Apie naują meilę, žalią mėsa ir Druskininkus

Šią vasarą mokslo suluošintos mano smegenys nutarė, kad tikras maisto gerbėjas turi garbinti žalią mėsą. Dar ir Užkalnis su savo odėm „Markus ir Ko“ prisidėjo. O ir šiaip nutariau, kad jei jau sušį valgau, tai ko čia dabar žalia jautiena „britkintis“. Aišku, reikėjo peržengti savo praeitų metų psichologinę traumą, kai  Stokholme švediškam meniu rinkdamasi vakarienę vietoj įsivaizduojamo milžiniško kotleto su bulvytėm gavau krūvelę žalios mėsos su milžinišku tryniu ant viršaus. O kadangi, kaip žinia, Švedijoj alkoholis brangus, tai viso to gėrio, kurį mano skonio receptoriai (o gal labiau akys) sunkiai galėjo priimti, beveik nepavyko atskiesti pakankamu alkoholio kiekiu.

Na, bet Druskininkai nebūtų Druskininkais (gi Kurortas iš didžiosios raidės!), jei nepaskatintų imtis neapgalvotų, ryžtingų sprendimų, dėl kurių po to gailimasi arba ne. „Kolonadoje“, kurią lankau kiekvieną kartą, kai tik patenku į šitą miestą, ir kuri mane vienodai gerai priima tiek su treningais, tiek ir su dailia suknele, drąsiai užsisakiau jautienos didkepsnį ir beveik žinovės tonu pareiškiau, kad „Norėčiau pusiau kepto“. Ir gavau šimtą kartų daugiau nei tikėjausi. Aj, apie garnyrą nešnekėsiu, nes tas lietuviškų restoranų fetišas virtoms-keptoms bulvėms man kažkoks įtartinas, bet mėsa buvo WOW. O dar užgerta ispaniško vyno keliomis taurėmis, tapo jei ne savaitgalio kulminacija, tai bent jau itin maloningu akcentu. Na, bet ne apie Druskininkus čia šnekėti reikia, o apie neatrastas Vilniaus vietas. Taigi.

Įkvėpta staiga aplankiusios meilės pusžalei mėsai, nutariau, kad reikia ir Vilniuj paieškoti kažko tokio „verto grieko“. Penktadienio vakarą beklajodami po miestą (ėjom lyg tai į „Steak House“, bet dabar jo lyg tai nebėra, o gal tiesiog nepriėjom...), užklydom į Savičiaus gatvę ir nusėdom „Balsac“ restorane. Kadangi buvau girdėjus gerų žodžių apie jų midijas, blaškiausi kaip nekalta mergelė tarp dviejų savo aistrų – senai perprastų midijų ir naujai atrasto didkepsnio. Nugalėjo pastarasis. Kažkaip vyno kainos pasirodė neadekvačiai aukštos, o pilstomo vyno pasirinkimas neadekvačiai mažas, tai nutariau, kad namų vynas turėtų būti visai neblogas variantas. Ir kaip aš klydau! Na, bet tai irgi smulkmena. Šiuo atveju lyg ir pati kalta. O jau kaip didkepsnis nuvylė, tai oj oj oj… Nei šioks, nei toks. Mėsa lyg tai kieta, o gal ir beskonė. Smidrai nesmagiai girgždėjo tarp dantų. O pusžalės bulvės bulvių apkepe manęs irgi, deja, nesužavėjo. Mano sugyventinis valgė troškintą triušieną su daržovėmis, tai triušis kažkodėl buvo vos drungnas, o daržovės, mano galva, kaip kokie lietuviški spirgai plaukiojo riebalų klane. Maistas lyg ir nebuvo blogas, bet kaip iš tokio pretenzingo restorano tikrai norėjosi daugiau atidumo ir kokybiškumo. O ir kainos kažin kokios buržujiškos. Kadangi buvo pakankamai gražus jau rudenėjančio Vilniaus vakaras, pasirinkom sėdėti kieme, nors darėsi šalta ir tamsu. Nebuvo nei žvakelių, suteikiančių jaukumo, nei antklodėlių, apsisaugoti nuo žvarbos. Pažadėjau dar grįžti paragauti midijų. Gal po jų “Balzac’as” reabilituosis mano akyse, kaip reabilitavosi “Kalvarijų Nr. 1”, o gal ir nebe…

Pabaigai derėtų pasakyti, kad žalios mėsos kovoje 1:0 kol kas laimi Druskininkai. “Kolonadoj” didkepsnis 30 lt., “Balsac’e” – 49 lt., “Kolonadoj” – taurė “Castano Hecula Monastrell Yekla” – apie 7 lt., “Balzac’e” 500 ml. vyno, kurio pavadinimo tikrai neverta atsiminti, - 25 lt. Taigi dar kartą pasitvirtina tiesa, kad brangiau - nebūtinai reiškia ir geriau…

Vita
Aplankykite mus Facebook