Nuovargio archipelagai

Iš karto įspėju – rašinys subjektyvus. Visiškai. Ir net nesistengiu manyti ar įrodyti, kad aš šimtu procentų teisus*.

Viskas prasidėjo nuo to, kad planavau parašyti apie tai, kaip krausčiausi iš Karoliniškių į Justiniškes. Pavadinimas būtų buvęs „Atsisveikinimas su Karoliniškėmis“**. Mąsčiau, mąsčiau, beveik buvau pradėjęs, tačiau po metų supratau, kad nelabai turiu ką pasakyti apie tai. Iš esmės niekas nesiskiria. Nesiskyrė ir Fabijoniškėse – ten teko gyventi prieš Karoliniškes, tokia jau nuomininko dalia. Karoliniškėse namai raudoni, Justiniškėse – pilki. Karoliniškėse ėjau į Norfą, Justiniškėse einu į Norfą. Karoliniškėse valgiau Fokus picoje, Justiniškėse – Charlie (dar kartais Express). Bet gyvenimas iš esmės toks pats, tokie pat išnykstantieji troleibusai, tokia pati publika juose, tokie pat bomžiukai, viskas taip pat.

Nušvitimas atėjo ankstų rytą žirgliojant per Žirmūnus***. Mąsčiau, kokia emocija galėtų apibūdinti miegamuosius rajonus.

Nerimas? Išplaukęs ir neaiškus grėsmės, artėjančios lyg nuodingas rūkas ar Melancholija, jausmas. Deja, niekas neartėja. Nebent dar viena transporto pertvarka.

Liūdesys? Lyjant lietui ir drėkstant pilkoms betoninėms sienoms kartais atrodydavo taip. Bet praėjus lietui liūdesio įspūdis dingdavo. Jei miestas ar kvartalas galėtų būti apibūdinamas kaip kupinas liūdesio, jis turi turėti dramatizmo, turi turėti praeitį. O. Pamukas įrodinėja ir įrodo, kad Stambulas kupinas liūdesio – griūvančios vilos, nykstančios šeimos. Pirma mano reakcija buvo – kaip tai? Toks spalvingas, dinamiškas, triukšmingas miestas yra užgultas liūdesio? Tačiau bėgant laikui nuo apsilankymo Stambule, pirmiausia iš atminties išnyko įkyrūs prekeiviai, turgus ir triukšmas. Bet apgriuvusius mažesnių gatvelių namus, keistai liūdną Bosforą – puikiai pamenu.

Nusivylimas? Žiūrint filmus apie skurdžių getus, kuriuose vyrauja nusivylimas ir įsiūtis, kartais gali pamanyti, kad Vilniaus miegamieji rajonai irgi galėtų būti nusivylimo pilni. Juk čia gyvena tie, kurie turėjo vilčių pakeisti pasaulį, arba bent nusipirkti namą. Tie, kurie svajojo apie stulbinančią karjerą, bet toliau nešioja popieriukus. Tačiau nusivylimas veda prie pykčio. Gal ne visus, bet vieną kitą. Kur vyksta riaušės? Paryžiaus priemiesčiuose, kur gyvena nusivylę imigrantai. Girdėjote apie riaušes Pašilaičiuose? O Pilaitėj?

Mano atsakymas būtų – nuovargis****. Miegamieji rajonai yra urvai, į kuriuos sulenda darbų iškankinti menkai apmokami darbuotojai. Išsimiegoti ir keliauti vėl į darbą. Kad vėl pavargtų. Čia ir vaikai tampa pavargę. Išvarginti bandymų atkreipti pavargusių tėvų dėmesį į save. Pensininkai, kurie kai kuriuose rajonuose yra pagrindinė matoma masė, išvarginti gyvenimo ir menkos pensijos.

Miegamuosiuose rajonuose nesinori nieko. Net pramogų. Girdėjote ką nors sakant – nuvažiuojam į Šeškinę, papramogausim? Tyliai manote, kad klystu – o kaip masinių pramogų vietos – Akropolis, Ozas ir Vichy? Teoriškai jie gal ir Šeškinėje, bet iš tikro, laikosi pagarbaus atstumo nuo namų. Kad neužsikrėstų nuovargiu.

Norėtumėte sakyti, kad modernūs, spalvingi ir puikūs naujos statybos miegamieji rajonai visai ne tokie? Deja, tai iliuzija, jie taip pat lėtai gravituoja į nuovargį. Gal čia ir daug jaunų žmonių, kurie energingai kopia karjeros laiptais, uždirba daug pinigų, daug jų atiduoda už paskolą. Praeis kiek metų ir jie bus pavargę vidutinio amžiaus žmonės. Išvarginti nesibaigiančio nepasiekimo. Graži gelsva ir raudona apdaila taps murzina ir sueižėjusi. Ir naujieji rajonai atrodys tokie pat pavargę, kaip senos geros Karoliniškės ar Žirmūnai.

Antanas

Aplankykite mus Facebook

* Jūs tuo patikėsite ir taip

** puiki aliuzija (argi ne puiki?) į „Atsisveikinimą su ginklais“ ir „Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis“, tik jei kalbėti apie antrą – atvirkščiai.

*** kurie iš esmės irgi tokie patys.

**** priekabus skaitytojas galėtų ginčytis, ar tai emocija, bet argi tai esmė?

Dar kartą apie transportą. Krūva skaičiukų

Neišvengiamai artėja liepos pirma. Bus katastrofa ar ne? Ar bus geriau? Pabandžiau paskaičiuoti.

Testavau atskirus tikėtinus važiavimo scenarijus (po tris), įsijausdamas į studento, dirbančiojo, pensininko ir namų šeimininko vaidmenį. Detalių prielaidų ir skaičiavimų nepristatinėsiu, viskas yra čia, kam įdomu. Visi laikai paimti iš www.stops.lt, kur automatinis sumavimas buvo akivaizdžiai buvo neteisingas, perskaičiavau. Čia pateiksiu tik esmines išvadas.

Taigi, kas paaiškėjo:

1. Vidutiniai važiavimo Vilniuje laikai – apie 30 min. Žinoma, nuvažiuoti iš stoties į Spartą trunka 11 min., o iš Žėručio stotelės į Rokantiškes – 57, bet vidurkis apie 30 min.
2. Pagal reformuotą važiavimo sistemą važiavimo laikas sutrumpėja. Tiems, kas važiuoja piko metu – apie 5 minutes. Tačiau važiuojantiems ne piko metu (namų šeimininkų scenarijus) – pailgėja.
3. Daugiausia turėtų išlošti važiuojantieji iš Perkūnkiemio (testuota važiavimas į darbą 7 val. 02 min.). Dabar kelionė truktų vidutiniškai 46 min., po pertvarkos – 33,5 min.
4. Labiausiai pralošia iš testuotų laikų – važiuojantieji iš Šaltinėlio stotelės 8 val. 50 min. Dabar vidutinė kelionė trunka 23,7 min., po reformos – 28 min.

Atrodytu, viskas pakankamai neblogai. Tačiau man abejonių išlieka. Kodėl?

1. Nelieka mikroautobusų. Jei tikėsime transporto sistemos reformatorių teiginiais, jais važiavo apie 10% keleivių. Jei jie visi perbėgs į autobusus, kai kurie maršrutai gali būti kiek pergrūsti.
2. Lyginti laikai prieš liepos 1 ir po jos. Kaip žinome, nuo birželio pirmosios maršrutų yra mažiau. Tad tikrasis vaizdas matysis tik po rugsėjo. Jei maršrutų padidėjimas bus mažesnis, nei paprastai, keleiviai praloš.
3. Vaizdas „ant popieriaus“ – gražus. O kaip bus iš tikro? Ar greitieji autobusai „perskris“ kamščius? Ar bus įmanoma įlipti į autobusą / troleibusą? Ar vėluojant vienam autobusui, nesugrius visi gražūs planai?

Matysime, kas bus rudenį...

Antanas

Aplankykite mus Facebook

Ekonominės klasės gurmanas

Kartais įvyksta įvairių gyvenimo įvykių. Tiksliau, jie dažniausiai vyksta nuolat. Kai kurie netgi yra ne įvykis, o būsena. Vienas iš jų vadinasi ekonominė klasė.

Tai tokia būsena, kai skraidai Air Baltic ir visiem pasakoji, kad „aš su Ryanair tai jau neskrisiu“. O po pusmečio skrendi Ryanair, bet niekam neafišuoji šio fakto. Arba slapčia svajodamas apie naują BMW (kiek ten tų klasių yra? Nūų anyway, kiečiausios) nusiperki seną trečios klasės golfą. Ir visiems sakai, kad tai vis vien geriau, nei nauja Dacia.

Apibendrinant – ekonominė klasė – tai būdas išlaikyti orumą. Šiek tiek jo. Būdas priminti sau ir kitiems, kad yra ir dar blogiau. Būdas rasti pasiteisinimų, aš ne dėl to, kad skurdžius*, bet dėl to, kad esu taupus kaip IKEA šefas**.

Bet kodėl apie tai Unexplored Vilniaus tinklaraštyje rašau? Nes startuoja naujas rašinių skyrelis – „Ekonominės klasės gurmanas“. Nedidelis eksperimentas – ką gero galima gauti Vilniuje už 20 lt. Aišku, kalbame apie maistą.

Kodėl 20 lt.? Nes 10 lt. būtų gerokai nepadoru. Tai jau pigių Ryanair lygis***. 30 lt. – jau nemažai. Už tiek net ir rimtame restorane gali gauti. Duonos. Arba kavos. Arba gal net pusę porcijos sriubos. Be to 20 lt. – gražus skaičius. Ir banknotas su Maironiu. Ir su Kaunu. Gal to nereikėjo minėti...

Kaip formavosi mintis apie šį eksperimentą, galite paskaityti Vitos rašinyje apie Azijos gatvės maistą. O netrukus bus ir pirmas rašinys apie maistą už 20 lt. Vilniuje.

Antanas

Aplankykite mus Facebook

* man nuolat liūdna pildyti anketas, kurias kuria amerikonai. Kai klausia apie pajamas, visada pataikau į kategoriją „$*** or less“.

** ir cukrų iš visur, kur tik duoda irgi dėl to išsinešu.

*** idėja kavinėms – apmokestinti šakutes. Nori valgyti taupiai – turi pirštukus...

Prisiminimai iš žiemos

Teoriškai žiema baigėsi prieš mėnesį. Praktiškai – nesibaigė. Bet visiems atsibodo skundimasis apie Kalėdas per Velykas. Tad aš ne apie tai.

Išryškinau juosteles, kurias išfotografavau per žiemą. 4*36 kadrai. 144 iš viso. Dalis iš rudens. Nedidelis derlius. Dvi juostos susiraitė. Skanuojant atsirado Niutono žiedai*. Neperskanavau.

Tokia tad žiema. Kad ir kaip čia būtų, man žiema nesisieja su džiaugsmingais slidžių žygiais, besmegenių lipdymu ir stingdančiu grožiu. Žiema būna dvejopa. Arba niūri, žvarbi ir melancholiška, tarsi ir graži, bet iš tikro tik paslėpus šiukšles, nuorūkas ir nuodėmes. Vieniša. Arba tokia balta, kad nieko nebesimato, kad išnyksta visi niuansai ir aspektai. Tokia beveik jokia. 

Antanas

Aplankykite mus Facebook

*Niutono žiedai yra vienodo storio juostelių pavyzdys, jie susidaro oro tarpe tarp plokščiojo ir sferinio plokštelių paviršių. O paprasčiau – tada, kai juosta liečiasi prie skanerio stiklo.

Vilnius – akmens ir garo miestas

Prieš imdamas į rankas Andriaus Tapino knygą „Vilko valanda“ buvau gerokai skeptiškas. Dėl trijų priežasčių. Pirmiausia, iš tų ištraukų, kurias skaičiau internete, susidarė įspūdis, kad knyga parašyta klampiu ir „sunkiai skaitomu“ stiliumi. Antra – anksčiau labai smagiai skaitęs fantastiką, dabar jau kelias knygas numečiau į kampą („tokio šlamšto tikrai neskaitysiu“). Ir trečia – ugi pirma A. Tapino knyga, ugi pirmas Lietuviškas stimpanko* romanas – tai argi gali būti gerai. Nuogąstavimai nepasitvirtino. Knyga skaitosi lengvai, į kampą mesti nereikėjo. Prie ko prikibti, žinoma, yra daug – ir kai kurie personažai (pvz. Masalskis) neišvystyti, kiti gerokai šabloniški, kai kurios intrigos lengvai atspėjamos ir t.t. Bet aš ne apie tai. Geriau pakalbam apie tai, koks Vilnius fantastiniame romane?

 Taigi, A. Tapinas pačiumpa 20 a. pradžios Vilnių ir jį sukryžmina su high-tech garo technologijomis (tai ir yra stimpankas – steempunk). Tad po Vilnių ir šlaistosi mechaninės žiurkės, trankosi garo karietos, maskatuojasi dirižabliai, kepėstuoja alchemikai. „Vilko valandoje“ Vilniaus rajonai gerai atitinka tiek istorinius faktus, tiek dabarties realijas. A. Tapinas nepatingėjo ir iškapstė pakankamai įdomių faktų. Pvz., dirižablių uostas vadinamas Viščigavu. Draugas gūglas, apie tai paklausus, nepasako nieko. O vat ir teisgingai daro, nes kalba eina apie lenktynių aikštę (“pole wyscigowe”), kurioje buvo hipodromas ir ten iš tikro leidosi pirmasis lėktuvas, atskridęs į Vilnių (http://mylimasvilnius.wordpress.com/2009/07/03/ats-vilniaus-hipodromas/). Tiesa, „Vilko valandoje“ hipodromas, tapęs dirižablių uostu, permestas į kitą Neries pusę, maždaug į Žirmūnus, nors turėtų būti tarp Antakalnio ir Saulėtekio.

Grubiai perbėkime per kitus įdomesnius garinio Vilniaus rajonus:

• Žvėrynas, anot A. Tapino, „labiausiai atsiskleisdavo ilgais ir tvankiais vasaros vakarais. Tada gyvenimas čia, regis, visai sustodavo, bet niekas nepageidavo, kad jis bėgtų greičiau.“ (http://www.vilkovalanda.lt/gido-irasas/zverynas.26/). Kiek teko eiti per Žvėryną tvankiais vakarais, pakankamai panašu.
• Garmiestį, pramoninį Vilniaus rajoną, autorius įkurdina ties dabartinių Šnipiškių ir Žirmūnų sandūra, gal užgriebia ir Šiaurės miestelio gabalą. Šiuo metu ten pramonės sunkoka būtų rasti, Žirmūnuose jos ir istoriškai nebuvo, bet va Šnipiškės – kitas reikalas. Buvęs keramikos pramonės rajonas, neatsitiktinai turbūt ir elektrinė atsidūrė ten. Nors man asmeniškai Naujamiestis labiau pramonės rajonas, bet pirmiausia dėl sovietinių pramoninių monstrų.
• Bėdos – kriminaliniu gyvenimu pagarsėjęs Vilniaus rajonas. Geriau ten neiti. A. Tapinas jį įkurdina už baltųjų Pohuliankos stulpų, dabartiniame Naujamiestyje, Savanorių prospekto apylinkėse. Liaudyje vadinamoje „Krasnuchoje“. Hmmm... Kaip sakė viena pažįstama, gyvenanti Naujininkuose: „Ai, Naujanai normaliai, jei žinai kada ir kur neiti, nieko nenutiks. Va geriau po krasnuchą pavaikščiok“...

Taigi pakankamai gražu viskas. Yra ir kitų sutapimų – miesto tvarkdariai įsikūrė Sluškų rūmuose, ten ir kalėjimas. Ir kalėjimas („Citadelė nr. 14“) ten buvo ir istoriškai. Vilniaus žiemos uostelis su net vienu laivu dabartiniame pasaulyje yra Žirmūnuose. A. Tapinas ten įkurdina Dokus, nenusisekusį Vilniaus laivybos projektą.

Gaila, žinoma, kad ne visi rajonai susilaukė pakankamo dėmesio. Pvz., Antokolis (dabartinis Antakalnis) – iš viso užmirštas, bet knyga yra knyga, visko vis vien nesudėsi.

Įdomiai elgiamasi ir su Vilnaus asmenybėmis. Kai kurios istorinės asmenybės – J. Basanavičius, P. Vileišis ir kt. įgauna naujų funkcijų ir veikia romane. Dar įdomiau, kad kai kurios dabartinės Vilniaus personos ten irgi yra – Roželė (romane vadinama Bėdų Rože), Solomonas („Vilko valandoje“ - tepliotojas Solomonas Kleinas, beje, nemokantis rašyti :). Ne mažiau įdomūs personažai – vingriai. Tai žmogeliai, kurių profesija – saugiai nuvesti, parvesti ir pan. žmones, kurie užsinorėjo pavaikščioti po Bėdas. Istoriškai apie tokius vingrius nieko nežinau (gal žinių spragos, nenustebčiau), tačiau faktas, kad Vilniuje tikrai veikė žydai agentai, padėjėjai, vedliai – faktoriai. Pakankamai panašu? Dar vienas niuansas – A. Tapino Vilniuje už kiekvieno kampo kyšo carinės Rusijos** agentų ausys. Bijau, kad pakrauptume sužinoję, kiek šiuo metu necarinės Rusijos ausų yra Lietuvoje.

Tataigi, reziumuojant – A. Tapino stimpankinis Vilnius – pakankamai istoriškas, pakankamai įdomus ir pakankamai šviesus, nors turėtų būti garo ir suodžių užgultas pramoninis miestas.

Antanas

Aplankykite mus Facebook

* po to paaiškinsiu, kas tai yra. Jei nenorit laukti - http://www.vilkovalanda.lt/puslapis/kas-yra-stimpankas.59/

** Vilnius „Vilko valandoje“ – laisvasis Alijanso miestas, nepriklausantis Rusijai.

Papiktinti troleibusai

Esu kiek piktas. Na gerai, gerokai piktas. Todėl rašau tai, kas nėra visiškai Unexplored Vilnius formatas. Dauguma pranešimų mūsų tinklaraštyje susiję su kultūra, miesto gyvenimo būdu ir pan. O aš rašysiu apie transportą. 

Viešasis transportas – vienas svarbiausių miesto gyvybę užtikrinančių dalykų. Jei visi eitų pėsčiom ar važinėtų savomis mašinomis, miestas būtų kaimas. Nes tik kaime gali pėsčiom nueiti pas visus draugus, o į rajono centrą važiuoji mašina. Vilniaus miesto tarybos (turbūt) svarstomas sprendimas sumažinti troleibusų ir autobusų maršrutų – verčia Vilnių kaimu. Pirmiausia, įdomu tai, kad kol kas skamba tik žinia „DELFI turimais duomenimis, sostinės savivaldybės Miesto ūkio ir transporto departamentas siūlo naikinti...“ Senas propagandinis triukas. Pirmiausia paleiskime informaciją „anoniminiai šaltiniai sako“, jei nebus didelio triukšmo – tada ir priimsime. Jei jau labai piktinsis visi, sakysime, kad melas.

Ką gi Vilniui duos šitas sprendimas? Nuostolius, kamščius ir argumentus tramvajui.

Nuostolius žmonėms, ne UAB „Vilniaus viešasis transportas“. Paskaičiuokime. Tarkime, gyvena sau inteligentas Jonas. Kadangi jis inteligentas, mašina nevažinėja. Gal pinigų trūksta, gal dioptrijų per daug, gal religiniai įsitikinimai (tarkime, pastafarizmas*) trukdo. Nevažinėja, nors tu ką. Kadangi minėjome, jog Jonas yra inteligentas, reiškia, jis dirba kažkur, kur yra daug inteligentų – pvz. Universitete. Reiškia, teks Jonui belstis į Saulėtekį. O kur galėtų gyventi Jonas? Jei jis ne iš senųjų Vilniaus šeimų, centre jis tikrai negyvens. Greičiausia, kažkuriam miegamajame rajone, tarkime Justiniškėse (nes tai patogu skaičiavimui). Jonas į Saulėtekį iš Justiniškių stotelės važinėja 45 autobusu. Kelionė trunka 33 minutes (važiuojant tarp 8 ir 9 val. ryto). Bet... 45 nebelieka. Taigi, Jonas važiuoja taip: 7 troleibusu, Narbuto st. persėda į 19. Iki Narbuto važiuos Jonas 11 min., tenai lauks 19. Šiuo metu 19 troleibusas važinėja kas 5-6 minutes, reiškia, Jonui turbūt teks laukti kokias 2-3. Tarkime 2,5 min. Bet... 19 troleibuso važinėjimo dažnis mažinamas dvigubai. Jonas lauks 5 minutes (jei jam išvis pavyks įsigrūsti į troleibusą, nes dvigubai sumažintas dažnis reikš ženkliai didesnį žmonių kiekį ir taip pilnuose troleibusuose). Jonas jau važiuoja 16 min. 19 troleibusas iki Universiteto stotelės „kasis“ 33 minutes. Jei viskas gerai. Reiškia, Jonas važiuos 16 minučių ilgiau. Sakote, na ir kas? Paverskime pinigais. Vidutinis atlyginimas Lietuvoje - 2171,0 Lt. Padalijam tai iš 40 valandų darbo savaitės ir 4 savaičių. Reiškia, vidutiniškai per valandą uždirbama 13,57 Lt. Per minutę vidutiniškai uždirbama 0,23 Lt. Kiek kainuos 16 min.? 3,68 Lt. O juk reikia ir grįžti iš darbo? Per dieną išeis 7,36 lt. Jei Jonas dirba 5 dienas per savaitę, 20 dienų per mėnesį – tuomet mėnuo jam kainuos 147,2 lt. Metai – 1766,4 Lt. Nebloga suma? Tiek Jonas galėtų uždirbti, jei to laiko jis neprarastų kelionėje (įdomumo dėlei – iš viso Jonas dabar pravažinėja 607 Lt. per mėnesį). Gerai, Jonui nepasisekė. Bus kurie nepraras nė minutės, bus kas gal net išloš. Bet didelė dalis žmonių smarkiai praloš.

Dar vienas nemalonus dalykas – daugelis miegamųjų rajonų paliekami su vienu ar dviem maršrutais. Visos Justiniškės, dalis Pašilaičių, Viršuliškių ir pan. važiuos vieninteliu 7 (dar 18.) troleibusu. Karoliniškės, panaikinus 1 maršrutą grūsis į 3 (važinėjantį rečiau) ir 9 (važiuojantį tik iki Šiaurės miestelio) ir Narbute dalis vėl grūsis į 7 vielabraukį. Žirmūnai, Fabijoniškės ir t.t. irgi „nukraujuos“. Net ir padažninus troleibusų likusiuose maršrutuose, net ir įvedus mitinius greituosius autobusus**, grūstys bus dar košmariškesnės. Ir dar nelieka mikriukų, kurie perveždavo dalį keleivių.

Išvada – kas gali, persės į nuosavas mašinas. Sveikinkime kamščių*** pagausėjimą Vilniuje. Argi tai ne puikus argumentas, kad reikia tramvajaus? „Matote, darome viską, ką galime, bet nėra kito būdo mažinti grūstis, tik įvesti tramvajų...“. Man dzin, bus ar nebus tramvajus. Aš noriu normalaus kokybiško transporto****.

Antanas

Aplankykite mus Facebook

* meluoju, pastafariai turėtu mielai vairuoti. Kodėl gi ne?

** na, netikiu, kad 2 „greitasis“ autobusas, kuris turėtų važiuoti iš stoties į Fabijoniškes Laisvės prospektu, bus greitas. Jis 17-18 val. grūstį nuo Litexpo iki Spaudos rūmų oru praskris, ar ką?

*** žinau, kad taip negalima sakyti, bet noriu.

**** gal kas man gali paaiškinti, kodėl Helsinky, Berlyne ar Klaipėdoje įlipimas per priekines duris veikia? O Vilniuje ne? A? Ir kodėl bomžai Klaipėdoje per priekines duris į autobusus neįlipa, o Vilniuje tai vienas iš šlykščiausių viešojo transporto aspektų?

Kaip sardinė ieškojo vandens

Turbūt niekam ne paslaptis, kad sardinės - tai tokios žuvys. Va maždaug tokios: 

Matyt, nelabai protingos, nes dažnai atsiduria aliejuje. Bet sardinė taip pat yra ir fotoaparatas. Nelabai protingas, tiesiog dėžutė su vos keliais nustatymais, primenanti sardinių skardinę. "Gaminantis" nekokybiškas, neaiškias, lenktas nuotraukas. Gal dėl to ir įdomus.

Bet La Sardina nepamiršta savo žuviškos prigimties. Ką gi vandeniško lenkta sardinės akis užtiko Vilniuje.

Keletą fontanų. Nebūtinai veikiančių:

Upių:

Keletą užrašų:

Ir šiaip dar šio to:

 

 Ar tiek vandens pakanka sardinei? Kažin. O Jums? Spręsti Jums.

Antanas

Aplankykite mus Facebook

Tarybinis Vilnius: fiksuoti negalima užmiršti?

Psichologijoje seniai žinoma, kad žmogaus atmintis yra labai nepatikimas reikalas. Mes daug ką užmirštame, daug ką supainiojame, „suplakame į vieną“, žmogui ne taip sunku įpiršti netikrus prisiminimus (jei kam įdomu – rekomenduoju puikų vienos iš žymiausių atminties tyrėjų E. Loftus straipsnį). Kodėl nuo to pradėjau? Nes noriu paliesti temą, susijusia su nesena mūsų tautos istorija – sovietinį Vilnių. 

Paprastai sakoma, kad norint tyrinėti vienus ar kitus įvykius, būtina, kad būtų prabėgęs tam tikras laiko tarpas. Jei prisiminimai vis dar gyvi, aštrūs ir jautrūs, objektyvaus įvykių vertinimo tikėtis sunku. Bet iš kitos pusės – kuo daugiau laiko prabėga, tuo daugiau užmirštama, supainiojama ir iškreipiama. Tad ar jau laikas užsiimti tarybinio Vilniaus tyrimais? Kai kalbu apie tyrimus, neturiu galvoje istorikų profesionalų darbo – jie (tikiuosi) geriau žino, ką daro. Aš kalbu apie tai, ką gali paprastas vilnietis – užrašyti, nufotografuoti ar prisiminti.

Kalbant apie tarybinę Vilniaus praeitį aiškaus atsakymo nėra. Iš vienos pusės – tai vis dar jautri tema. Yra tiek žmonių kuriems praeitis primena skausmingus išgyvenimus, tiek tų, kurie linksta sakyti, „o va tarybiniais laikais buvo geriau...“. Galbūt ir nereikėtų judinti šios temos, duokime susigulėti.

Bet iš kitos pusės – sovietinis Vilnius nyksta. Buvęs Tarybų Sąjungos karinio-pramonino komplekso pasididžiavimas, gamykla paprastai vadinama 5 dėžute (arba dėžute 555) po truputį virsta loftais. Kita – Kuro aparatūra („Vilniaus TSRS penkiasdešimtmečio kuro aparatūros gamykla“) pertvarkoma į loftus, griaunama, verčiama administraciniais pastatais. Sovietinių daugiabučių po renovacijos pažinti išvis neįmanoma. „Tėvynės“ kino teatras virto „New York“, o „Lietuvos“ – tyliai griūva. Liko labai nedaug laiko užfiksuoti daugeliui objektų. Tas pats ir su papročiais, gyvenimo būdu. Iš sovietinių laikų išlikę reliktai „įsikomponuoja“ šiuolaikiniame gyvenime ir atrodo savaime suprantami (ar tai būtų blatas, ar chaltūra).

Bet ar verta išvis tyrinėti buvusios epochos likučius? Gal geriau apsimesti, kad nieko nebuvo ir tyliai užmiršti? Aš manau, kad ne tik verta, bet ir privaloma. Dėl dviejų priežasčių. Pirma, didesnės psichologinės traumos veikia ne tik tuos žmones, kurie jas patiria. Traumos persiduoda vaikams, anūkams, o gal ir dar toliau. Parodykite man šeimą, kuri nenukentėjo nuo trėmimų, pokario persekiojimų, kur giminaičiai, kaimynai, draugai nebuvo ištremti, sušaudyti ar bauginami? Ir norint susidoroti su psichologinėmis traumomis užmiršimas nėra geriausias vaistas. Tad gal padės sovietinės sistemos palikinių pažinimas?

Antra, kaip jau minėjau, laikas nuo laiko išgirstu nostalgiškus padūsavimus, kad LTSR laikais gal ne taip ir blogai buvo. Kas baisiausia, tai kartais pareiškia ir jaunoji karta. Kuri jau nebesimokė rusų kalbos, nebedainavo pionierių dainų*, nebežygiavo gegužės pirmosios paraduose **. Tarybinės praeities likučių užfiksavimas – būdas atsiminti, kokie iš tikrųjų buvo butai visiems, visaliaudinės darbo žmonių pramogos ir baimė visur.

Tad man aišku, kur dėti kablelį. Jums?

Antanas

Aplankykite mus Facebook

* Mano pirmos klasės mokytoja, pamenu, labai nusiminė, kad negali mūsų mokyti spaliukų*** dainų. Tad aš jau iš kartos, kuri nebemoka pionierių dainų.

** bet gegužinius paradus pamenu.

*** mano Word‘as sako, kad žodis „spaliukai“ klaida. Geriau būtų opaliukai. Dar vienas argumentas apie tai, kaip keičiasi laikai.