Nekrologas Vilniaus mikriukams

Nuoširdžiai užjaučiame visus Vilniaus gyventojus, netekus greitos ir patogios transporto priemonės. Šią sunkią valandą, važiuodami "greituoju" vaivorykštiniu autobusu ir negalėdami išlipti mums reikiamoje stotelėje, nostalgiškai prisimename kažkada taip ausį rėžusius žodžius: "Vairuotojas, sustokite ant sankryžos, prašau". Linkime stiprybės visiems vilniečiams, kurių kelionė iš darbo į namus, kur laukia garuojanti vakarienė, praradus mikriukus, tapo tokia ilga, jog maistas ne tik nustoja garuoti, bet ir visai atšąla.
Mielieji Vilniaus mikriukai, balti ir geltoji, jūs visada liksite mūsų širdyse...
Niekada jūsų nepamiršime ir amžinai ilgėsimės...


Panegirika Vilniaus "greitiesiems" autobusams

Šiandien po 45 minučių, praleistų nejudančiame GREITAJAME (G1) autobuse Kalvarijų gatvėje, nusprendžaiau iš jo išlipti ir namo eiti pėsčiomis. Eidama atkarpą nuo Apkasų gatvės iki Kuro aparatūros, aplenkiau tris GREITUOSIUS (G1) autobusus. Tris!!! Negaliu atsidžiaugti, kaip greitai aš vaikštau!!!

Justina.

Aplankykite mus Facebook

IKEA IR JOS MAISTAS

Aš nuoširdžiai laukiau IKEA‘jos Lietuvoj. Nuo tada, kai beveik lygiai prieš du metus grįždami iš turistinio pasiklaidžiojimo po Norvegiją, Stokholme sustojome pasižvalgyti poros smulkmenų naujiems namams. Be abejo, vos spėjome į keltą, nes pora smulkmenų virto kalnu šviestuvų, šiukšlių dėžių, milžiniškų dubenų ir t.t. ir pan. Viskas vos tilpo į mašiną, o apsipirkinėjimas atrodė taip: bėgi, nes iki kelto lieka vis mažiau laiko, bet stengiesi pagriebti dar kai ką, nes viskas taip gražu, taip blizga, taip spalvinga, ir, aišku, taip PIGU! Žodžiu, po kelionės į Norvegiją įsimylėjau Skandinaviją, skandinavišką stilių, skandinavišką tvarką ir saugumą, kurį ten jauti. IKEA, manau, prie tos meilės reikšmingai prisidėjo.

IKEA‘jos, panašu, laukiau ne tik aš. Laukė ir dar koks milijonas ar du Lietuvos (Baltarusijos) gyventojų, tik vat nežinau, kodėl. Ar dėl žiniasklaidos sukeltos ikėjinės psichozės, ar dėl poreikio dideliam pigumui, ar dėl to, kad iš tikro myli Skandinaviją ir tą skandinavišką stilių namuose. Šiaip jau svarbu paminėti, kad turiu įgimtą poreikį į masines psichozes reaguoti visišku abejingumu. Žadėjau ir sau, kad į IKEA‘ą nekelsiu kojos bent porą savaičių, kol nuotraukose matyti „ciūgliai“ žmonių atslūgs. Bet neišlaikiau. Darbai spaudžia, reikia daug visko rašyti, o normalios darbo vietos namuose neturiu. Anksčiau dirbdavau prie valgomojo stalo, bet dabar užkniso. Reik valgyt ir turi kompą, šūsnį popierių ir knygų krauti kur nors kampan, pavalgius vėl gaišti laiką, kol susidėlioji viską pagal tokią logiką, kokia buvo. Per tą laiką bent koks entuziazmo likutis dirbti visai išgaruoja. Žodžiu, vasarą mano pajamos mažesnės nei minamalios, dirbti reikia, IKEA‘a atsidarė, ketvirtadienis – oficiali nedarbo diena, taigi neliko nieko kito, taip susidaryti gana ilgą būtinų daiktų sąrašą ir keliauti. Apie tai, kiek žmonių susirinko į parduotuvę tiesiog pažiopsoti, kiek pažįstamų sutikau, ir kiek spintučių prisipirkau, nerašysiu. Trumpai papasakosiu savo įspūdžius IKEA‘jos valgyklėlėje.

Švedijos maistas man iki šiol asocijuojasi su žalia mėsa ir žalia žuvim, nes tik tą sugėbėjom užsisakyti kažkokiam baisiai senam ir tradiciniam Stokholmo restorane, kurį, pasak interneto, labai mėgsta vietiniai. Tam, kad praplėstume savo švediško maisto supratimą, apsilankymą IKEA pradėjom nuo jų valgyklėlės. Žmonių eilė nesibaigianti. Bet vat skandinavai, nebūtų skandinavai. Visko yra, niekas nesibaigia, visko turi, viskas logiškai išdėliota, eilė juda greitai, kasininkės, matyt, alpsta iš nuovargio, bet malonios, į pasakymus „Jums turbūt tie kukuliai jau naktį sapnuosis“, atsako didžiausia šypsena. Imu lašišos kepsnį su troškintomis daržovėmis (14,99 Lt.), šviežių morkų sulčių (2,99 Lt.), migdolinį pyragą (3,99 Lt.) ir kavos (lyg 1,99 Lt.). Į 20 Lt. netelpu, bet budžetas viršytas ne itin daug.

Lašiša mane nustebino: gana dosnus gabalėlis, pakankamai sultingas, nenužudytas per dideliu prieskonių kiekiu, panašu, kad garintas, bet gal troškintas, bet kokiu atveju labai sveika širdžiai J Daržovės nustebina dar labiau: žalių ir geltonų cukinijų gręžinėliai, morkos, šparaginės pupelės. Neištižę, dar šiek tiek traškančios. Padažas lengvas, nelabai turintis skonio, bet citrinos skiltelė kiek pataiso reikalą. Nėra ko labai daug ir reikalauti iš tokio dietinio patiekalo. Mano kelionių partneris valgo kukulius su bulvių koše ir bruknių uogiene (9,99 Lt. vidutinė porcija). Ne taip dietiška, bet irgi visai neblogai. Bulvių košė tiršta, kukuliai dailiai apvalūs ir sultingi, o bruknių uogienė neįtikėtinai gerai čia tinka. Desertai nei per riebūs, nei per saldūs. Mano migdolinis pyragas sotus, jaučiasi daug riešutų, norėtųsi, kad nebūtų traukiamas iš šaldytuvo, tokiu atveju būtų minkštesnis, bet vėl gi... Nebuvau nusiteikusi kritiškai. Obuolių pyragas kiek per daug vandeningas, norėtųsi, kad būtų šiltas ir su ledais. Kava ne stebuklinga, turinti kiek bjauroką prieskonį, bet išgeriu, nes reiks energijos atkakliai braunantis per minias. Aplinka maloni, žmonių knibždėta knibžda, bet dėl to visai nesijauti blogai. Jausmas toks, kad esi kokiam dideliam gražiam oro uoste ir lauki lėktuvo į kokį, pvz, puikųjį Tailandą. Tik palyginti su oro uostų restoranėliais čia žymiai pigiau.

Kadangi valgyklų maistą vertindama remiuosi kriterijum „kaip po to einasi skubėti ir dirbti“, tai IKEA‘jos valgyklėlę vertinčiau visai neblogai. Bent jau po to, ką sudorojau aš, galėjau sau kantriai brautis pro žmonių minias, sėdinėti prie visų rašomųjų stalų, lakstyti ratais po parduotuvę ieškodama padėklo kompiuteriui ir pirkti pirkti pirkti visokius skandinaviškus niekučius...

Vita

Aplankykite mus Facebook

Nuovargio archipelagai

Iš karto įspėju – rašinys subjektyvus. Visiškai. Ir net nesistengiu manyti ar įrodyti, kad aš šimtu procentų teisus*.

Viskas prasidėjo nuo to, kad planavau parašyti apie tai, kaip krausčiausi iš Karoliniškių į Justiniškes. Pavadinimas būtų buvęs „Atsisveikinimas su Karoliniškėmis“**. Mąsčiau, mąsčiau, beveik buvau pradėjęs, tačiau po metų supratau, kad nelabai turiu ką pasakyti apie tai. Iš esmės niekas nesiskiria. Nesiskyrė ir Fabijoniškėse – ten teko gyventi prieš Karoliniškes, tokia jau nuomininko dalia. Karoliniškėse namai raudoni, Justiniškėse – pilki. Karoliniškėse ėjau į Norfą, Justiniškėse einu į Norfą. Karoliniškėse valgiau Fokus picoje, Justiniškėse – Charlie (dar kartais Express). Bet gyvenimas iš esmės toks pats, tokie pat išnykstantieji troleibusai, tokia pati publika juose, tokie pat bomžiukai, viskas taip pat.

Nušvitimas atėjo ankstų rytą žirgliojant per Žirmūnus***. Mąsčiau, kokia emocija galėtų apibūdinti miegamuosius rajonus.

Nerimas? Išplaukęs ir neaiškus grėsmės, artėjančios lyg nuodingas rūkas ar Melancholija, jausmas. Deja, niekas neartėja. Nebent dar viena transporto pertvarka.

Liūdesys? Lyjant lietui ir drėkstant pilkoms betoninėms sienoms kartais atrodydavo taip. Bet praėjus lietui liūdesio įspūdis dingdavo. Jei miestas ar kvartalas galėtų būti apibūdinamas kaip kupinas liūdesio, jis turi turėti dramatizmo, turi turėti praeitį. O. Pamukas įrodinėja ir įrodo, kad Stambulas kupinas liūdesio – griūvančios vilos, nykstančios šeimos. Pirma mano reakcija buvo – kaip tai? Toks spalvingas, dinamiškas, triukšmingas miestas yra užgultas liūdesio? Tačiau bėgant laikui nuo apsilankymo Stambule, pirmiausia iš atminties išnyko įkyrūs prekeiviai, turgus ir triukšmas. Bet apgriuvusius mažesnių gatvelių namus, keistai liūdną Bosforą – puikiai pamenu.

Nusivylimas? Žiūrint filmus apie skurdžių getus, kuriuose vyrauja nusivylimas ir įsiūtis, kartais gali pamanyti, kad Vilniaus miegamieji rajonai irgi galėtų būti nusivylimo pilni. Juk čia gyvena tie, kurie turėjo vilčių pakeisti pasaulį, arba bent nusipirkti namą. Tie, kurie svajojo apie stulbinančią karjerą, bet toliau nešioja popieriukus. Tačiau nusivylimas veda prie pykčio. Gal ne visus, bet vieną kitą. Kur vyksta riaušės? Paryžiaus priemiesčiuose, kur gyvena nusivylę imigrantai. Girdėjote apie riaušes Pašilaičiuose? O Pilaitėj?

Mano atsakymas būtų – nuovargis****. Miegamieji rajonai yra urvai, į kuriuos sulenda darbų iškankinti menkai apmokami darbuotojai. Išsimiegoti ir keliauti vėl į darbą. Kad vėl pavargtų. Čia ir vaikai tampa pavargę. Išvarginti bandymų atkreipti pavargusių tėvų dėmesį į save. Pensininkai, kurie kai kuriuose rajonuose yra pagrindinė matoma masė, išvarginti gyvenimo ir menkos pensijos.

Miegamuosiuose rajonuose nesinori nieko. Net pramogų. Girdėjote ką nors sakant – nuvažiuojam į Šeškinę, papramogausim? Tyliai manote, kad klystu – o kaip masinių pramogų vietos – Akropolis, Ozas ir Vichy? Teoriškai jie gal ir Šeškinėje, bet iš tikro, laikosi pagarbaus atstumo nuo namų. Kad neužsikrėstų nuovargiu.

Norėtumėte sakyti, kad modernūs, spalvingi ir puikūs naujos statybos miegamieji rajonai visai ne tokie? Deja, tai iliuzija, jie taip pat lėtai gravituoja į nuovargį. Gal čia ir daug jaunų žmonių, kurie energingai kopia karjeros laiptais, uždirba daug pinigų, daug jų atiduoda už paskolą. Praeis kiek metų ir jie bus pavargę vidutinio amžiaus žmonės. Išvarginti nesibaigiančio nepasiekimo. Graži gelsva ir raudona apdaila taps murzina ir sueižėjusi. Ir naujieji rajonai atrodys tokie pat pavargę, kaip senos geros Karoliniškės ar Žirmūnai.

Antanas

Aplankykite mus Facebook

* Jūs tuo patikėsite ir taip

** puiki aliuzija (argi ne puiki?) į „Atsisveikinimą su ginklais“ ir „Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis“, tik jei kalbėti apie antrą – atvirkščiai.

*** kurie iš esmės irgi tokie patys.

**** priekabus skaitytojas galėtų ginčytis, ar tai emocija, bet argi tai esmė?

Dar kartą apie transportą. Krūva skaičiukų

Neišvengiamai artėja liepos pirma. Bus katastrofa ar ne? Ar bus geriau? Pabandžiau paskaičiuoti.

Testavau atskirus tikėtinus važiavimo scenarijus (po tris), įsijausdamas į studento, dirbančiojo, pensininko ir namų šeimininko vaidmenį. Detalių prielaidų ir skaičiavimų nepristatinėsiu, viskas yra čia, kam įdomu. Visi laikai paimti iš www.stops.lt, kur automatinis sumavimas buvo akivaizdžiai buvo neteisingas, perskaičiavau. Čia pateiksiu tik esmines išvadas.

Taigi, kas paaiškėjo:

1. Vidutiniai važiavimo Vilniuje laikai – apie 30 min. Žinoma, nuvažiuoti iš stoties į Spartą trunka 11 min., o iš Žėručio stotelės į Rokantiškes – 57, bet vidurkis apie 30 min.
2. Pagal reformuotą važiavimo sistemą važiavimo laikas sutrumpėja. Tiems, kas važiuoja piko metu – apie 5 minutes. Tačiau važiuojantiems ne piko metu (namų šeimininkų scenarijus) – pailgėja.
3. Daugiausia turėtų išlošti važiuojantieji iš Perkūnkiemio (testuota važiavimas į darbą 7 val. 02 min.). Dabar kelionė truktų vidutiniškai 46 min., po pertvarkos – 33,5 min.
4. Labiausiai pralošia iš testuotų laikų – važiuojantieji iš Šaltinėlio stotelės 8 val. 50 min. Dabar vidutinė kelionė trunka 23,7 min., po reformos – 28 min.

Atrodytu, viskas pakankamai neblogai. Tačiau man abejonių išlieka. Kodėl?

1. Nelieka mikroautobusų. Jei tikėsime transporto sistemos reformatorių teiginiais, jais važiavo apie 10% keleivių. Jei jie visi perbėgs į autobusus, kai kurie maršrutai gali būti kiek pergrūsti.
2. Lyginti laikai prieš liepos 1 ir po jos. Kaip žinome, nuo birželio pirmosios maršrutų yra mažiau. Tad tikrasis vaizdas matysis tik po rugsėjo. Jei maršrutų padidėjimas bus mažesnis, nei paprastai, keleiviai praloš.
3. Vaizdas „ant popieriaus“ – gražus. O kaip bus iš tikro? Ar greitieji autobusai „perskris“ kamščius? Ar bus įmanoma įlipti į autobusą / troleibusą? Ar vėluojant vienam autobusui, nesugrius visi gražūs planai?

Matysime, kas bus rudenį...

Antanas

Aplankykite mus Facebook

Papiktinti troleibusai

Esu kiek piktas. Na gerai, gerokai piktas. Todėl rašau tai, kas nėra visiškai Unexplored Vilnius formatas. Dauguma pranešimų mūsų tinklaraštyje susiję su kultūra, miesto gyvenimo būdu ir pan. O aš rašysiu apie transportą. 

Viešasis transportas – vienas svarbiausių miesto gyvybę užtikrinančių dalykų. Jei visi eitų pėsčiom ar važinėtų savomis mašinomis, miestas būtų kaimas. Nes tik kaime gali pėsčiom nueiti pas visus draugus, o į rajono centrą važiuoji mašina. Vilniaus miesto tarybos (turbūt) svarstomas sprendimas sumažinti troleibusų ir autobusų maršrutų – verčia Vilnių kaimu. Pirmiausia, įdomu tai, kad kol kas skamba tik žinia „DELFI turimais duomenimis, sostinės savivaldybės Miesto ūkio ir transporto departamentas siūlo naikinti...“ Senas propagandinis triukas. Pirmiausia paleiskime informaciją „anoniminiai šaltiniai sako“, jei nebus didelio triukšmo – tada ir priimsime. Jei jau labai piktinsis visi, sakysime, kad melas.

Ką gi Vilniui duos šitas sprendimas? Nuostolius, kamščius ir argumentus tramvajui.

Nuostolius žmonėms, ne UAB „Vilniaus viešasis transportas“. Paskaičiuokime. Tarkime, gyvena sau inteligentas Jonas. Kadangi jis inteligentas, mašina nevažinėja. Gal pinigų trūksta, gal dioptrijų per daug, gal religiniai įsitikinimai (tarkime, pastafarizmas*) trukdo. Nevažinėja, nors tu ką. Kadangi minėjome, jog Jonas yra inteligentas, reiškia, jis dirba kažkur, kur yra daug inteligentų – pvz. Universitete. Reiškia, teks Jonui belstis į Saulėtekį. O kur galėtų gyventi Jonas? Jei jis ne iš senųjų Vilniaus šeimų, centre jis tikrai negyvens. Greičiausia, kažkuriam miegamajame rajone, tarkime Justiniškėse (nes tai patogu skaičiavimui). Jonas į Saulėtekį iš Justiniškių stotelės važinėja 45 autobusu. Kelionė trunka 33 minutes (važiuojant tarp 8 ir 9 val. ryto). Bet... 45 nebelieka. Taigi, Jonas važiuoja taip: 7 troleibusu, Narbuto st. persėda į 19. Iki Narbuto važiuos Jonas 11 min., tenai lauks 19. Šiuo metu 19 troleibusas važinėja kas 5-6 minutes, reiškia, Jonui turbūt teks laukti kokias 2-3. Tarkime 2,5 min. Bet... 19 troleibuso važinėjimo dažnis mažinamas dvigubai. Jonas lauks 5 minutes (jei jam išvis pavyks įsigrūsti į troleibusą, nes dvigubai sumažintas dažnis reikš ženkliai didesnį žmonių kiekį ir taip pilnuose troleibusuose). Jonas jau važiuoja 16 min. 19 troleibusas iki Universiteto stotelės „kasis“ 33 minutes. Jei viskas gerai. Reiškia, Jonas važiuos 16 minučių ilgiau. Sakote, na ir kas? Paverskime pinigais. Vidutinis atlyginimas Lietuvoje - 2171,0 Lt. Padalijam tai iš 40 valandų darbo savaitės ir 4 savaičių. Reiškia, vidutiniškai per valandą uždirbama 13,57 Lt. Per minutę vidutiniškai uždirbama 0,23 Lt. Kiek kainuos 16 min.? 3,68 Lt. O juk reikia ir grįžti iš darbo? Per dieną išeis 7,36 lt. Jei Jonas dirba 5 dienas per savaitę, 20 dienų per mėnesį – tuomet mėnuo jam kainuos 147,2 lt. Metai – 1766,4 Lt. Nebloga suma? Tiek Jonas galėtų uždirbti, jei to laiko jis neprarastų kelionėje (įdomumo dėlei – iš viso Jonas dabar pravažinėja 607 Lt. per mėnesį). Gerai, Jonui nepasisekė. Bus kurie nepraras nė minutės, bus kas gal net išloš. Bet didelė dalis žmonių smarkiai praloš.

Dar vienas nemalonus dalykas – daugelis miegamųjų rajonų paliekami su vienu ar dviem maršrutais. Visos Justiniškės, dalis Pašilaičių, Viršuliškių ir pan. važiuos vieninteliu 7 (dar 18.) troleibusu. Karoliniškės, panaikinus 1 maršrutą grūsis į 3 (važinėjantį rečiau) ir 9 (važiuojantį tik iki Šiaurės miestelio) ir Narbute dalis vėl grūsis į 7 vielabraukį. Žirmūnai, Fabijoniškės ir t.t. irgi „nukraujuos“. Net ir padažninus troleibusų likusiuose maršrutuose, net ir įvedus mitinius greituosius autobusus**, grūstys bus dar košmariškesnės. Ir dar nelieka mikriukų, kurie perveždavo dalį keleivių.

Išvada – kas gali, persės į nuosavas mašinas. Sveikinkime kamščių*** pagausėjimą Vilniuje. Argi tai ne puikus argumentas, kad reikia tramvajaus? „Matote, darome viską, ką galime, bet nėra kito būdo mažinti grūstis, tik įvesti tramvajų...“. Man dzin, bus ar nebus tramvajus. Aš noriu normalaus kokybiško transporto****.

Antanas

Aplankykite mus Facebook

* meluoju, pastafariai turėtu mielai vairuoti. Kodėl gi ne?

** na, netikiu, kad 2 „greitasis“ autobusas, kuris turėtų važiuoti iš stoties į Fabijoniškes Laisvės prospektu, bus greitas. Jis 17-18 val. grūstį nuo Litexpo iki Spaudos rūmų oru praskris, ar ką?

*** žinau, kad taip negalima sakyti, bet noriu.

**** gal kas man gali paaiškinti, kodėl Helsinky, Berlyne ar Klaipėdoje įlipimas per priekines duris veikia? O Vilniuje ne? A? Ir kodėl bomžai Klaipėdoje per priekines duris į autobusus neįlipa, o Vilniuje tai vienas iš šlykščiausių viešojo transporto aspektų?

BOMŽ‘ai ir LOCH‘ai Vilniuje

Kaip šifruoti žodį BOMŽ‘as turbūt žino visi, bet galiu priminti – Bez Opredelionai Mesty Žitelstva arba -žmogus, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos.  Tuo tarpu iš kur atsirado žodis LOCH‘as gal ir nelabai aišku, tačiau neseniai man teko girdėti versiją, kuri skamba visai įtikinamai: L.O.CH. – Lyco Obmanutaje Chuliganami arba – asmuo, kurį apgavo nusikaltėliai. Šios LOCH‘o etimologijos versijos pasakotojas tikino, jog būtent tokią santrumpą užsirašydavo rusų milicija ant bylų žmonių, kurie kreipdavosi dėl nusikaltėlių jiems padarytos žalos, t. y., jei juos apgavo, apvogė, apvyniojo aplink pirštą, apkvailino, apsuko ir dar daug čia šių ap... galima būtų vardinti, bet palinguodavo galvą dėdė milicininkas: LOCH‘as, tu, LOCH‘as, dar vienas, dažnai pats kaltas.

BOMŽ‘ų (arba jais apsimetančių) Vilniuje tikrai netrūksta. Turbūt visi esate susitikę Aleksandrą – aukštą ašarojantį vaikiną su kuprine, kuris visiems demonstruoja savo siaubingai raudoną, pūvančią koją ir įvairiausiom užsienio kalbom kaulija pinigų. Lietuvių jis prašo, kad jam jie nupirktų bandelę, bet užsieniečiams yra parengęs kur kas įdomesnių istorijų, pvz., amerikiečiams jis porina, kad yra atvykėlis iš Rusijos, kuriam skubiai reikia operuoti koją, bet šitie lietuviai taip nekenčia rusų, kad nei vienoj ligoninėj Lietuvoj rusų negydo, ir jei jis nesusirinks pinigų savo operacijai pats, koją teks pjauti. Neįtikėtina, bet ar jo pasaka, ar ašaros, ar amerikiečių naivumas čia kaltas, tačiau jie juo patiki, o po to susirūpinę Lietuvoje neva vykdomu rusų genocidu priekaištauja savo lietuvei gidei dėl tokio mūsų tautos žiaurumo rusų atžvilgiu. Beje, Aleksandras jau tikra įžymybė - pernai vasarą turistas iš Brazilijos man pasakojo, kad jo Brazilijoje įsigytame „guidebook‘e“ apie Vilnių rašoma: „Vaikščiodami Vilniaus senamiestyje jūs būtinai susitiksite pinigų kaulijantį valkatą Aleksandrą“. Taigi brazilui Vilniuje labiausiai norėjosi išvysti Katedrą, Aušros Vartus ir Aleksandrą. Žavu?

Prie Petro Povilo bažnyčios dažnai galima išvysti kitą jauną vaikiną. Šitas visiškai sveikas ir veide dar neįsirėžęs „bomžiškumas“. Klausiau jo kartą, kodėl nesusirandi darbo? Atsakė, kad dirbo jis iki krizės Vievio paukštyne, bet sumažino algą iki minimumo ir teko darbą mesti dėl pelningesnės veiklos – išmaldos prašymo. Klausiu: kiek dabar gauni? Atsako: vasarą – nuo 80 iki 100 litų per dieną!!! Ką rinktis: mėnesį nuo ryto iki vakaro nešioti smirdančias vištas už 660 Lt ar sėdėti sau ramiai prie bažnyčios ištiesus ranką už beveik 3000 Lt? Vėl žavu?

Čia tik du pavyzdėliai, o tokių Vilniuje daugybė... Tai kas gi tie BOMŽ‘ai? Sakyčiau, tikri verslininkai - chuliganai J o kas gi tie LOCH‘ai? Sakyčiau, daug kas juos mato veidrodyje – Lyco Obmanutaje Chuliganami...

Justina

Aplankykite mus Facebook

Vilniaus vandenys

Vilniaus vandenys... Garantuoju, 99% skaitytojų supratingai palingavo galvomis ir tyliai pagalvojo – taip, taip, vėl didins šalto vandens kainą... Arba šilto... Hm, o gal abiejų?

Bet aš ne apie tai. Ir tai, kad jūs pirmiausia prisimenate vandens tiekėjus – labai simptomiška. Aš apie vandenį Vilniuje. Inventorizuokime Vilnių. Per Vilnių teka Neris. Na, taip, dar Vilnelė. A! Dar yra tokie Žalieji ežerai. Viskas.

Ne, ne viskas. Yra Kūdrų parkas su Daržų, Apvaliąja ir Didžiąja kūdromis. Visai centre – prie Tymo turgaus. Cedrono upelis ir tvenkinys Baltupiuos. Dar keli tvenkiniai – Šnipiškėse, Pilaitėje ir kt. Salotės, Gilužio ežerai. Ir dar daug visokių kitokių smulkesnių upelių, tvenkinių, ežeriukų. Ką reiškia šis visas vanduo vilniečiui? Ogi visiškai nieko. Vanduo Vilniuje teka iš čiaupo. Taškas.

Kodėl taip yra? Turbūt niekas tiksliai nepasakys. Bet lietuviai vengia vandens. Ar tai yra dėl baimės, kad iš upės išlips baisus vikingas ir nudobs, ar dėl to, kad ežere sunkiai auga rugiai – neaišku. Bet pavyzdžių rasime daug. Pavyzdžiui, mano močiutė, užaugusi vidurio Lietuvoje, pasakojo, kad ežerą pirmą kartą pamatė progimnazijoje. Kai juos organizuotai nuvežė prie ežero, iki kurio buvo 10 km. Arba pažiūrėkime į Klaipėdą, tvarkingai užsitvėrusią visą priėjimą prie marių ir krantinių suoliukus sustačiusią nugara į upę.

Vilniuje upės gražiai įrėmintos krūmais ir gatvėmis. Antakalnyje tai ypač puikiai matyti – prie Neries pirmiausia matome krūmus, tada gatvę, dar dėl visa ko – pievą ir tik tada namus. O maža ką, dar netyčia per langą upė matysis – siaubas. Vienintelė vieta, kur galime matyti bent kiek artesnį priėjimą prie upės – vilniečių pamėgta ir, turbūt netyčia atsiradus, pieva prie Baltojo tilto. Taip ta, kurioje planuojama pastatyti Gugenheimą.

O galėtų būti kitaip. Pažiūrėkime į kitų šalių miestus. Į tokius vandens miestus, kaip Venecija, žvelgti neverta. Ne ta situacija. Pažiūrėkime į Berlyną ir Rygą. Berlynas – sausumos miestas. Per jį teka Spree, kuri visai „normali“ upė (na, bet ne kažkas fantastiško). Bet Berlyne, žymiajame Tiergarten parke sėkmingai prarausti kanalai, pastatyti šliuzai, jais plaukioja didžiuliai turistiniai laivai. Negana to – kanale stovi laivai, kuriose sėkmingai gyvena žmonės. Ir net pašto dėžutes turi.

Ok, Berlynas per didelis. Imkim Rygą. Taip, taip, jūra netoli, taip, Dauguva didesnė už Nerį. Bet aš ne apie tai. Aš vėl apie kanalą. Rygos centre iškastas nedidukas Pilsetas kanalas. Ir juo plaukia laivas! (įrodymas).

Gal laikas Vilniui pripažinti, kad vanduo žavu, gerai ir naudinga?

                                                                                      Antanas

                                                                                      Aplankykite mus Facebook