Tarybinis Vilnius: fiksuoti negalima užmiršti?

Psichologijoje seniai žinoma, kad žmogaus atmintis yra labai nepatikimas reikalas. Mes daug ką užmirštame, daug ką supainiojame, „suplakame į vieną“, žmogui ne taip sunku įpiršti netikrus prisiminimus (jei kam įdomu – rekomenduoju puikų vienos iš žymiausių atminties tyrėjų E. Loftus straipsnį). Kodėl nuo to pradėjau? Nes noriu paliesti temą, susijusia su nesena mūsų tautos istorija – sovietinį Vilnių. 

Paprastai sakoma, kad norint tyrinėti vienus ar kitus įvykius, būtina, kad būtų prabėgęs tam tikras laiko tarpas. Jei prisiminimai vis dar gyvi, aštrūs ir jautrūs, objektyvaus įvykių vertinimo tikėtis sunku. Bet iš kitos pusės – kuo daugiau laiko prabėga, tuo daugiau užmirštama, supainiojama ir iškreipiama. Tad ar jau laikas užsiimti tarybinio Vilniaus tyrimais? Kai kalbu apie tyrimus, neturiu galvoje istorikų profesionalų darbo – jie (tikiuosi) geriau žino, ką daro. Aš kalbu apie tai, ką gali paprastas vilnietis – užrašyti, nufotografuoti ar prisiminti.

Kalbant apie tarybinę Vilniaus praeitį aiškaus atsakymo nėra. Iš vienos pusės – tai vis dar jautri tema. Yra tiek žmonių kuriems praeitis primena skausmingus išgyvenimus, tiek tų, kurie linksta sakyti, „o va tarybiniais laikais buvo geriau...“. Galbūt ir nereikėtų judinti šios temos, duokime susigulėti.

Bet iš kitos pusės – sovietinis Vilnius nyksta. Buvęs Tarybų Sąjungos karinio-pramonino komplekso pasididžiavimas, gamykla paprastai vadinama 5 dėžute (arba dėžute 555) po truputį virsta loftais. Kita – Kuro aparatūra („Vilniaus TSRS penkiasdešimtmečio kuro aparatūros gamykla“) pertvarkoma į loftus, griaunama, verčiama administraciniais pastatais. Sovietinių daugiabučių po renovacijos pažinti išvis neįmanoma. „Tėvynės“ kino teatras virto „New York“, o „Lietuvos“ – tyliai griūva. Liko labai nedaug laiko užfiksuoti daugeliui objektų. Tas pats ir su papročiais, gyvenimo būdu. Iš sovietinių laikų išlikę reliktai „įsikomponuoja“ šiuolaikiniame gyvenime ir atrodo savaime suprantami (ar tai būtų blatas, ar chaltūra).

Bet ar verta išvis tyrinėti buvusios epochos likučius? Gal geriau apsimesti, kad nieko nebuvo ir tyliai užmiršti? Aš manau, kad ne tik verta, bet ir privaloma. Dėl dviejų priežasčių. Pirma, didesnės psichologinės traumos veikia ne tik tuos žmones, kurie jas patiria. Traumos persiduoda vaikams, anūkams, o gal ir dar toliau. Parodykite man šeimą, kuri nenukentėjo nuo trėmimų, pokario persekiojimų, kur giminaičiai, kaimynai, draugai nebuvo ištremti, sušaudyti ar bauginami? Ir norint susidoroti su psichologinėmis traumomis užmiršimas nėra geriausias vaistas. Tad gal padės sovietinės sistemos palikinių pažinimas?

Antra, kaip jau minėjau, laikas nuo laiko išgirstu nostalgiškus padūsavimus, kad LTSR laikais gal ne taip ir blogai buvo. Kas baisiausia, tai kartais pareiškia ir jaunoji karta. Kuri jau nebesimokė rusų kalbos, nebedainavo pionierių dainų*, nebežygiavo gegužės pirmosios paraduose **. Tarybinės praeities likučių užfiksavimas – būdas atsiminti, kokie iš tikrųjų buvo butai visiems, visaliaudinės darbo žmonių pramogos ir baimė visur.

Tad man aišku, kur dėti kablelį. Jums?

Antanas

Aplankykite mus Facebook

* Mano pirmos klasės mokytoja, pamenu, labai nusiminė, kad negali mūsų mokyti spaliukų*** dainų. Tad aš jau iš kartos, kuri nebemoka pionierių dainų.

** bet gegužinius paradus pamenu.

*** mano Word‘as sako, kad žodis „spaliukai“ klaida. Geriau būtų opaliukai. Dar vienas argumentas apie tai, kaip keičiasi laikai.