Tarybinė egzotika Ševčenkoj

Žmones, daiktus, vietas ir situacijas, kurios man ne prie širdies, aš „iškituoju“. Esu „iškitavusi“ Akropolį, „Domino“ teatrą, Pilies gatvę, Karoliniškių Norfą, Liepkalnio Maximą, „Lietuvos ryto“ laikraštį ir daug visokių smulkmenų. Dar didesnis sąrašas  tų, kurių neiškituoju, bet labai norėčiau tą padaryti. Iškitavimas reiškia, kad šių vietų vengiu kaip velnias kryžiaus, neigiamai atsiliepiu apie juos visuomenėje ir šiaip jau manau, kad mano gyvenimas daug geresnis be jų. Esu iškitavusi ir „Čili picą“, „Čili kaimą“ ir „Čili Kiniją“. Argumentas labai paprastas.  Bet apie tai kitąkart.

Yra tokių vietų, kurios tokios stebinančiai baisios, kad jų net neiškituosi. Pavyzdžiui, paskutiniu metu gyvenimo esu verčiama lankytis Lietuvos Edukologijos Universiteto (LEU) Antrųjų rūmų valgykloje Ševčenkos gatvėj. Palygint su ja Vilniuje veikiantys „egzotiniai“ kinų, japonų, indų, žaliojo, vegetariško, stebuklingojo ir visokio kitokio maisto restoranai yra visai ne egzotika, o paprasčiausia pilkoji masė, nes tai ką pamatai ir patiri Ševčenkos gatvėje, su jokia kita patirtim nepalyginsi. Nebent esi tarybų santvarkos kūdikis ir esi gerai (arba bent jau paviršutiniškai) susipažinęs su jos viešojo maitinimo ypatumais... Taigi Ševčenkos valgykla atitinka visus tarybinės valgyklos reikalavimus. Pirmiausia, į akis krenta visiškai nenusakomos spalvos  ir  išblukusiomis dirbtinėmis gėlėmis puoštos sienos, lipnūs stalai ir nuolat ore tvyranti gūdi prieblanda.  Antras ne ką mažiau svarbus valgyklos akcentas yra vriednosios bufetininkės, kurios nuolat demonstruoja firminį gyvenimu nepatenkintą veidą ir kas jau kas, bet klientai joms mažiausiai rūpi.  Kotletą jos įdeda kančios kupinu veidu, o jei nori atsiskaityti už suteiktą gėrį, turi laukti staiga nežinia kur prasmegusios kasininkės. Daug lengviau būtų išeiti nesusimokėjus... Bet lauki. Šnekasi jos tik tarpusavyje, su klientais nelabai... Todėl užsakymą kartais tenka kartot kelis kartus vis tikintis, kad šįkart tai jau tikrai kas nors išgirs. Kavą daro ilgai, viena kitai perduodamos estafetę arba bent primindamos, kad „čia jau tavo darbas“. Beje,  už cukrų reikia papildomai primokėti.

Meniu irgi egzotiškas. Silkutė su balta mišraine, kiaušinukai su žirneliai kaip šalti užkandžiai. Burokėlių ir rūgštynių sriuba, kai norisi sriubos. O pagrindiniam patiekalui dažniausiai siūlomi kotletai, tokie ligoninės stiliaus, kur net itin išprususio skonio pilietis gali eiti lažybų „iš kokios rūšies mėsos anie pagaminti“. Nors, pvz., šiandien valgiau įdarytą troškintą papriką.  Žavingiausia yra garnyras. Bulvių košytė, daryta „ant vandens“ ir pasižyminti tokiu neapibrėžtu skoniu, kaip ir pats vanduo iš krano, raugintų agurkų salotos su stambiais svogūnų gabalais arba stambiagabaričiai troškinti kopūstai. Žodžiu, viskas lietuviška, sezoniška ir, drįsčiau sakyti, egzotiškai skanu.

 Aišku, egzotikos prideda ir tokios detalės kaip indai bei įrankiai. Lėkštutės apdaužytais kampais. Mažutės, nes ir porcijos mažutės. Bet tas gerai, nepersivalgai, po pietų vėl žvalus gali šokti į darbus, arti mokslo dirvonus. O ne tai kaip kokiam „Brius Ly“ – privalgysi, o likusią dieną gaivaliosiesi po kokio milijono kalorijų, kurias talpina toks tai thai noodles šedevras. Šiandien pakėliau stiklinę ir pamačiau užrašą „Made in Russia“. Kiniško ir vietnamietiško šlamšto laikais retai pasitaikantis užrašas. Egzotika visgi, ar ne?

Tai štai – išvada: kai už pietus sumoki 8 litus, juk nesitiki stebuklų... Kam važiuoti į Grūto parką, žaisti tarybinius laikus, sekmadienius  parduoti Blusturgyje, jei gali tiesiog traukti ten, kur tokia egzotika yra savaime suprantamas dalykas. Kam dirginti savo skrandžius visokiais ten kariais, tortilijom, paeljom, tepenadom, sashimiais, wasabiais, dumbliais, kapariais ir visokiu kitu velniu, jei galima gauti savos egzotikos, nuo kurios mūsų pilvukai tik padėkos. Arba ne... Arba ne...

Vita

Aplankykite mus Facebook

Unexplored Vilnius: metai

Tataigi, gerbiamieji broliai ir sesės kurmiai, suėjo metai, kaip paleidome Nepažinto Vilniaus / Unexplored Vilnius projektą. Kodėl kurmiai – nežinau, turbūt iš Coliukės mutliko. O projektas – šiaip madingas žodis.

Ką nuveikėme ir ką dar norime nuveikti?

Bet gal pirmiausia apie tai, kaip kilo pati idėja. O viskas prasidėjo nuo to, kai viename Facebook puslapyje, tarsi skirtame įdomesnėms ir mažiau žinomoms Vilniaus vietoms, administratoriai įkėlė šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios fotografiją su prierašu „mes tikrai nežinome, kas tai yra“. Žinoma, mes pritariame, kad ši bažnyčia, o ypač jos kaimynė – šv. Onos bažnyčia yra laaaaabai mažai žinoma, bet įdomiausia buvo po to užsimezgusi diskusija. Jos metu administratoriai drąsiai pritarinėjo keliolikai kikenančių komentatorių, kurie bandė įrodyti, kad paminklas šalia – Žemaitė, o gatvė, kurioje stovi „ši tikrai nežinoma bažnyčia“ – tikriausiai Dzeržinskio. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, bjaurius komentarus rašinėjau... Bet tada ir kilo mintis – galime padaryti geriau.

Unexplored Vilnius pradžia buvo du žmonės – Justina ir Antanas, vėliau prisijungė Vita (bet apie tai dar papasakosiu). Justina – vienintelė komandoje, galinti sakyti, kad yra profesionalė. Ji – paveldosaugos magistrė, jau penkerius metus dirbanti gide. Nemaža dalis tekstų, įdomių ištraukų ar nuorodų – jos. Antanas – fotografas – mėgėjas. Didžioji dalis nuotraukų – daryta jo, taip pat jis entuziastingiausias „blogeris“.

Vita prie komandos prisijungė Ispanijoje, Alikantėįe, valgant įtartinus baby octopus ir ne mažiau įtartiną paeliją. Diskusijos (apie tai, kas yra tikras tradicinis Lietuviškas maistas) su girtoku, niūriu ir ironišku bendrakeleiviu metu buvo prieita išvados – laikas Vitai prisijungti ir praturtinti Unexplored Vilnius tinklaraštį mintimis apie įdomesnes Vilniaus valgymo vietas.

Ką nuveikėme per metus? Na, šiek tiek parašėme, pafotografavome ir pasidalijome su Jumis. Tai darysime ir toliau. O kas naujo?

Pagaliau „užkūrėme“ internetinį puslapį – www.unexploredvilnius.lt. Taip bus patogiau pasiekti tiek tinklaraštį, tiek veidaknygę. O netrukus turėtų pasirodyti ir maršrutai. Jei viskas bus sėkmingai, paskelbsime mūsų komandos sudarytus maršrutus tiems, kuriems neužtenka tradicinių lankytinų vietų. Pirmasis jau rengiamas, bet tai tikrai nemažas darbas, tad nesinori žadėti, kad tuoj tuoj bus.

Startuoja „dukterinis“ puslapis – Unexplored Klaipėda. Kviečiame prisijungti.

Antanas netrukus žadėjo naują fotografinį ciklą.

Ir... O ko norėtumėte Jūs? Parašykite, labai lauksime.

Unexplored Vilnius komanda

Aplankykite mus Facebook

Jei turėčiau milijardą

Na gerai, gal keletą? O gal užtektų ir gero šimto milijonų? Iš tikro – nežinau. Mano gebėjimai skaičiuoti pinigus tiek daug nesiekia. Visa, kas viršija trijų nulių zoną galima sakyti – daug. Taigi, jei turėčiau daug...

Pirkčiau Vingio parką.

Tikriausiai reikia paaiškinimo – kodėl? Na, pastatyčiau ten didelius baisius rūmus ir juose gyvenčiau. Neįkvepianti perspektyva?

O tikroji priežastis tokia – manau, kad Vingio parką galima „papuikinti“. Mano supratimas apie tai, koks turi būti parkas, remiasi dviem šaltiniais – aplankytais realiais parkais ir kai kuriais literatūros kūriniais. Tikrai negaliu pasigirti aplankęs visus garsiausius ir įdomiausius pasaulio parkus. Bet Tiergartenas Berlyne, pilnas klaidžių takų, triušių, kanalų, sportuojančių vokiečių, apsamanojusių skulptūrų ir kitokio gėrio bei Guell parkas Barselonoje (prisodrintas Gaudi fantazijų, palmių, driežų ir papūgų) – puikūs. Literatūros kūriniai, formavę požiūrį į tai, koks turi būti parkas – gal kiek keistesni – T. Janson „Troliai mumiai“ ir A. Lindgren „Mes Varnų saloje“ bei „Pepė Ilgakojnė“. Kaip sako daugelis padorių psichoanalitikų – visa ko pradžia – vaikystėje. T. Janson aprašė puikų parką. Neturiu po ranka knygos, negaliu patikslinti, bet užtenka ir miglotų prisiminimų apie stebuklingą Patvaldžio parką, kuriame dėkingi pavaldiniai ieško paslėptų loterijos, kurioje galima laimėti visiškai nenaudingų dalykų, kiaušinių (?), o juos gąsdina mechaniniai išradimai. Bet visiems labai linksma. A. Lindgren, rodos, tiesiogiai jokio parko neaprašė, bet pati knygų dvasia sako, kad parkas turi būti ne iki galo sutramdytas, gerokai laukinis ir netvarkingas, bet teikiantis džiaugsmą.

Kiek nukrypau... Taigi, jei nusipirkčiau Vingio parką... Pirmiausia, ten nukeliautų buldozeriai. Atsiprašau sovietinės architektūros gerbėjų, bet estradą tektų nugriauti. Ji nėra nei žavi, nei paslaptinga, nei linksma. Dainų šventės galėtų vykti nacionaliniame stadione. Finansuočiau užbaigimą, ką darysi... Keliaudami iki estrados ekskavatoriai galėtų išrausti porą tvenkinukų ir bent vieną kanalą. Parke turi būti vandens. Vienas iš tvenkinių būtų labai kultūringas. Romantiškas. Tiltukai, auksinės žuvelės. Šiom gali kilti bėdų žiemą, bet turint keletą milijardų, manau pajėgčiau apšildyti tvenkinį žiemą. Kitas tvenkinys būtų didesnis ir gerokai laukinis. Ne tokiems saldžiai romantiškiems žmonėms.

Ir apskritai – parkas turi būti iš dviejų dalių. Padorūs miestelėnai, dailiai apsitaisiusios poniutės ir ponaičiai vaikščiotų po „kultūringąją“ parko dalį. Tą, su auksinėmis žuvelėmis, tiltukais, pavėsinėmis, rožynais ir dailiais takeliais. Tačiau gerame parke turi būti ir kita pusė. Vijokliai, sunkiai praeinami takai, lelijų priaugę tvenkiniai ir, būtinai – griuvėsiai (taip rašė dar vienoje vaikystės knygoje – „Didysis traukinio apiplėšimas“). Šitoje parko dalyje galėtų įsikurti ir vienas kitas Patvaldiškas mechanizmas. Ir čia būtų truputį pavojinga. Truputį. Būtų gerai, kad čia nedingtų daugiau nei porą lankytojų per metus, nes draudimas visus mano milijardus suėstų.

Dar vienas svarbus dalykas – aukšta aukšta tvora. Į parką nepateksi šiaip sau. Vilniečiams (turintiems pažymą iš migracijos departamento) – įėjimas laisvas ir nemokamas. Kitiems Lietuvos gyventojams nustatyčiau kvotas arba lupčiau pinigus. Per daug žmonių parke – vienas iš bjauriausių dalykų. Tai labiausiai gadina Guell parką. O blogiausi žmonės – užsienio turistai. Jų įleisčiau labai nedaug. Ir už labai didelę kainą. Garantuoju, turistai tiesiog veržtųsi į parką. Ir dar – turistai negalėtų įeitį pro vartus. Juos vežtų iš centro laivais. O nelaimingieji turistai, nepatekę į vidų, galėtų praplaukti Nerimi ir kanalu. Ir turistams pramoga, ir upę pagyvintų.

Ko dar reikėtų parke? Uždrausti įvažiuoti dviratininkams ir riedutininkams – jų nedomina parkas, jie nori pasivažinėti. Vaikams nereikia specialių žaidimo aikštelių, vaikai atsparūs (jei ne, patys kalti), galėtų laipioti po griuvėsius. Reiktų paslaptingų medžių. Reiktų vietų, kur tiesiog būtina pasiklysti. Reiktų keleto gyvūnėlių, iš bėdos tiktų ir triušiukai bei paukščiai. Salų. Reiktų ledų pardavėjų, bet tokių senovinių, ne kaip dabar. Reiktų orkestro ir šokių aikštelės. Na, ir reiktų keleto milijardų.

Antanas

Aplankykite mus Facebook

BOMŽ‘ai ir LOCH‘ai Vilniuje

Kaip šifruoti žodį BOMŽ‘as turbūt žino visi, bet galiu priminti – Bez Opredelionai Mesty Žitelstva arba -žmogus, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos.  Tuo tarpu iš kur atsirado žodis LOCH‘as gal ir nelabai aišku, tačiau neseniai man teko girdėti versiją, kuri skamba visai įtikinamai: L.O.CH. – Lyco Obmanutaje Chuliganami arba – asmuo, kurį apgavo nusikaltėliai. Šios LOCH‘o etimologijos versijos pasakotojas tikino, jog būtent tokią santrumpą užsirašydavo rusų milicija ant bylų žmonių, kurie kreipdavosi dėl nusikaltėlių jiems padarytos žalos, t. y., jei juos apgavo, apvogė, apvyniojo aplink pirštą, apkvailino, apsuko ir dar daug čia šių ap... galima būtų vardinti, bet palinguodavo galvą dėdė milicininkas: LOCH‘as, tu, LOCH‘as, dar vienas, dažnai pats kaltas.

BOMŽ‘ų (arba jais apsimetančių) Vilniuje tikrai netrūksta. Turbūt visi esate susitikę Aleksandrą – aukštą ašarojantį vaikiną su kuprine, kuris visiems demonstruoja savo siaubingai raudoną, pūvančią koją ir įvairiausiom užsienio kalbom kaulija pinigų. Lietuvių jis prašo, kad jam jie nupirktų bandelę, bet užsieniečiams yra parengęs kur kas įdomesnių istorijų, pvz., amerikiečiams jis porina, kad yra atvykėlis iš Rusijos, kuriam skubiai reikia operuoti koją, bet šitie lietuviai taip nekenčia rusų, kad nei vienoj ligoninėj Lietuvoj rusų negydo, ir jei jis nesusirinks pinigų savo operacijai pats, koją teks pjauti. Neįtikėtina, bet ar jo pasaka, ar ašaros, ar amerikiečių naivumas čia kaltas, tačiau jie juo patiki, o po to susirūpinę Lietuvoje neva vykdomu rusų genocidu priekaištauja savo lietuvei gidei dėl tokio mūsų tautos žiaurumo rusų atžvilgiu. Beje, Aleksandras jau tikra įžymybė - pernai vasarą turistas iš Brazilijos man pasakojo, kad jo Brazilijoje įsigytame „guidebook‘e“ apie Vilnių rašoma: „Vaikščiodami Vilniaus senamiestyje jūs būtinai susitiksite pinigų kaulijantį valkatą Aleksandrą“. Taigi brazilui Vilniuje labiausiai norėjosi išvysti Katedrą, Aušros Vartus ir Aleksandrą. Žavu?

Prie Petro Povilo bažnyčios dažnai galima išvysti kitą jauną vaikiną. Šitas visiškai sveikas ir veide dar neįsirėžęs „bomžiškumas“. Klausiau jo kartą, kodėl nesusirandi darbo? Atsakė, kad dirbo jis iki krizės Vievio paukštyne, bet sumažino algą iki minimumo ir teko darbą mesti dėl pelningesnės veiklos – išmaldos prašymo. Klausiu: kiek dabar gauni? Atsako: vasarą – nuo 80 iki 100 litų per dieną!!! Ką rinktis: mėnesį nuo ryto iki vakaro nešioti smirdančias vištas už 660 Lt ar sėdėti sau ramiai prie bažnyčios ištiesus ranką už beveik 3000 Lt? Vėl žavu?

Čia tik du pavyzdėliai, o tokių Vilniuje daugybė... Tai kas gi tie BOMŽ‘ai? Sakyčiau, tikri verslininkai - chuliganai J o kas gi tie LOCH‘ai? Sakyčiau, daug kas juos mato veidrodyje – Lyco Obmanutaje Chuliganami...

Justina

Aplankykite mus Facebook

Midijos ir šaukštai vokeliuose

Neturiu tiek pinigų, kad galėčiau eiti į brangius restoranus. Net jei mane ten kas pakviestų (o dėl to bent porą dešimtmečių, manau, galiu būti rami), neturėčiau kuo apsirengti, matyt... Tai, žodžiu, savo nuomonę galiu reikšti tik apie pilkąją lietuviškų barų, kavinių ir restoranų masę, kurios kainos įkandamos statistiškai vidutiniam Lietuvos piliečiui. Apskritai, Vilniuj įdomių valgymo vietų galima rasti. Bet pačios vietos įdomumas dar ne viskas. Pvz., aš esu labai išranki valgytoja ir praėjo tie laikai, kai leisdavau skrandį užkimšti kepta duona su sūriu ir viską užpilti gera doze alaus. Dabar norisi kažko žavingo, kažko tokio, ko neprisiruoši pasigaminsi namie arba taip lengvai nerasi Maximoje. Taigi situacija gerokai komplikuojasi, nes norisi ne tik įdomios, žavingos aplinkos, bet ir įdomaus žavingo maisto ir/ar gėrimų.

Aplinka man patinka „Kalvarijų Nr.1“ – tokia bohemiška betvarkė, į kurią patekęs nesupranti, koks dabar paros metas ar kelinti metai. Ypač smagu leisti vasaros pavakarius jų kiemelyje. Bet maistas ten tai fuij fuij fuij! Vis ėjau ėjau ten tikėdamasi, kad absoliučiai beskonės ir net šleikščios salotos su menkių kepenėlėmis buvo vienkartinis nesusipratimas. Bet užkandžiai prie vyno buvo ne ką geresni, desertai labai jau nykūs, o vynas brangus ir labai neypatingas. Visgi vieną kartą besėdint kitoje visai įdomioje vietoje (mongolų restorane) nugirdom moteriškes šnekant, kad „Kalvarijų Nr.1“ duoda daug skanesnes midijas nei „Rene“. Ir iš tikro. Vienintelis geras patiekalas.

O vat “Rene” koncepcija visai nebloga ir maistas geras. Toks su meile ruoštas. Galima piešti ant popierinių staltiesių, kiekvienam svečiui duoda šaukštus vokeliuose, dar mažą saldėsį, liaudis renkasi tokia intelektuali ir labai įvairaus amžiaus, bet vat kad sąskaita išgąsdina kiekvieną kartą. Tikrai, „Rene“ buvo mano favoritas iki praeito savaitgalio, kai su manim sėdėjusios draugės besispjaudydamos traukė pinigus ir kaltinančiai žiūrėjo į mane už tai, kad aš jas čia atsivedžiau. Gal kai šitas kartėlis praeis, „Rene“ vėl reabilituosis mano akyse.

Dar man patiko „Jalta“. Buvau vieną kartą ir kažkaip labai jau nedrąsu buvo lįsti vidun, nes atrodė, kad nekviestas brauniesi pas kažką į svečius, bet idėja, kad viskas gaminama iš sezoninių Lietuvoje užaugintų gėrybių, labai žavi. O ir kainos man pasirodė padorios. Ir vieta – apkiužęs Žvėryno medinukas, viduje pristatytas visokių miesčioniškų 5-6 dešimt. nesąmonių – turi savo gerumo. Žodžiu, jei pas mane atvyktų koks tai užsienietis ir norėtų pamatyt saikingos lietuviškos egzotikos, vesčiau jį čia.

Kažkur dingo „Lola“. Mano mėgstamiausia vyninė, kurioje visada, kad ateisi, būdavo šventė, kurioje visada grodavo širdį glostanti muzika, kurioje net švenčiau savo gimtadienį. Na, be „Lolos“ dar yra „Vinchenso“, ir turbūt todėl, kad vynas ten liejasi laisvai, vakarais būna labai triukšminga ir ankšta. Labai jau išvargina tokios sąlygos, ypač kai nori su kuo nors iš širdies paplepėti. Kai reikia greitai ir skaniai pavalgyti, keliauju į „Vapiano“. Nors vazonėliuose kerojantys žalumynai labai gerai, bet apskritai ta valgyklos atmosfera nevilioja ilgiau užsibūti. Gal tokia tokia idėja: „Pavalgei ir keliauk“. Kai noriu kiniškai, einu į „Pekino rožę“. Vienareikšmiškai kokybiškiausias kiniškas restoranas Vilniuje, kuriame esu buvus, nors tikiu, kad be E621 ir jie neapsieina. Kai norisi švęsti subtilias šventes (ne Gimtadienius ir Kalėdas), einu į „Tokyo“. Brangoka, bet japoniška. Jaučiu sentimentus „Pomodoro“. Ten skanūs makaronai, kai kurios salotos ir desertai. Kava ir sūrio pyragas su bruknėmis „Coffee Inne“. Kai nėra kitos išeities arba kai pasiilgstu mamos/močiutės keptų kotletų su morkų ir burokėlių salotomis, tada puikiai sueina LEU valgyklos meniu. O kai norisi pavalgyti tikrai skaniai, ekologiškai ir šviežiai, einu į virtuvę, traukiu puodus, keptuvę, kaitinu orkaitę ir pašvenčiu pusdienį maisto gamybai. Namuose. Nes namuose skaniausia. 

 Vita

Aplankykite mus Facebook

Apie akiniuotą šunį ir drakoną

Aha! Suintrigavau? Deja, turiu nuvilti. Nekalbėsiu apie fantazijas, haliucinacijas, magiškus grybus, rytų misticizmą ir panašiai. Iš tikro, noriu truputį papostringauti labai neįdomia tema – apie Vilniaus skulptūras. Taip taip, apie Gediminą, Mindaugą, Simoną, Kristijoną, Joną, Petrą, Vincą ir jų draugus bei keletą draugių.

Pradėsiu gal nuo išvados. Nieko prieš? Išvada tokia: Vilniuje trūksta mielų skulptūrų. O dabar pagrindimas.

Mano galva, skulptūras Vilniuje galima suklasifikuoti į tris grupes. Pirmoji – monumentaliosios skulptūros. Antra – hyperpostmodernusis menas. Ir trečia – mielosios.

Taigi, monumentaliųjų skulptūrų, vaizduojančių rimtus valstybės veikėjus, karvedžius, kunigaikščius, generolus ir šiaip rimtus veikėjus – yra daugiau nei pakankamai. Jos tarsi pabrėžia – žiūrėkite, kokia didinga buvo praeitis... Žiūrėkite, kokie galingi vyrai kūrė valstybę, meną ir t. t. Jos gal ir svarbios, kaip istorinės atminties dalis, bet prie jų nesinori skirti pasimatymo, ar nusifotografuoti apkabinus. Jos šaltos, nuobodžios ir rūsčios.

Turime ir hyper-ultra-turbo-postmodernių skulptūrų. Nesu šiuolaikinių meno krypčių žinovas, todėl negaliu įvardinti, kam jos atstovauja konkrečiai. Bet, suprantate, kad kalbu apie vamzdį, kalną (tiksliau puse jo), dviaukštį, maskatuojančius rutulius ir dar kelis panašius darinius. Taip, tai gal ir svarbu meno raidai, taip, tai kontraversiška, bet įsivaizduokime romantišką vakarą Neries krantinėje. Porelė išėjo pasivaikščioti. Paukščiukai žydi, gėlytės čiulba (arba atvirkščiai). Įsivaizdavote? Ir vaikinukas sako savo meilei: „katyte, pasibučiuokime po šia dailia arka... Em, tiksliau, kanalizacijos vamzdžiu“.

Taigi, priėjome prie svarbiausio. Bet kuriam miestui yra tiesiog būtina turėti romantinių skulptūrų. Tokių, prie kurių fotografuojasi turistai, apie kurias kalba, kad reikia patrinti nosį / ausį / ūsą ar dar ką ir išsipildys noras. Ar yra tokiu skulptūrų Vilniuje? Deja, ne prūdas. Čia tenka grįžti prie pavadinimo – man labiausiai patinkanti skulptūra – akiniuotas šuo Gedimino prospekte. Dar geras dalykas yra stebuklo plytelė, bet tai tik sąlyginai skulptūra. O dar? Nebelabai yra. Iš bėdos dar daktaras Aiskauda. Kaip ir viskas.

Ta proga galime užmesti akį į kitus miestus. Pavyzdžiui Šiaulius. Centrinėje alėjoje galime rasti visai smagių skulptūrų. Kad ir vėžį. Prie ežero – kislotną lapę. Arba grįžkime prie pavadinimo. Dar trūksta drakono. Jį galime rasti Klaipėdoje, ryjantį lietvamzdį. Taip pat ir kaminkrėtį, berniuką su šuniu, peliuką etc. Būtent tokios skulptūros įsimena, prie jų prisirišame, jos formuoja miesto veidą.

Taigi – miestui reikia mielų skulptūrų.

Antanas

Aplankykite mus Facebook

Vilniaus vandenys

Vilniaus vandenys... Garantuoju, 99% skaitytojų supratingai palingavo galvomis ir tyliai pagalvojo – taip, taip, vėl didins šalto vandens kainą... Arba šilto... Hm, o gal abiejų?

Bet aš ne apie tai. Ir tai, kad jūs pirmiausia prisimenate vandens tiekėjus – labai simptomiška. Aš apie vandenį Vilniuje. Inventorizuokime Vilnių. Per Vilnių teka Neris. Na, taip, dar Vilnelė. A! Dar yra tokie Žalieji ežerai. Viskas.

Ne, ne viskas. Yra Kūdrų parkas su Daržų, Apvaliąja ir Didžiąja kūdromis. Visai centre – prie Tymo turgaus. Cedrono upelis ir tvenkinys Baltupiuos. Dar keli tvenkiniai – Šnipiškėse, Pilaitėje ir kt. Salotės, Gilužio ežerai. Ir dar daug visokių kitokių smulkesnių upelių, tvenkinių, ežeriukų. Ką reiškia šis visas vanduo vilniečiui? Ogi visiškai nieko. Vanduo Vilniuje teka iš čiaupo. Taškas.

Kodėl taip yra? Turbūt niekas tiksliai nepasakys. Bet lietuviai vengia vandens. Ar tai yra dėl baimės, kad iš upės išlips baisus vikingas ir nudobs, ar dėl to, kad ežere sunkiai auga rugiai – neaišku. Bet pavyzdžių rasime daug. Pavyzdžiui, mano močiutė, užaugusi vidurio Lietuvoje, pasakojo, kad ežerą pirmą kartą pamatė progimnazijoje. Kai juos organizuotai nuvežė prie ežero, iki kurio buvo 10 km. Arba pažiūrėkime į Klaipėdą, tvarkingai užsitvėrusią visą priėjimą prie marių ir krantinių suoliukus sustačiusią nugara į upę.

Vilniuje upės gražiai įrėmintos krūmais ir gatvėmis. Antakalnyje tai ypač puikiai matyti – prie Neries pirmiausia matome krūmus, tada gatvę, dar dėl visa ko – pievą ir tik tada namus. O maža ką, dar netyčia per langą upė matysis – siaubas. Vienintelė vieta, kur galime matyti bent kiek artesnį priėjimą prie upės – vilniečių pamėgta ir, turbūt netyčia atsiradus, pieva prie Baltojo tilto. Taip ta, kurioje planuojama pastatyti Gugenheimą.

O galėtų būti kitaip. Pažiūrėkime į kitų šalių miestus. Į tokius vandens miestus, kaip Venecija, žvelgti neverta. Ne ta situacija. Pažiūrėkime į Berlyną ir Rygą. Berlynas – sausumos miestas. Per jį teka Spree, kuri visai „normali“ upė (na, bet ne kažkas fantastiško). Bet Berlyne, žymiajame Tiergarten parke sėkmingai prarausti kanalai, pastatyti šliuzai, jais plaukioja didžiuliai turistiniai laivai. Negana to – kanale stovi laivai, kuriose sėkmingai gyvena žmonės. Ir net pašto dėžutes turi.

Ok, Berlynas per didelis. Imkim Rygą. Taip, taip, jūra netoli, taip, Dauguva didesnė už Nerį. Bet aš ne apie tai. Aš vėl apie kanalą. Rygos centre iškastas nedidukas Pilsetas kanalas. Ir juo plaukia laivas! (įrodymas).

Gal laikas Vilniui pripažinti, kad vanduo žavu, gerai ir naudinga?

                                                                                      Antanas

                                                                                      Aplankykite mus Facebook