PIRMAS PASIMATYMAS VILNIAUS RESTORANUOSE: PROTINGŲ ŽMONIŲ SIŪLYMAI

Kai tau nebe 14, ir net nebe 20, ėjimas į pasimatymą tampa labai reikšmingu įvykiu gyvenime. Nes svarbu jau ne tik pats faktas, kad kažkas pakvietė arba tu pakvietei, kiek ir  tai, kur eiti ir ką veikti. Ir aišku, kad žmonės pasimatymų metu (nesvarbu, ar pirmas ar šimtasis) dažniausiai eina valgyti ir/ ar gerti. Ir, tiesą sakant, kiekvieną kartą, bent jau man, kyla nevilties kupinas klausimas, o kur???

Kai santykiai būna ilgi, tos vietos kažkaip savaime nusistovi ir tada būna sunku iš jų išsijudinti. Prieš gerų porą metų tokia vieta man buvo tapus Kinų rožė Jasinskio gatvėje. Penktadienio vakarą ten visada būdavo ramu, susirinkdavo šeimos, švenčiančios krikštynas, gimtadienius ar šiaip darančius išvykas „egzotiškam“ maistui ragauti. Linksmybės, ačiū dievui,  paprastai nebūdavo tokios, kur „super tėvai“ rėkauja, vaikai žviegia, o jei esi suaugęs ir  be vaikų, jauti vienintelę išeitį – nedelsiant  išprotėti. Maistas toje Kinų rožėje buvo neblogas, galima būdavo žiūrėti, kaip kinai (matyt, atvykę net iš Kinijos) verčia viską į woką ir mikliai išverčia. Žodžiu, normalu. Net nuobodu. Bet. Gyvenimas keičiasi. Nusistovėję santykiai subyra ir tada viskas ima judėti. Kinų restoranai išbraukiami iš dienotvarkės kaip visiškas oldschoolas. Ir reikia galvoti „O kas dabar???“

Kažkaip jau ir nebe lygis į Bixus eiti ir alų gerti. Nebe tas (ar dar ne tas!) amžius jiems. Čiliakai, forestai, soyos jei kažkada ir sueidavo, tai dabar išvis nebent iš bėdos su draugais prieš filmą pica sukimšt tinka. Dabar, jei jau eini į pasimatymą (ypač pirmą-antrą!),  norisi, kad būtų ir gražu, ir jauku, ir ramu  (bet ne per daug). Žodžiu, aplinka būtų tinkama tiek lengvai pajuokauti, tiek ir aptarti kokias reikšmingesnes, (pvz., Higgso bozonų judėjimo) temas, o kas apskritai baisiausia, - reikia, jog ir maistas būtų geras! Nes Higgso bozonų judėjimas – tema, kurios ilgai nepanarpliosiu, bet vat maistą aptarinėti galima be galo be krašto, todėl vakaro tema kaip ir garantuota. Geriau, kad maisto komentarai būtų teigiami ir tokiu būdu vakaro nuotaika irgi įgautų daugiau pozityvių vaibų. Prieš porą metų  ant bangos buvę vyninės labai praretėjo (vis dar verkiu dėl L. Stuokos - Gucevičiaus gatvėje sąlyginai neilgai gyvavusios Lolos), hipsteriškos burgerinės romantiškam pasimatymui kaip ir nelabai, nes tas burgerių valgymas – purvinas reikalas. Viskas drabstosi, taškosi, net ėsdamas juos su draugais ne visai jaukiai jautiesi, o jei dar šalia mažai pažįstamas žmogus, kuriam stengiesi padaryti gerą įspūdį, tai išvis… Triukšmingi barai (tokie kaip Piano man  ar Marsas) gal ir nieko, jei tas susitikimas yra su Couchsurfingo veikėju, -  kuo mažiau su juo šnekėsi, tuo gyvenimas paprastesnis bus. Taigi pastraipos pabaigai – beveik retorinis klausimas, o kas belieka?

Apklausiau savo draugus, o ką jie rinktųsi pirmam arba šiaip labai reikšmingam pasimatymui. Imtis nedidelė ir tikrai nereprezentuoja visos Lietuvos populiacijos. Iš viso 12 žmonių. Visiems nuo 26 iki 34 m. Kaip ir beveik visose socialinių mokslų apklausose dominuoja moterys. 8 jos ir 4 vyrai. Visi daugiau mažiau su aukštuoju išsilavinimu, iš jų net 5 mokslų daktarai, vienas doktorantas, 2 vis dar ką nors studijuojantys. Specialybės kuo įvairiausios, nors reiktų pabrėžti, kad didžioji dalis psichologai. Keisčiausia, kad jų pasirinkimai labai įvairūs, Žmonės, iš kurių tikėjausi beprotiškiausių sprendimų, rinkosi labai tradicines vietas. Ir priešingai. Nepaisant to, kad visi turėjo nurodyti maitinimosi įstaigas Vilniuje, tik keli variantai pasikartojo du kartus: Le Boheme,  Spytos Metaxa ir Time. Pirmiesiems dviems aš ir pati pritariu. Išskyrus Times, kuriame dar nebuvau, bet vis planuoju apsilankyti.

 Le Boheme man visada asocijuojasi su vynu ir kinu po to. Maistas paskutį kart buvo labai ne kažką. Salotos tiesiog jokios. Aišku, viduržiemy gražių salotų lapų ieškoti tas pats kaip ir žibučių per pūgą (bet gi visas internetas vasario pradžioj mirgėjo nuo pirmųjų žibuoklių nuotraukų, taigi ir aš turiu teisę tikėtis gerų salotų!!!). Kita vertus egzistuoja ir toks dalykas kaip sezoninė virtuvė ir sezoninės salotos. Su šia koncepcija Lietuvos restoranams dar reiktų padirbėti.  Desertas (kriaušių tarte tatin) buvo kiek geresnis, bet vistiek blankus. Žodžiu, pasirinkimas geras tik tada, kai turi tikslą gerti vyną ir  žiūrėti europietišką kiną. Kitu atveju nepateisinamas, mano galva.

Spyros Metaxa kažkada visai neblogai pasėdėjom su kompanija, paklykavom, skaniai pavalgėm graikiško maisto ir gėrėm stebėtinai gerą namų vyną. Visa aplinka nuteikė švęsti. Keliones, gyvenimą, bet ką. Į pasimatymą čia irgi eičiau (ir esu ėjusi). Jauku, netoli katedros (jei puoselėjama tradicija susitikti šalia jos) ir su skaniais “laivelio formos paplotėliais” (jie juos taip patys vadina, nieko negaliu pakeisti!).

Visa kita labai išsibarstę ir sąrašas daug maž toks:

The Town

Panama

Jurgis ir drakonas

Meat lovers pub

Namaste

Dinner in the sky

Debut café

Notre vie

Sidro namai

Beigelinė

Tymo lauko turgus

Lauro lapas

Etno baras

Ali šokoladinė

Winebox

La Moutarde

Maghrib

Forto dvaras

Salsa Bar & Grill

Radissono viešbutis

Pilies kepyklėlė

Kad ir kaip bandžiau įžiūrėti vyrų ir moterų pasirinkimų  skirtumus, nepavyko. Galbūt moterys labiau linkusios rinktis vynines. Bet čia visiems žinomas faktas.  Buvo žmonių, kurie bandė išsiginti, kad vieta nėra svarbi. Kad svarbiau pasivaikščioti, o tada prisėsti bet kur, kur jau atrodys laikas prisėsti. Pavyzdžiai, lauke po skėčiais. Buvo labai psichologizuotų pasirinkimų, besireminačių Schachterio tyrimais. Daug maž svarbu merginą vestis į tokį pasimatymą, kur vyktų kas nors ekstremalaus. Tada susijaudinimą ji imtų sieti su tuo asmeniu, su kuriuo tame pasimatyme buvo (vat dėl ko čia atsirado Dinner in the sky). Susimąstyti verčiantis buvo ir vienos draugės pasisakymas, kad “Vyrus ne į restoraną, o į lovą reikia vestis. Tegul valgo pas mamas”. Kita teigė, jog labai puiku, kai vyras kviečiasi pas save į svečius ir demonstruoja kulinarinius sugebėjimus. Dominavo atsakymas, kad pirmam ar šiaip labai reikšmingam pasimatymui reikia kažko įdomaus. Marokiečių, meksikiečių, graikų, molekulinės virtuvės ir pan.

Ilgai galvojau koks turėtų būti šio rašinėlio apibendrinimas. Moralas koks. Ir, tiesą sakant, nežinau. Iš viso šito draugų pateikto restoranų sąrašo nėra tokio, į kurį pasimatymo metu tikrai tikrai neičiau. Labai abejočiau dėl Salsa bar & grill ir Namaste, nes aplinka tiek viename, tiek kitame yra gerokai per šalta (visomis prasmėmis) tokių kraštų restonui. Matyt, visgi galioja tas baisingai banalus pasakymas, kad nesvarbu kur, svarbu su kuo. Net Lietuvos kariuomenės sauso davinio valgymas Vingio parke vidury žiemos irgi gali būti baisingai romantiškas (nesvarbu, kad po to gresiantis pavojingu viso kūno atšalimu). Žodžiu, geras maistas dar ne viskas. Bet daug kas. 

Vita

Aplankykite mus Facebook

Nuovargio archipelagai

Iš karto įspėju – rašinys subjektyvus. Visiškai. Ir net nesistengiu manyti ar įrodyti, kad aš šimtu procentų teisus*.

Viskas prasidėjo nuo to, kad planavau parašyti apie tai, kaip krausčiausi iš Karoliniškių į Justiniškes. Pavadinimas būtų buvęs „Atsisveikinimas su Karoliniškėmis“**. Mąsčiau, mąsčiau, beveik buvau pradėjęs, tačiau po metų supratau, kad nelabai turiu ką pasakyti apie tai. Iš esmės niekas nesiskiria. Nesiskyrė ir Fabijoniškėse – ten teko gyventi prieš Karoliniškes, tokia jau nuomininko dalia. Karoliniškėse namai raudoni, Justiniškėse – pilki. Karoliniškėse ėjau į Norfą, Justiniškėse einu į Norfą. Karoliniškėse valgiau Fokus picoje, Justiniškėse – Charlie (dar kartais Express). Bet gyvenimas iš esmės toks pats, tokie pat išnykstantieji troleibusai, tokia pati publika juose, tokie pat bomžiukai, viskas taip pat.

Nušvitimas atėjo ankstų rytą žirgliojant per Žirmūnus***. Mąsčiau, kokia emocija galėtų apibūdinti miegamuosius rajonus.

Nerimas? Išplaukęs ir neaiškus grėsmės, artėjančios lyg nuodingas rūkas ar Melancholija, jausmas. Deja, niekas neartėja. Nebent dar viena transporto pertvarka.

Liūdesys? Lyjant lietui ir drėkstant pilkoms betoninėms sienoms kartais atrodydavo taip. Bet praėjus lietui liūdesio įspūdis dingdavo. Jei miestas ar kvartalas galėtų būti apibūdinamas kaip kupinas liūdesio, jis turi turėti dramatizmo, turi turėti praeitį. O. Pamukas įrodinėja ir įrodo, kad Stambulas kupinas liūdesio – griūvančios vilos, nykstančios šeimos. Pirma mano reakcija buvo – kaip tai? Toks spalvingas, dinamiškas, triukšmingas miestas yra užgultas liūdesio? Tačiau bėgant laikui nuo apsilankymo Stambule, pirmiausia iš atminties išnyko įkyrūs prekeiviai, turgus ir triukšmas. Bet apgriuvusius mažesnių gatvelių namus, keistai liūdną Bosforą – puikiai pamenu.

Nusivylimas? Žiūrint filmus apie skurdžių getus, kuriuose vyrauja nusivylimas ir įsiūtis, kartais gali pamanyti, kad Vilniaus miegamieji rajonai irgi galėtų būti nusivylimo pilni. Juk čia gyvena tie, kurie turėjo vilčių pakeisti pasaulį, arba bent nusipirkti namą. Tie, kurie svajojo apie stulbinančią karjerą, bet toliau nešioja popieriukus. Tačiau nusivylimas veda prie pykčio. Gal ne visus, bet vieną kitą. Kur vyksta riaušės? Paryžiaus priemiesčiuose, kur gyvena nusivylę imigrantai. Girdėjote apie riaušes Pašilaičiuose? O Pilaitėj?

Mano atsakymas būtų – nuovargis****. Miegamieji rajonai yra urvai, į kuriuos sulenda darbų iškankinti menkai apmokami darbuotojai. Išsimiegoti ir keliauti vėl į darbą. Kad vėl pavargtų. Čia ir vaikai tampa pavargę. Išvarginti bandymų atkreipti pavargusių tėvų dėmesį į save. Pensininkai, kurie kai kuriuose rajonuose yra pagrindinė matoma masė, išvarginti gyvenimo ir menkos pensijos.

Miegamuosiuose rajonuose nesinori nieko. Net pramogų. Girdėjote ką nors sakant – nuvažiuojam į Šeškinę, papramogausim? Tyliai manote, kad klystu – o kaip masinių pramogų vietos – Akropolis, Ozas ir Vichy? Teoriškai jie gal ir Šeškinėje, bet iš tikro, laikosi pagarbaus atstumo nuo namų. Kad neužsikrėstų nuovargiu.

Norėtumėte sakyti, kad modernūs, spalvingi ir puikūs naujos statybos miegamieji rajonai visai ne tokie? Deja, tai iliuzija, jie taip pat lėtai gravituoja į nuovargį. Gal čia ir daug jaunų žmonių, kurie energingai kopia karjeros laiptais, uždirba daug pinigų, daug jų atiduoda už paskolą. Praeis kiek metų ir jie bus pavargę vidutinio amžiaus žmonės. Išvarginti nesibaigiančio nepasiekimo. Graži gelsva ir raudona apdaila taps murzina ir sueižėjusi. Ir naujieji rajonai atrodys tokie pat pavargę, kaip senos geros Karoliniškės ar Žirmūnai.

Antanas

Aplankykite mus Facebook

* Jūs tuo patikėsite ir taip

** puiki aliuzija (argi ne puiki?) į „Atsisveikinimą su ginklais“ ir „Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis“, tik jei kalbėti apie antrą – atvirkščiai.

*** kurie iš esmės irgi tokie patys.

**** priekabus skaitytojas galėtų ginčytis, ar tai emocija, bet argi tai esmė?

Dar kartą apie transportą. Krūva skaičiukų

Neišvengiamai artėja liepos pirma. Bus katastrofa ar ne? Ar bus geriau? Pabandžiau paskaičiuoti.

Testavau atskirus tikėtinus važiavimo scenarijus (po tris), įsijausdamas į studento, dirbančiojo, pensininko ir namų šeimininko vaidmenį. Detalių prielaidų ir skaičiavimų nepristatinėsiu, viskas yra čia, kam įdomu. Visi laikai paimti iš www.stops.lt, kur automatinis sumavimas buvo akivaizdžiai buvo neteisingas, perskaičiavau. Čia pateiksiu tik esmines išvadas.

Taigi, kas paaiškėjo:

1. Vidutiniai važiavimo Vilniuje laikai – apie 30 min. Žinoma, nuvažiuoti iš stoties į Spartą trunka 11 min., o iš Žėručio stotelės į Rokantiškes – 57, bet vidurkis apie 30 min.
2. Pagal reformuotą važiavimo sistemą važiavimo laikas sutrumpėja. Tiems, kas važiuoja piko metu – apie 5 minutes. Tačiau važiuojantiems ne piko metu (namų šeimininkų scenarijus) – pailgėja.
3. Daugiausia turėtų išlošti važiuojantieji iš Perkūnkiemio (testuota važiavimas į darbą 7 val. 02 min.). Dabar kelionė truktų vidutiniškai 46 min., po pertvarkos – 33,5 min.
4. Labiausiai pralošia iš testuotų laikų – važiuojantieji iš Šaltinėlio stotelės 8 val. 50 min. Dabar vidutinė kelionė trunka 23,7 min., po reformos – 28 min.

Atrodytu, viskas pakankamai neblogai. Tačiau man abejonių išlieka. Kodėl?

1. Nelieka mikroautobusų. Jei tikėsime transporto sistemos reformatorių teiginiais, jais važiavo apie 10% keleivių. Jei jie visi perbėgs į autobusus, kai kurie maršrutai gali būti kiek pergrūsti.
2. Lyginti laikai prieš liepos 1 ir po jos. Kaip žinome, nuo birželio pirmosios maršrutų yra mažiau. Tad tikrasis vaizdas matysis tik po rugsėjo. Jei maršrutų padidėjimas bus mažesnis, nei paprastai, keleiviai praloš.
3. Vaizdas „ant popieriaus“ – gražus. O kaip bus iš tikro? Ar greitieji autobusai „perskris“ kamščius? Ar bus įmanoma įlipti į autobusą / troleibusą? Ar vėluojant vienam autobusui, nesugrius visi gražūs planai?

Matysime, kas bus rudenį...

Antanas

Aplankykite mus Facebook

Kaip sardinė ieškojo vandens

Turbūt niekam ne paslaptis, kad sardinės - tai tokios žuvys. Va maždaug tokios: 

Matyt, nelabai protingos, nes dažnai atsiduria aliejuje. Bet sardinė taip pat yra ir fotoaparatas. Nelabai protingas, tiesiog dėžutė su vos keliais nustatymais, primenanti sardinių skardinę. "Gaminantis" nekokybiškas, neaiškias, lenktas nuotraukas. Gal dėl to ir įdomus.

Bet La Sardina nepamiršta savo žuviškos prigimties. Ką gi vandeniško lenkta sardinės akis užtiko Vilniuje.

Keletą fontanų. Nebūtinai veikiančių:

Upių:

Keletą užrašų:

Ir šiaip dar šio to:

 

 Ar tiek vandens pakanka sardinei? Kažin. O Jums? Spręsti Jums.

Antanas

Aplankykite mus Facebook

Black, White and Magdalena

It may sound strange but the title refers to three images of two different saints one can find in Vilnius.
The first one is probably known best – the Black Madonna of Vilnius. There was one very common tradition in the Grand Duchy of Lithuania during the 16th – 17th centuries – to have a painting of a saint or a statue of a saint near or above the city gate. The saint patron supposed to bless people who were leaving the city and greet those who were coming back. That is why the painting of Virgin Mary was hanged above the Sharp (Aštrieji) gates of Vilnius at the beginning of the 17th century. It seems that Virgin Mary took her duty seriously and very soon people started to talk about miracles performed by her. The painting became miraculous and the chapel was built above the gate. Soon after the painting was decorated with silver gild and Virgin acquired a crown made of 40 rays of the Sun. This was one of the reasons why she was called Virgin Mary of Dawn by Lithuanian romanticists during the 19th century despite the fact that the Sun doesn’t rise from that side of the city. The Poles still call the gate Sharp (Ostra Brama) and can’t understand where is the Dawn seen by the Lithuanians especially when the image itself is very dark. There is no one and clear answer why the skin of Virgin Mary is black. There are only couples of theories but today the Black Madonna Chapel in Vilnius is one of the holiest places for Roman Catholics in the World.
The second one is known less. It is the White Virgin Mary of Vilnius. This beautiful white sculpture was created during the 17th century and appeared in Franciscan church. The most unique fact is that the statue depicts an image of a pregnant Virgin Mary which is a very rear in the iconography. For centuries women of Vilnius used to pray to the White Mary willing to have a baby.
The last one is Magdalena or St. Mary Magdalena in the church of Sts Peter and Paul. It is the most unique statue in the church out of 2000 stucco sculptures decorating its interior. She is the only one there dressed in a Baroque style dress while all the others wear ancient robes. The reason of this anachronism is not Da Vinci Code like many people think, the reason is LOVE because Italian sculptor who made the statue loved his wife so much that he used her as a model for the sculpture of St. Mary Magdalena and now she is there forever.
Black Madonna, White Virgin Mary and Mary Magdalena are three Mary’s in Vilnius I find most interesting.

Justina

Visit us on Facebook

Jei turėčiau milijardą

Na gerai, gal keletą? O gal užtektų ir gero šimto milijonų? Iš tikro – nežinau. Mano gebėjimai skaičiuoti pinigus tiek daug nesiekia. Visa, kas viršija trijų nulių zoną galima sakyti – daug. Taigi, jei turėčiau daug...

Pirkčiau Vingio parką.

Tikriausiai reikia paaiškinimo – kodėl? Na, pastatyčiau ten didelius baisius rūmus ir juose gyvenčiau. Neįkvepianti perspektyva?

O tikroji priežastis tokia – manau, kad Vingio parką galima „papuikinti“. Mano supratimas apie tai, koks turi būti parkas, remiasi dviem šaltiniais – aplankytais realiais parkais ir kai kuriais literatūros kūriniais. Tikrai negaliu pasigirti aplankęs visus garsiausius ir įdomiausius pasaulio parkus. Bet Tiergartenas Berlyne, pilnas klaidžių takų, triušių, kanalų, sportuojančių vokiečių, apsamanojusių skulptūrų ir kitokio gėrio bei Guell parkas Barselonoje (prisodrintas Gaudi fantazijų, palmių, driežų ir papūgų) – puikūs. Literatūros kūriniai, formavę požiūrį į tai, koks turi būti parkas – gal kiek keistesni – T. Janson „Troliai mumiai“ ir A. Lindgren „Mes Varnų saloje“ bei „Pepė Ilgakojnė“. Kaip sako daugelis padorių psichoanalitikų – visa ko pradžia – vaikystėje. T. Janson aprašė puikų parką. Neturiu po ranka knygos, negaliu patikslinti, bet užtenka ir miglotų prisiminimų apie stebuklingą Patvaldžio parką, kuriame dėkingi pavaldiniai ieško paslėptų loterijos, kurioje galima laimėti visiškai nenaudingų dalykų, kiaušinių (?), o juos gąsdina mechaniniai išradimai. Bet visiems labai linksma. A. Lindgren, rodos, tiesiogiai jokio parko neaprašė, bet pati knygų dvasia sako, kad parkas turi būti ne iki galo sutramdytas, gerokai laukinis ir netvarkingas, bet teikiantis džiaugsmą.

Kiek nukrypau... Taigi, jei nusipirkčiau Vingio parką... Pirmiausia, ten nukeliautų buldozeriai. Atsiprašau sovietinės architektūros gerbėjų, bet estradą tektų nugriauti. Ji nėra nei žavi, nei paslaptinga, nei linksma. Dainų šventės galėtų vykti nacionaliniame stadione. Finansuočiau užbaigimą, ką darysi... Keliaudami iki estrados ekskavatoriai galėtų išrausti porą tvenkinukų ir bent vieną kanalą. Parke turi būti vandens. Vienas iš tvenkinių būtų labai kultūringas. Romantiškas. Tiltukai, auksinės žuvelės. Šiom gali kilti bėdų žiemą, bet turint keletą milijardų, manau pajėgčiau apšildyti tvenkinį žiemą. Kitas tvenkinys būtų didesnis ir gerokai laukinis. Ne tokiems saldžiai romantiškiems žmonėms.

Ir apskritai – parkas turi būti iš dviejų dalių. Padorūs miestelėnai, dailiai apsitaisiusios poniutės ir ponaičiai vaikščiotų po „kultūringąją“ parko dalį. Tą, su auksinėmis žuvelėmis, tiltukais, pavėsinėmis, rožynais ir dailiais takeliais. Tačiau gerame parke turi būti ir kita pusė. Vijokliai, sunkiai praeinami takai, lelijų priaugę tvenkiniai ir, būtinai – griuvėsiai (taip rašė dar vienoje vaikystės knygoje – „Didysis traukinio apiplėšimas“). Šitoje parko dalyje galėtų įsikurti ir vienas kitas Patvaldiškas mechanizmas. Ir čia būtų truputį pavojinga. Truputį. Būtų gerai, kad čia nedingtų daugiau nei porą lankytojų per metus, nes draudimas visus mano milijardus suėstų.

Dar vienas svarbus dalykas – aukšta aukšta tvora. Į parką nepateksi šiaip sau. Vilniečiams (turintiems pažymą iš migracijos departamento) – įėjimas laisvas ir nemokamas. Kitiems Lietuvos gyventojams nustatyčiau kvotas arba lupčiau pinigus. Per daug žmonių parke – vienas iš bjauriausių dalykų. Tai labiausiai gadina Guell parką. O blogiausi žmonės – užsienio turistai. Jų įleisčiau labai nedaug. Ir už labai didelę kainą. Garantuoju, turistai tiesiog veržtųsi į parką. Ir dar – turistai negalėtų įeitį pro vartus. Juos vežtų iš centro laivais. O nelaimingieji turistai, nepatekę į vidų, galėtų praplaukti Nerimi ir kanalu. Ir turistams pramoga, ir upę pagyvintų.

Ko dar reikėtų parke? Uždrausti įvažiuoti dviratininkams ir riedutininkams – jų nedomina parkas, jie nori pasivažinėti. Vaikams nereikia specialių žaidimo aikštelių, vaikai atsparūs (jei ne, patys kalti), galėtų laipioti po griuvėsius. Reiktų paslaptingų medžių. Reiktų vietų, kur tiesiog būtina pasiklysti. Reiktų keleto gyvūnėlių, iš bėdos tiktų ir triušiukai bei paukščiai. Salų. Reiktų ledų pardavėjų, bet tokių senovinių, ne kaip dabar. Reiktų orkestro ir šokių aikštelės. Na, ir reiktų keleto milijardų.

Antanas

Aplankykite mus Facebook

BOMŽ‘ai ir LOCH‘ai Vilniuje

Kaip šifruoti žodį BOMŽ‘as turbūt žino visi, bet galiu priminti – Bez Opredelionai Mesty Žitelstva arba -žmogus, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos.  Tuo tarpu iš kur atsirado žodis LOCH‘as gal ir nelabai aišku, tačiau neseniai man teko girdėti versiją, kuri skamba visai įtikinamai: L.O.CH. – Lyco Obmanutaje Chuliganami arba – asmuo, kurį apgavo nusikaltėliai. Šios LOCH‘o etimologijos versijos pasakotojas tikino, jog būtent tokią santrumpą užsirašydavo rusų milicija ant bylų žmonių, kurie kreipdavosi dėl nusikaltėlių jiems padarytos žalos, t. y., jei juos apgavo, apvogė, apvyniojo aplink pirštą, apkvailino, apsuko ir dar daug čia šių ap... galima būtų vardinti, bet palinguodavo galvą dėdė milicininkas: LOCH‘as, tu, LOCH‘as, dar vienas, dažnai pats kaltas.

BOMŽ‘ų (arba jais apsimetančių) Vilniuje tikrai netrūksta. Turbūt visi esate susitikę Aleksandrą – aukštą ašarojantį vaikiną su kuprine, kuris visiems demonstruoja savo siaubingai raudoną, pūvančią koją ir įvairiausiom užsienio kalbom kaulija pinigų. Lietuvių jis prašo, kad jam jie nupirktų bandelę, bet užsieniečiams yra parengęs kur kas įdomesnių istorijų, pvz., amerikiečiams jis porina, kad yra atvykėlis iš Rusijos, kuriam skubiai reikia operuoti koją, bet šitie lietuviai taip nekenčia rusų, kad nei vienoj ligoninėj Lietuvoj rusų negydo, ir jei jis nesusirinks pinigų savo operacijai pats, koją teks pjauti. Neįtikėtina, bet ar jo pasaka, ar ašaros, ar amerikiečių naivumas čia kaltas, tačiau jie juo patiki, o po to susirūpinę Lietuvoje neva vykdomu rusų genocidu priekaištauja savo lietuvei gidei dėl tokio mūsų tautos žiaurumo rusų atžvilgiu. Beje, Aleksandras jau tikra įžymybė - pernai vasarą turistas iš Brazilijos man pasakojo, kad jo Brazilijoje įsigytame „guidebook‘e“ apie Vilnių rašoma: „Vaikščiodami Vilniaus senamiestyje jūs būtinai susitiksite pinigų kaulijantį valkatą Aleksandrą“. Taigi brazilui Vilniuje labiausiai norėjosi išvysti Katedrą, Aušros Vartus ir Aleksandrą. Žavu?

Prie Petro Povilo bažnyčios dažnai galima išvysti kitą jauną vaikiną. Šitas visiškai sveikas ir veide dar neįsirėžęs „bomžiškumas“. Klausiau jo kartą, kodėl nesusirandi darbo? Atsakė, kad dirbo jis iki krizės Vievio paukštyne, bet sumažino algą iki minimumo ir teko darbą mesti dėl pelningesnės veiklos – išmaldos prašymo. Klausiu: kiek dabar gauni? Atsako: vasarą – nuo 80 iki 100 litų per dieną!!! Ką rinktis: mėnesį nuo ryto iki vakaro nešioti smirdančias vištas už 660 Lt ar sėdėti sau ramiai prie bažnyčios ištiesus ranką už beveik 3000 Lt? Vėl žavu?

Čia tik du pavyzdėliai, o tokių Vilniuje daugybė... Tai kas gi tie BOMŽ‘ai? Sakyčiau, tikri verslininkai - chuliganai J o kas gi tie LOCH‘ai? Sakyčiau, daug kas juos mato veidrodyje – Lyco Obmanutaje Chuliganami...

Justina

Aplankykite mus Facebook

Midijos ir šaukštai vokeliuose

Neturiu tiek pinigų, kad galėčiau eiti į brangius restoranus. Net jei mane ten kas pakviestų (o dėl to bent porą dešimtmečių, manau, galiu būti rami), neturėčiau kuo apsirengti, matyt... Tai, žodžiu, savo nuomonę galiu reikšti tik apie pilkąją lietuviškų barų, kavinių ir restoranų masę, kurios kainos įkandamos statistiškai vidutiniam Lietuvos piliečiui. Apskritai, Vilniuj įdomių valgymo vietų galima rasti. Bet pačios vietos įdomumas dar ne viskas. Pvz., aš esu labai išranki valgytoja ir praėjo tie laikai, kai leisdavau skrandį užkimšti kepta duona su sūriu ir viską užpilti gera doze alaus. Dabar norisi kažko žavingo, kažko tokio, ko neprisiruoši pasigaminsi namie arba taip lengvai nerasi Maximoje. Taigi situacija gerokai komplikuojasi, nes norisi ne tik įdomios, žavingos aplinkos, bet ir įdomaus žavingo maisto ir/ar gėrimų.

Aplinka man patinka „Kalvarijų Nr.1“ – tokia bohemiška betvarkė, į kurią patekęs nesupranti, koks dabar paros metas ar kelinti metai. Ypač smagu leisti vasaros pavakarius jų kiemelyje. Bet maistas ten tai fuij fuij fuij! Vis ėjau ėjau ten tikėdamasi, kad absoliučiai beskonės ir net šleikščios salotos su menkių kepenėlėmis buvo vienkartinis nesusipratimas. Bet užkandžiai prie vyno buvo ne ką geresni, desertai labai jau nykūs, o vynas brangus ir labai neypatingas. Visgi vieną kartą besėdint kitoje visai įdomioje vietoje (mongolų restorane) nugirdom moteriškes šnekant, kad „Kalvarijų Nr.1“ duoda daug skanesnes midijas nei „Rene“. Ir iš tikro. Vienintelis geras patiekalas.

O vat “Rene” koncepcija visai nebloga ir maistas geras. Toks su meile ruoštas. Galima piešti ant popierinių staltiesių, kiekvienam svečiui duoda šaukštus vokeliuose, dar mažą saldėsį, liaudis renkasi tokia intelektuali ir labai įvairaus amžiaus, bet vat kad sąskaita išgąsdina kiekvieną kartą. Tikrai, „Rene“ buvo mano favoritas iki praeito savaitgalio, kai su manim sėdėjusios draugės besispjaudydamos traukė pinigus ir kaltinančiai žiūrėjo į mane už tai, kad aš jas čia atsivedžiau. Gal kai šitas kartėlis praeis, „Rene“ vėl reabilituosis mano akyse.

Dar man patiko „Jalta“. Buvau vieną kartą ir kažkaip labai jau nedrąsu buvo lįsti vidun, nes atrodė, kad nekviestas brauniesi pas kažką į svečius, bet idėja, kad viskas gaminama iš sezoninių Lietuvoje užaugintų gėrybių, labai žavi. O ir kainos man pasirodė padorios. Ir vieta – apkiužęs Žvėryno medinukas, viduje pristatytas visokių miesčioniškų 5-6 dešimt. nesąmonių – turi savo gerumo. Žodžiu, jei pas mane atvyktų koks tai užsienietis ir norėtų pamatyt saikingos lietuviškos egzotikos, vesčiau jį čia.

Kažkur dingo „Lola“. Mano mėgstamiausia vyninė, kurioje visada, kad ateisi, būdavo šventė, kurioje visada grodavo širdį glostanti muzika, kurioje net švenčiau savo gimtadienį. Na, be „Lolos“ dar yra „Vinchenso“, ir turbūt todėl, kad vynas ten liejasi laisvai, vakarais būna labai triukšminga ir ankšta. Labai jau išvargina tokios sąlygos, ypač kai nori su kuo nors iš širdies paplepėti. Kai reikia greitai ir skaniai pavalgyti, keliauju į „Vapiano“. Nors vazonėliuose kerojantys žalumynai labai gerai, bet apskritai ta valgyklos atmosfera nevilioja ilgiau užsibūti. Gal tokia tokia idėja: „Pavalgei ir keliauk“. Kai noriu kiniškai, einu į „Pekino rožę“. Vienareikšmiškai kokybiškiausias kiniškas restoranas Vilniuje, kuriame esu buvus, nors tikiu, kad be E621 ir jie neapsieina. Kai norisi švęsti subtilias šventes (ne Gimtadienius ir Kalėdas), einu į „Tokyo“. Brangoka, bet japoniška. Jaučiu sentimentus „Pomodoro“. Ten skanūs makaronai, kai kurios salotos ir desertai. Kava ir sūrio pyragas su bruknėmis „Coffee Inne“. Kai nėra kitos išeities arba kai pasiilgstu mamos/močiutės keptų kotletų su morkų ir burokėlių salotomis, tada puikiai sueina LEU valgyklos meniu. O kai norisi pavalgyti tikrai skaniai, ekologiškai ir šviežiai, einu į virtuvę, traukiu puodus, keptuvę, kaitinu orkaitę ir pašvenčiu pusdienį maisto gamybai. Namuose. Nes namuose skaniausia. 

 Vita

Aplankykite mus Facebook

Apie akiniuotą šunį ir drakoną

Aha! Suintrigavau? Deja, turiu nuvilti. Nekalbėsiu apie fantazijas, haliucinacijas, magiškus grybus, rytų misticizmą ir panašiai. Iš tikro, noriu truputį papostringauti labai neįdomia tema – apie Vilniaus skulptūras. Taip taip, apie Gediminą, Mindaugą, Simoną, Kristijoną, Joną, Petrą, Vincą ir jų draugus bei keletą draugių.

Pradėsiu gal nuo išvados. Nieko prieš? Išvada tokia: Vilniuje trūksta mielų skulptūrų. O dabar pagrindimas.

Mano galva, skulptūras Vilniuje galima suklasifikuoti į tris grupes. Pirmoji – monumentaliosios skulptūros. Antra – hyperpostmodernusis menas. Ir trečia – mielosios.

Taigi, monumentaliųjų skulptūrų, vaizduojančių rimtus valstybės veikėjus, karvedžius, kunigaikščius, generolus ir šiaip rimtus veikėjus – yra daugiau nei pakankamai. Jos tarsi pabrėžia – žiūrėkite, kokia didinga buvo praeitis... Žiūrėkite, kokie galingi vyrai kūrė valstybę, meną ir t. t. Jos gal ir svarbios, kaip istorinės atminties dalis, bet prie jų nesinori skirti pasimatymo, ar nusifotografuoti apkabinus. Jos šaltos, nuobodžios ir rūsčios.

Turime ir hyper-ultra-turbo-postmodernių skulptūrų. Nesu šiuolaikinių meno krypčių žinovas, todėl negaliu įvardinti, kam jos atstovauja konkrečiai. Bet, suprantate, kad kalbu apie vamzdį, kalną (tiksliau puse jo), dviaukštį, maskatuojančius rutulius ir dar kelis panašius darinius. Taip, tai gal ir svarbu meno raidai, taip, tai kontraversiška, bet įsivaizduokime romantišką vakarą Neries krantinėje. Porelė išėjo pasivaikščioti. Paukščiukai žydi, gėlytės čiulba (arba atvirkščiai). Įsivaizdavote? Ir vaikinukas sako savo meilei: „katyte, pasibučiuokime po šia dailia arka... Em, tiksliau, kanalizacijos vamzdžiu“.

Taigi, priėjome prie svarbiausio. Bet kuriam miestui yra tiesiog būtina turėti romantinių skulptūrų. Tokių, prie kurių fotografuojasi turistai, apie kurias kalba, kad reikia patrinti nosį / ausį / ūsą ar dar ką ir išsipildys noras. Ar yra tokiu skulptūrų Vilniuje? Deja, ne prūdas. Čia tenka grįžti prie pavadinimo – man labiausiai patinkanti skulptūra – akiniuotas šuo Gedimino prospekte. Dar geras dalykas yra stebuklo plytelė, bet tai tik sąlyginai skulptūra. O dar? Nebelabai yra. Iš bėdos dar daktaras Aiskauda. Kaip ir viskas.

Ta proga galime užmesti akį į kitus miestus. Pavyzdžiui Šiaulius. Centrinėje alėjoje galime rasti visai smagių skulptūrų. Kad ir vėžį. Prie ežero – kislotną lapę. Arba grįžkime prie pavadinimo. Dar trūksta drakono. Jį galime rasti Klaipėdoje, ryjantį lietvamzdį. Taip pat ir kaminkrėtį, berniuką su šuniu, peliuką etc. Būtent tokios skulptūros įsimena, prie jų prisirišame, jos formuoja miesto veidą.

Taigi – miestui reikia mielų skulptūrų.

Antanas

Aplankykite mus Facebook

Vilniaus vandenys

Vilniaus vandenys... Garantuoju, 99% skaitytojų supratingai palingavo galvomis ir tyliai pagalvojo – taip, taip, vėl didins šalto vandens kainą... Arba šilto... Hm, o gal abiejų?

Bet aš ne apie tai. Ir tai, kad jūs pirmiausia prisimenate vandens tiekėjus – labai simptomiška. Aš apie vandenį Vilniuje. Inventorizuokime Vilnių. Per Vilnių teka Neris. Na, taip, dar Vilnelė. A! Dar yra tokie Žalieji ežerai. Viskas.

Ne, ne viskas. Yra Kūdrų parkas su Daržų, Apvaliąja ir Didžiąja kūdromis. Visai centre – prie Tymo turgaus. Cedrono upelis ir tvenkinys Baltupiuos. Dar keli tvenkiniai – Šnipiškėse, Pilaitėje ir kt. Salotės, Gilužio ežerai. Ir dar daug visokių kitokių smulkesnių upelių, tvenkinių, ežeriukų. Ką reiškia šis visas vanduo vilniečiui? Ogi visiškai nieko. Vanduo Vilniuje teka iš čiaupo. Taškas.

Kodėl taip yra? Turbūt niekas tiksliai nepasakys. Bet lietuviai vengia vandens. Ar tai yra dėl baimės, kad iš upės išlips baisus vikingas ir nudobs, ar dėl to, kad ežere sunkiai auga rugiai – neaišku. Bet pavyzdžių rasime daug. Pavyzdžiui, mano močiutė, užaugusi vidurio Lietuvoje, pasakojo, kad ežerą pirmą kartą pamatė progimnazijoje. Kai juos organizuotai nuvežė prie ežero, iki kurio buvo 10 km. Arba pažiūrėkime į Klaipėdą, tvarkingai užsitvėrusią visą priėjimą prie marių ir krantinių suoliukus sustačiusią nugara į upę.

Vilniuje upės gražiai įrėmintos krūmais ir gatvėmis. Antakalnyje tai ypač puikiai matyti – prie Neries pirmiausia matome krūmus, tada gatvę, dar dėl visa ko – pievą ir tik tada namus. O maža ką, dar netyčia per langą upė matysis – siaubas. Vienintelė vieta, kur galime matyti bent kiek artesnį priėjimą prie upės – vilniečių pamėgta ir, turbūt netyčia atsiradus, pieva prie Baltojo tilto. Taip ta, kurioje planuojama pastatyti Gugenheimą.

O galėtų būti kitaip. Pažiūrėkime į kitų šalių miestus. Į tokius vandens miestus, kaip Venecija, žvelgti neverta. Ne ta situacija. Pažiūrėkime į Berlyną ir Rygą. Berlynas – sausumos miestas. Per jį teka Spree, kuri visai „normali“ upė (na, bet ne kažkas fantastiško). Bet Berlyne, žymiajame Tiergarten parke sėkmingai prarausti kanalai, pastatyti šliuzai, jais plaukioja didžiuliai turistiniai laivai. Negana to – kanale stovi laivai, kuriose sėkmingai gyvena žmonės. Ir net pašto dėžutes turi.

Ok, Berlynas per didelis. Imkim Rygą. Taip, taip, jūra netoli, taip, Dauguva didesnė už Nerį. Bet aš ne apie tai. Aš vėl apie kanalą. Rygos centre iškastas nedidukas Pilsetas kanalas. Ir juo plaukia laivas! (įrodymas).

Gal laikas Vilniui pripažinti, kad vanduo žavu, gerai ir naudinga?

                                                                                      Antanas

                                                                                      Aplankykite mus Facebook