Jei turėčiau milijardą

Na gerai, gal keletą? O gal užtektų ir gero šimto milijonų? Iš tikro – nežinau. Mano gebėjimai skaičiuoti pinigus tiek daug nesiekia. Visa, kas viršija trijų nulių zoną galima sakyti – daug. Taigi, jei turėčiau daug...

Pirkčiau Vingio parką.

Tikriausiai reikia paaiškinimo – kodėl? Na, pastatyčiau ten didelius baisius rūmus ir juose gyvenčiau. Neįkvepianti perspektyva?

O tikroji priežastis tokia – manau, kad Vingio parką galima „papuikinti“. Mano supratimas apie tai, koks turi būti parkas, remiasi dviem šaltiniais – aplankytais realiais parkais ir kai kuriais literatūros kūriniais. Tikrai negaliu pasigirti aplankęs visus garsiausius ir įdomiausius pasaulio parkus. Bet Tiergartenas Berlyne, pilnas klaidžių takų, triušių, kanalų, sportuojančių vokiečių, apsamanojusių skulptūrų ir kitokio gėrio bei Guell parkas Barselonoje (prisodrintas Gaudi fantazijų, palmių, driežų ir papūgų) – puikūs. Literatūros kūriniai, formavę požiūrį į tai, koks turi būti parkas – gal kiek keistesni – T. Janson „Troliai mumiai“ ir A. Lindgren „Mes Varnų saloje“ bei „Pepė Ilgakojnė“. Kaip sako daugelis padorių psichoanalitikų – visa ko pradžia – vaikystėje. T. Janson aprašė puikų parką. Neturiu po ranka knygos, negaliu patikslinti, bet užtenka ir miglotų prisiminimų apie stebuklingą Patvaldžio parką, kuriame dėkingi pavaldiniai ieško paslėptų loterijos, kurioje galima laimėti visiškai nenaudingų dalykų, kiaušinių (?), o juos gąsdina mechaniniai išradimai. Bet visiems labai linksma. A. Lindgren, rodos, tiesiogiai jokio parko neaprašė, bet pati knygų dvasia sako, kad parkas turi būti ne iki galo sutramdytas, gerokai laukinis ir netvarkingas, bet teikiantis džiaugsmą.

Kiek nukrypau... Taigi, jei nusipirkčiau Vingio parką... Pirmiausia, ten nukeliautų buldozeriai. Atsiprašau sovietinės architektūros gerbėjų, bet estradą tektų nugriauti. Ji nėra nei žavi, nei paslaptinga, nei linksma. Dainų šventės galėtų vykti nacionaliniame stadione. Finansuočiau užbaigimą, ką darysi... Keliaudami iki estrados ekskavatoriai galėtų išrausti porą tvenkinukų ir bent vieną kanalą. Parke turi būti vandens. Vienas iš tvenkinių būtų labai kultūringas. Romantiškas. Tiltukai, auksinės žuvelės. Šiom gali kilti bėdų žiemą, bet turint keletą milijardų, manau pajėgčiau apšildyti tvenkinį žiemą. Kitas tvenkinys būtų didesnis ir gerokai laukinis. Ne tokiems saldžiai romantiškiems žmonėms.

Ir apskritai – parkas turi būti iš dviejų dalių. Padorūs miestelėnai, dailiai apsitaisiusios poniutės ir ponaičiai vaikščiotų po „kultūringąją“ parko dalį. Tą, su auksinėmis žuvelėmis, tiltukais, pavėsinėmis, rožynais ir dailiais takeliais. Tačiau gerame parke turi būti ir kita pusė. Vijokliai, sunkiai praeinami takai, lelijų priaugę tvenkiniai ir, būtinai – griuvėsiai (taip rašė dar vienoje vaikystės knygoje – „Didysis traukinio apiplėšimas“). Šitoje parko dalyje galėtų įsikurti ir vienas kitas Patvaldiškas mechanizmas. Ir čia būtų truputį pavojinga. Truputį. Būtų gerai, kad čia nedingtų daugiau nei porą lankytojų per metus, nes draudimas visus mano milijardus suėstų.

Dar vienas svarbus dalykas – aukšta aukšta tvora. Į parką nepateksi šiaip sau. Vilniečiams (turintiems pažymą iš migracijos departamento) – įėjimas laisvas ir nemokamas. Kitiems Lietuvos gyventojams nustatyčiau kvotas arba lupčiau pinigus. Per daug žmonių parke – vienas iš bjauriausių dalykų. Tai labiausiai gadina Guell parką. O blogiausi žmonės – užsienio turistai. Jų įleisčiau labai nedaug. Ir už labai didelę kainą. Garantuoju, turistai tiesiog veržtųsi į parką. Ir dar – turistai negalėtų įeitį pro vartus. Juos vežtų iš centro laivais. O nelaimingieji turistai, nepatekę į vidų, galėtų praplaukti Nerimi ir kanalu. Ir turistams pramoga, ir upę pagyvintų.

Ko dar reikėtų parke? Uždrausti įvažiuoti dviratininkams ir riedutininkams – jų nedomina parkas, jie nori pasivažinėti. Vaikams nereikia specialių žaidimo aikštelių, vaikai atsparūs (jei ne, patys kalti), galėtų laipioti po griuvėsius. Reiktų paslaptingų medžių. Reiktų vietų, kur tiesiog būtina pasiklysti. Reiktų keleto gyvūnėlių, iš bėdos tiktų ir triušiukai bei paukščiai. Salų. Reiktų ledų pardavėjų, bet tokių senovinių, ne kaip dabar. Reiktų orkestro ir šokių aikštelės. Na, ir reiktų keleto milijardų.

Antanas

Aplankykite mus Facebook