kaimynų paslėpti. :)
Knygoje taip pat yra įdomių faktų ir atsakymų, pvz., kiek tada kainavo vienas kvadratinis metras statant butą? (132 rublius). Kur Vilniuje panaudoti nuo ilgojo Rygos tilto likę trosai? (Pėsčiųjų tiltas iš Žvėryno į Vingio parką). Kuo sąjunginei spaudai užkliuvo „Neringos“ restorano interjeras? („Izvestija“ rašė – lietuviai salės vidury baseiną padarė – ką, gal jie šlapinsis į tą baseiną?) . Radau knygoje komentarą ir apie garsiąją vilniečių teoriją, dėl į miestą atkeltų asocialių Maskvos gyventojų, besirengiant 1980 –ųjų Olimpiadai. (Atkėlė juos čia ar ne?).
Taigi nors ir tik su vienu vieninteliu DEJA VU, bet knygą perskaičiau greitai ir smagiai. Mąstau, reikės nuvežti ją mamai ar tetai, apie kurių jaunystės studijų miestą čia kalbama, tikiu, kad joms tų striksinčių voveryčių pasirodys daug daugiau :) 

Justina
Aplankykite mus Facebook

Emocijomis, bet ne logika paremtas rašinys apie kitų šalių virtuvę Vilniuje

Nors šiais laikais galima gauti bilietų į egzotišką šalį mažiau nei už šimtą litų (esu, pavyzdžiui, skiridusi į Maroką už 91Lt.), bet negi priskraidysi kiekvieną kart, kai užsinori kokių specialių gardumynų. Tuo labiau, kad gyvenimas Vilniuje turi bent vieną privalumą – kartais užtenka sėsti į truliką, mašiną, ant dviračio, o gal tiesiog nusileisti laiptais į kokį bariuką-restoraniuką-užkandinukę ir tokiu būdu nudžiuginti savo pilvelį kokiais gražiai atrodančiais, skaniai kvepiančiais, kitomis kultūromis atsiduodančiais patiekalais, o taipogi ir gėrimais.
Šita mano rašliava bus chaotiška, gal net nelogiška bei emocinga. Protingų argumentų, kodėl viena vieta man patinka, o kita – ne, beveik nebus. Bet taip jau ir su tom kelionėm. Nori nenori, bet galiausiai logikos juose lieka nedaug. Užtat emocijų užtektinai. Taigi pirmiausia į galvą šauna ispaniškas restoranas „Barcelona“. Gal dėl to kad ne taip jau seniai grįžau (o gal ir seniai, nes visas veiksmas vyko sausį) iš saulėtosios Ispanijos, kurioje visa maitinimosi kuliminacija prasideda 9 valandą vakaro, viskas užgeriama geru kiekiu vyno (turistai) arba alumi (vietiniai). Visgi „Barcelona“ visai neatspindi tos nerūpestingos ir spalvingos ispaniškos atmosferos. Maistas nykokas, aptarnavimas nykokas, aplinka nykoka. Beje, labai paradoksiška, bet vasario mėnesį ten buvo neįtikėtinai šalta. Taip šalta, kad net vyno nebesinori, o tik kuo greičiau namo po šilta antklode.
Vat priešinga atmosfera tvyro meksikietiškam restorane su savime suprantamu pavadinimu -„Meksika“. Penktadienį be rezervacijos ten lengvai nepateksi, viduj ankšta, tvanku, kvepia tekila, čili pipirais ir čirškinama mėsa. Liaudis spalvinga kaip iš kokių Tarantino filmų, meniu gan trumpas, bet ką ragavom, nenusivylėm. Gal ir neteisinga taip lyginti, nes Meksikoj niekada nesu buvus, bet jei ,,Barcelona“ primena prastą turistinę užeigą Ispanijoj, tai „Meksika“ man asocijuojasi su kokio meksikiečių miestelio taverna, kurioje verda gyvenimas, prasideda ir baigiasi vietinių meilės romanai, užsiplieskia ir užgesta muštynėmis, į kurią atklysta rūstūs vieniši klajūnai ir šiaip visame kame jaučiasi saikingas humoro jausmas bei lengvabūdiškumas.
Beje, toje pačioje gatvėje yra ir kitas šių metų mano atradimas – ukrainiečių restoranas „Borsch“. Užėjom ten kažkada po koncerto, alkani kaip šunys ir su nerimu širdyje, kad būdami lietuviai braunamės į slavų kultūrą, kuri mums lyg ir nepriklausytų šiuo atveju. Bet buvom žiauriai nustebinti. Stilingas ir jaukus interjeras net nekvepia slavišku beskoningumu. Tas pats ir apie maistą. Nežinau, ar dėl to nežmoniško alkio, ar tikrai dėl virtuvės personalo meilės, maistas buvo žvėriškai skanus. Respektas. Ir dar didesnis respektas už tą užkandėlę: mažutis mažutis stikliukas degtinės, mažas gabalėlis juodos duonos su lašinuku ir agurkėliu. Visiška smulkmena, bet taip paglostė mano alkoholį gerbiančią širdį ir maisto desperatiškai geidžaintį skrandį! Žodžiu, šitas restoranas man dera prie tos Ukrainos, kurią prisimenu: miela, mylinti lietuvius, vaišinanti vietine degtine ir lašiniais, gasdinanti meškomis Karpatuose ir nesuprantanti, kaip kalnuose galima leisti savo atostogas.
Bet visgi nebūčiau gi lietuvė, jei pabaigai vėl ko nesudirbčiau. O norisi sudirbti gi taip reklamuojamą, taip savikritika nepasižymintį indišką restoraną „Sues Indian Raja“, kuris skelbiasi esantis Pabaltijo stebuklas, indiško maisto genijus, visų švenčių karalius ir t.t. ir pan. (jei kas klauso European Hit radio, žinos, apie ką aš šneku). Ir ką gi... Pasidavėm ir mes kažkada tai reklamai. Gal ne tiek reklamai, kiek aš, aklai mylinti S. Rushdie, nutariau, kad į savo šiaurietišką skrandį reiktų sumesti kiek indiško karščio. Ir ką gi... Nuėjom kažkada... Net kokius kelis kartus. Nes po pirmo karto, atrodė, gal aš klystu, gal nemoku įvertinti gero indiško maisto. Tai nuėjom dar kartą. Ir tada supratau, kad nėr čia ko labai gerai vertinti šaldytų žirnelių ir šaldytų kalafiorų, nes kad į karį dedami šaldyti ir dėl to ištežę kalafiorai iš kilometro jaučiasi. O tai, mano galva, - žemas lygis. Ir šiaip G. Ramsis rašė, kad indiška virtuvė – tai tikrai ne vien galvą sprogdinantys aštrūs troškiniai, o iš to restorano susidaro įspūdis, kad vien... Jau geriau eisiu į „Baltus dramblius“, kentėsiu nuspangusius padavėjus, bet pavalgysiu ir skaniau, ir pigiau. Arba išvis. Išsivirsiu indišką karį namuose, nes tai tikrai nėra labai sudėtinga. O namai visam vakarui pakvimpa skrudinama kalendra, kuminu, ciberžole ir paprika. Kas gali būti geriau lietingą vakarą?
Pabaigai norėtųsi kokio tai pozityvo daugiau. Aš manau, kad Vilniuje galima pavalgyti skaniau nei Barselonoje, Lvove ar Venecijoje. Reikia tik paieškoti. Kartais neturėti jokių išankstinių nusistatymų (pvz. gal ta pigi landynė iš išorės, yra jaukus ir linksmas meksikietiškas restoranėlis viduje). Be abejo valgyti Barselonoje, Valencijoje, Kasablankoje ar Kopenhagoje įspūdingiau. Nes blogas maistas svetimoje šalyje tampa nuotykiu (pvz., kai valgiau žalius kiaušinius su kažin kokiais kakučiais ant viršaus Maroke), o geras maistas verčia tave manyti, kad esi tikras gurmanas, svetimų kultūrų žinovas ir skonių valdovas. Tad savoje šalyje užsienietiškam maistui keliami trigubi reikalavimai.

Vita
 Aplankykite mus Facebook

Midijos ir šaukštai vokeliuose

Neturiu tiek pinigų, kad galėčiau eiti į brangius restoranus. Net jei mane ten kas pakviestų (o dėl to bent porą dešimtmečių, manau, galiu būti rami), neturėčiau kuo apsirengti, matyt... Tai, žodžiu, savo nuomonę galiu reikšti tik apie pilkąją lietuviškų barų, kavinių ir restoranų masę, kurios kainos įkandamos statistiškai vidutiniam Lietuvos piliečiui. Apskritai, Vilniuj įdomių valgymo vietų galima rasti. Bet pačios vietos įdomumas dar ne viskas. Pvz., aš esu labai išranki valgytoja ir praėjo tie laikai, kai leisdavau skrandį užkimšti kepta duona su sūriu ir viską užpilti gera doze alaus. Dabar norisi kažko žavingo, kažko tokio, ko neprisiruoši pasigaminsi namie arba taip lengvai nerasi Maximoje. Taigi situacija gerokai komplikuojasi, nes norisi ne tik įdomios, žavingos aplinkos, bet ir įdomaus žavingo maisto ir/ar gėrimų.

Aplinka man patinka „Kalvarijų Nr.1“ – tokia bohemiška betvarkė, į kurią patekęs nesupranti, koks dabar paros metas ar kelinti metai. Ypač smagu leisti vasaros pavakarius jų kiemelyje. Bet maistas ten tai fuij fuij fuij! Vis ėjau ėjau ten tikėdamasi, kad absoliučiai beskonės ir net šleikščios salotos su menkių kepenėlėmis buvo vienkartinis nesusipratimas. Bet užkandžiai prie vyno buvo ne ką geresni, desertai labai jau nykūs, o vynas brangus ir labai neypatingas. Visgi vieną kartą besėdint kitoje visai įdomioje vietoje (mongolų restorane) nugirdom moteriškes šnekant, kad „Kalvarijų Nr.1“ duoda daug skanesnes midijas nei „Rene“. Ir iš tikro. Vienintelis geras patiekalas.

O vat “Rene” koncepcija visai nebloga ir maistas geras. Toks su meile ruoštas. Galima piešti ant popierinių staltiesių, kiekvienam svečiui duoda šaukštus vokeliuose, dar mažą saldėsį, liaudis renkasi tokia intelektuali ir labai įvairaus amžiaus, bet vat kad sąskaita išgąsdina kiekvieną kartą. Tikrai, „Rene“ buvo mano favoritas iki praeito savaitgalio, kai su manim sėdėjusios draugės besispjaudydamos traukė pinigus ir kaltinančiai žiūrėjo į mane už tai, kad aš jas čia atsivedžiau. Gal kai šitas kartėlis praeis, „Rene“ vėl reabilituosis mano akyse.

Dar man patiko „Jalta“. Buvau vieną kartą ir kažkaip labai jau nedrąsu buvo lįsti vidun, nes atrodė, kad nekviestas brauniesi pas kažką į svečius, bet idėja, kad viskas gaminama iš sezoninių Lietuvoje užaugintų gėrybių, labai žavi. O ir kainos man pasirodė padorios. Ir vieta – apkiužęs Žvėryno medinukas, viduje pristatytas visokių miesčioniškų 5-6 dešimt. nesąmonių – turi savo gerumo. Žodžiu, jei pas mane atvyktų koks tai užsienietis ir norėtų pamatyt saikingos lietuviškos egzotikos, vesčiau jį čia.

Kažkur dingo „Lola“. Mano mėgstamiausia vyninė, kurioje visada, kad ateisi, būdavo šventė, kurioje visada grodavo širdį glostanti muzika, kurioje net švenčiau savo gimtadienį. Na, be „Lolos“ dar yra „Vinchenso“, ir turbūt todėl, kad vynas ten liejasi laisvai, vakarais būna labai triukšminga ir ankšta. Labai jau išvargina tokios sąlygos, ypač kai nori su kuo nors iš širdies paplepėti. Kai reikia greitai ir skaniai pavalgyti, keliauju į „Vapiano“. Nors vazonėliuose kerojantys žalumynai labai gerai, bet apskritai ta valgyklos atmosfera nevilioja ilgiau užsibūti. Gal tokia tokia idėja: „Pavalgei ir keliauk“. Kai noriu kiniškai, einu į „Pekino rožę“. Vienareikšmiškai kokybiškiausias kiniškas restoranas Vilniuje, kuriame esu buvus, nors tikiu, kad be E621 ir jie neapsieina. Kai norisi švęsti subtilias šventes (ne Gimtadienius ir Kalėdas), einu į „Tokyo“. Brangoka, bet japoniška. Jaučiu sentimentus „Pomodoro“. Ten skanūs makaronai, kai kurios salotos ir desertai. Kava ir sūrio pyragas su bruknėmis „Coffee Inne“. Kai nėra kitos išeities arba kai pasiilgstu mamos/močiutės keptų kotletų su morkų ir burokėlių salotomis, tada puikiai sueina LEU valgyklos meniu. O kai norisi pavalgyti tikrai skaniai, ekologiškai ir šviežiai, einu į virtuvę, traukiu puodus, keptuvę, kaitinu orkaitę ir pašvenčiu pusdienį maisto gamybai. Namuose. Nes namuose skaniausia. 

 Vita

Aplankykite mus Facebook