Daug daug vyno ir karštų šunų

   Ech, tos „Vyno dienos“. Kiekvienais metais jų laukiu beveik labiau nei Kalėdų ir Velykų kartu sudėjus. Kiekvieną kartą jos mane šiek tiek nuvilia, nes, matyt, lūkesčiai ir fantazijos per tuos metus užauga tokie dideli, kad net didžiausias stebuklas jų nesugebėtų išpildyti. Bet neviltis trunka gana neilgai. Maždaug po poros ratų didžiojoje ŠMC salėje, renginys ima atrodyti fantastiškas, vienas vynas puikesnis už kitą, visa tampa draugais, su kuriais galima šnektelti apie viską: ne tik apie Naujojo Pasaulio nuolatos gerus derlius, makedoniško vyno išskirtinumą, bet ir apie vaikystę kaime, naminius varškės sūrius, kažkada įvykusių vestuvių svečius ir t.t. Žodžiu, nepaisant to, kad su manim ėjusi draugė nuolat niurzgėjo, kad nori valgyti (ironiška, nes šiais metais visokių užkandžių „Vyno dienose“ buvo daugiau nei paties vyno, o Beatos vyras kieme kepė Neapolietiškas picas. Beje, picų ji nevalgė dėl to, kad nevartoja gliuteno ir išvis „jų labai ilgai reikia laukti“), renginys buvo smagus. Net sudalyvavom A. Puklevičiaus paskaitoj apie „Vyną ir karą“, kuri baigėsi dviejų retų itališkų vynų degustacija. Pavadinimų neprisimenu, nes neužsirašiau, bet tai nieko tokio. Ir nesigirsiu, kokių puikių kvapų juose galima buvo pajusti. Nes nebūkim čia labai jau snobais...
   Kažkodėl susidarė ironiška tradicija po „Vyno dienų“ eiti valgyti junk food‘o. Po visų tų subtilių, išieškotų skonių, po „mėlynių kvapo su mėtų užuominomis“, po „rūkytų slyvų su žemės prieskoniu“ užsinori kažko, kas nebeverstų galvoti ir gilintis. Taigi praeitais metais buvo McDonald‘as, šiais metais nutarėme, kad reikia toliau bandyti ilgą laiką tik Lietuvos degalinių firminiu patiekalu buvusių, bet dabar į prašmatnesnes vietas atitemptų Hot dogų. Vat kaip tik tokia vieta yra „Mano kiemas“, esanti Totorių gatvėj. Atsidarė ji neseniai. Nežinau tiksliai kada, bet ją su kolega radome visai netyčia penktadienį, t.y. užvakar. Ir tada kiemas pasirodė visai patraukliai. Daug atviros erdvės (viskas vyksta tiesiog dideliame kieme), daug staliukų ir, panašu, kad visada galima rasti, kur prisėsti. Meniu nedidelis, šiek tiek sriubų, šiek tiek salotų, šiek tiek šiaip karštų patiekalų ir šiek tiek egzotikos Vilniui - Karštų šunų, kaip kad jie meniu pavadinti. Tą penktadienį valgėm šaltą agurkų sriubą (8 lt.) ir labai nedrąsiai užsisakėm vieną „Čikagos“ karštą šunį (19 lt.), nes labai jau neramu buvo, kaip čia taip jį lėkštėje patieks, kaip jis atrodys, ir išvis, gal čia bus kažkas baisaus. Sriuba karštam gegužės vakarui buvo pats tas, o ir „Karštas šuo“ buvo labai geras: su šviežia dešrele, smulkiai supjaustytais agurkėliais – svogūnais – dar kažkuo bei gruzdintų bulvyčių skiltelėmis. Dar buvo patiekta ale jogurtinio kario padažo. Aišku, liaudis šio baro–restorano visiškai studentinė (aplink mus sukiojosi net keli studentai, kurie tą dieną nebuvo paskaitoj, užtat gėrė alų čia) ir t.t. Žodžiu, penktadienio vakarui per daug neužsisėdint po darbo vieta suėjo gerai.
   Visgi kuomet atitempiau draugę į tą patį kiemą šeštadienio vakarą, vaizdas nebebuvo toks smagus. Aplink visi akivaizdžiai buvo gerokai jaunesni už mus, didelė dalis turbūt neišlipę net iš mokyklinio amžiaus, muzika grojo taip, kad prarėkiau visą savo didžiausią turtą – balsą (beje, didžėjavo R. Šapauskas), maisto laukėm ir laukėm, ir laukėm... Reikia pridurti, kad principas toks valgyklinis. Nueini prie baro, užsisakai, ko nori, sumoki, ir kažkada tai, ką užsisakei, gauni. Aš užsisakiau „Susuktą šunį“ (23 lt.), mano draugė kiaulienos medalionus. Ilgai laukusios sulaukėm. Draugės kiauliena, atrodė paprastai. Mėsos šmoteliai, gruzdintos bulvytės ir atskiram indelyje salotos. Dabar galvoju, kodėl nebuvo jokio padažo... Bet jo nebuvo. Bet draugė nesiskundė, sakė, kad skanu. Siūlė paragaut ir man, bet aš buvau labai užsiėmusi savo šuns įsisavinimu... O įsisavinti ten yra ką... Panašus tas šuo į burgerį. Su tokia susukta dešrele, kuri sūri kaip velnias ir vyniojasi be galo be krašto. Atrodo valgai valgai, ir jauti tik sūrią sūrią dešrą. Beje, priedai tokie patys kaip ir „Čikagos šunyje“, kas, mano galva, nėra labai gerai. Nes skirtumas tarp šių dviejų šunų tik burgerio bandelė ir rūkyta dešrelė. Viską užgėriau Coca cola. Labai sūru su labai saldžiu. Ne kažką. Alus gal būtų pataisęs padėtį.
   Tai štai. Antras kartas toj pačioj vietoj per dvi dienas nebuvo gera idėja. Nes antrą kartą tas kiemas man patiko daug mažiau. Socialinėj psichologijoj yra toks terminas kaip regresija, kai kraštutinė nuomonė po kelių kartų ima artėti vidurkio link. Tai maniškė ir priartėjo. Vietelė visai nieko, jei nori alaus ir junk food‘o. Bet jei nesi žalias jaunimėlis, geriau ten po 23 val. nesipainioti.

Vita

Aplankykite mus Facebook

STUDIO 9: NEI PIGU, NEI LABAI GERAI

Kai nori pavalgyti ir išgerti už 20 lt. į Studio 9 geriau neiti. Mano draugė turėjo 50 lt., ir tai neprasisuko. Teko krapštyti visas kišenes ir stebuklo būdu surinkti jai dar priklausančią 5 Lt. skolą.

Viskas prasidėjo nuo to, kad atbėgau po darbo baisingai išbadėjusi. Kadangi iki susitikimo su mano gerbiama drauge ir buvusia kursioke buvo likę 20 min. nutariau, kad tas laikas visai išbalansuos mano ir taip nestabilią psichiką, jei bent ko nors nesuvalgysiu. Užsisakiau dienos sriubos (burokėlių) už 6 lt., nes prižadėjo, kad atneš greit greit. Atnešė tikrai greit, bet tokio pat skonio ir konsistencijos sriubą, su tokiais pat dideliausiais bulvės gabalais valgiau ir praeitą savaitę Grūto parke (buvo rašoma, kad barščiai iš nostalginio meniu), kurie ten kainavo 3,5 Lt., ir prieš metus Ševčenkos gatvės LEU valgyklėlėje (kaina gal 2 Lt. ir net meniu rašyt, kad nostalgiška nereikėjo, nes viskas ten ir taip apgailėtinai nostalgiška). Žodžiu, barščiai kaip barščiai. Absoliučiai nieko reikšmingo, tik kad skrandį kiek papildė skysčiais irgi vitaminais. Šiek tiek sielojausi, kad neadekvačiai brangu, bet jau tada praradau viltį, kad vakarą pavyks praleisti su 20 Lt. 

Tada atėjo draugė, kursiokė, mėsos mėgėja viename. Ir viskas pradėjo suktis labai greitu ritmu. Ėmėm burgerius (21 Lt.). Tada juos reikėjo kuo užgerti. Apsistojom ties raudonu vynu. Išsirinkom butelį Cacoon Zinfandel (kuris šiaip jau buvo labiausiai pasiteisinęs sprendimas tą vakarą). Burgerius užsakėm pusiau iškepusius, bet gal padavėja suprato, kad pusiau žalius, o gal ir visai žalius. Žodžiu, labai neaišku, kaip ten kas ką suprato, nes gavom vos vos pašilusią mėsą. Bet viskas gerai. Nekėlėm pretenzijų. Nes taip dažniausiai nedarom. Draugė labai rūpinosi, ar čia ji dabar kuo nesusirgs valgydama žalią mėsą, bet pasakiau, kad viskas gerai. Jautieną žalią valgyt galima, vištienos – ne. Jei burgeris dar buvo gana neblogas, tai bulvytės prie jo – baisios. Maža to, kad bulvės ryškiai pernykštės ir papilkėjusios, bet dar ir pusžalės. Nežinau. Kažkaip McDonalde ar Hesburgeryje bulvytėmis pasirūpina žyyyyymiai geriau. Tuo labiau, kad Studio 9 nepateikinėja kokių tai prašmatnių orkaitėje keptų bulvių skiltelių su lupenom, o tiesiog meta šiaudelius į fritiūrinę ir vsio. Net gražių druskos kristeliukų nepabarsto.

Frustracijos būsena kėlė norą valgyti dar. Užsisakėm kavos ir varškės pyragą. Pyragas buvo kietas, o ne purus, kokio galima būtų tikėtis iš varškės pyrago, ir labai saldus. Jei neklystu, su papilta aviečių uogiene, nors kaip tik vakar savo akim mačiau, kad šviežias avietes pardavinėja net prie Norfos. Niekaip nesuprantu, kodėl lietuviai maitintojai tokie užsispyrę kaip ožiai ir neigia bet kokias sezonines daržoves, o ypač vaisius ir uogas???? Tas mane kiekvieną kart baisingai užsiutina. Kai turgūs lūžta nuo kvepiančių ką tik nuskintų raudonų-geltonų-mažų-didelių pomidorų, salotų lėkštėj voliojasi plastikinis ispaniško pomidoro gabalas. Kai pilni sodai vyšnių, serbentų, agrastų, aviečių, „gudrieji“ restoranai panna cotta užpila samčiu šaldytų braškių??? Kodėl??? Na, suprantu, kad tos šviežienos reikia eiti specialiai pirkti, dar kokia babulytė neduos čekiuko, nes taip ir nesinaudoja kasos aparatu. Ir aišku, šviežios avietės suges daug greičiau nei aviečių uogienė, bet visgi...

Jei ne tas vynas, tai sąskaita vakaro pabaigoj būtų sukėlusi absoliutų sielvartą. Už viską sumokėjom 122 Lt. Manoji dalis buvo didesnė, ir mano išankstinį biudžetą viršijo daugiau nei 3 kartus (sumokėjau 67 Lt.). Faktas kad Vilniaus centre nereiktų ieškot piguvos, bet vis tiek kankino apmaudas pavalgius: nei labai skanu, nei labai gudru, nei labai šviežia, nei labai kokybiška... Aplinka visai maloni, atpalaiduojanti, tinkama vystyti egzistencinius pokalbius, bet su maistu jiems tą dieną visai nesisekė, o gal nesiseka pastarąjį laiką, nes prieš pusmetį įspūdžiai buvo visai kitokie. Visgi sau pasakiau, kad į Studio 9 daugiau neisiu.

Vita

Aplankykite mus Facebook

RENE: KAI ATEINI DĖL MOKSLO IR DAUG NEGERTI

Šiandien su kolege ėjom aptarti visokių tai mokslo reikalų. Turėjom tokią gudrią schemą, kurią reikėjon kaip tais transformuoti į teiginius klausimynui. Rezultate transformacijos proceso buvo nedaug, bet aptarėm daug kitų egzistencinių temų.

Ėjom, ėjom ir nuėjom į Rene. Kažkaip jis buvo pakeliui nuo universiteto iki ,,Kitchen‘o“, kuris lyg ir buvo pradinė judėjimo kryptis. Tame skersgatvyje su neištariamu pavadinimu sustatyti staliukai atrodė visai žavingai, bet labai jau prispausti vienas prie kito. Buvo vienas laisvas, bet tokiu atveju būtume ne savo noru atsidūrę trijų metroseksualų draugijoje, kurie gėrė alų iš kolbų ir valgė tas firmines Rene belgiškas bulvytes (mano galva, keistas pasirinkimas metroseksualams, - gi figūra reikia rūpintis).

Taigi nuėjom į vidų. Ten tvyrojo absoliuti žmonių tuštuma. Padavėja paslaugiai ir labai plačiai atvėrė prie mūsų buvusį langą ir mes visgi galėjome gerėtis minėtųjų metroseksualų, besifotkinančių su kolbomis, draugija. Ilgai dvejojusi, ką rinktis lengviems pavakariams, kontempliavusi kainos ir sotumo santykį, išsirinkau obuolių ir ožkos sūrio salotas su saliero drožlėmis (14 Lt.). Viską užgerti nusprendžiau maža porcijėle Hoegaarden alaus. Alus (0.33 l.) kainuoja 9 Lt.!!! Pasijutau kaip Švedijoj ar Norvegijoj, kur geriant alkoholį geriau negalvoti. Nes kai imi galvoti, supranti, kad alkoholis – tikra velnio sėkla :( Mano kolegė ėjo į kažkokios priešvestuvinius mokymus, bijojo apsireikšti ten su kvapeliu, tai gėrė girą ir ji kainavo pigiau, bet ne itin (5 Lt.). Dar ji valgė pomidorą, įdarytą krevetėm su naminiu majonezu (14 Lt.), - tas iš šono atrodė valgomai, bet  buvau taip įsitraukus į egzistencinius/mokslinius svarstymus ir metroseksualų stebėjimus, kad pamiršau paklausti, ar buvo skanu...

Maniškės salotos buvo visai neprastos. Vat tik tie milžiniški Icebergo salotos lapai, kurie formavo tokį neva patiesalą ar tai pjedestalą mano minimalistiniam patiekalui, buvo nesąmoningi. Išvis aš manau, kad Icebergo salotų naudojimas yra itin žemo kūrybingumo ir baisaus aplaidumo požymis. Nes tos salotos visus metus yra pigios ir visus metus taip pat beskonės :( Žodžiu, Icebergui fuj fuj fuj. Kad jau restoranas apeliuoja į aukštą lygį su savo kosminėmis alaus kainomis, tai tebūnie tegul būna malonus ir naudoja ką išmintingesnio salotų lapų srityje. Bet šiaip jau minkštas kreminis ožkos sūris labai gerai gerėjo su saldokais obuoliais, o saliero buvo vos vos vos, tad man visai patiko.

Ir aptarnavo mus gana greitai. Nereikėjo laukti, kaip kad Rene įprasta, 1,5-2 val. bet ko, kas užsakyta. Ir pirmadienio pavakare nebuvo to fiti šmiti bajeriuko, kur padavėjos, neva, pažindinasi su svečiais, o tada atneša „siurprizą“ iš Belgijos – šaukštus vokeliuose. Žodžiu, paprastą darbo dieną, jokių išsidirbinėjimų. Tik tiek, kad už 20 Lt. nelabai čia ir pavalgysi. Lengvai užkąsi ir atsigersi ko nors nealkoholinio. Su alkoholiu sąskaita žyyyyymiai padidės...  Žodžiu, kai inteletualaus inteligento pietums skirta tik 20 Lt., tai geriau Rene aplenkti. Nebent nori intelektualių diskusijų, o ne pilno pilvo :(

Iš viso buvo išleista 23 Lt. Ką praeitą kart sutaupiau KFC, investavau čia.

Vita

Aplankykite mus Facebook

KFC: MEILĖ VIŠTIENAI, NEAPYKANTA DARŽOVĖMS (ekonominės klasės gurmanas)

Nesu didelė greito maisto mėgėja. Bet valgau jį aplinkybių verčiama. Aplinkybės privertė vėlų sekmadienio vakarą apsilankyti neužsidarinėjančiame Ozo KFC. Nėra čia ko girtis, bet sekmadienio vakarą leidau Vichy vandens parke. Buvo baisu. Kažkodėl buvau naiviai įsitikinus, kad baseinų-pirčių-betikslio plūduriavimo jakuzyje sezonas jau pasibaigęs, visi dori lietuviai išvažiavę į sodus graibsto lapus, tręšia dirvą, kasa lysves šiltadaržyje arba kur pakrūmėj spirgina šašlykus. Matyt, ne. Per šaltas tas mūsų pavasaris kol kas. Tai visas vandens parkas tiesiog plyšo nuo žmonių atplūdžio. Aišku, kai sumoki 69 Lt. už įėjimą, širdis neleidžia apsisukt ir bėgti šalyn kiek kojos neša. Teko kentėti visas apmokėtasias 3 valandas. O kad jau sekmadienio vakaras buvo praleistas taip plebėjiškai, tai ir vakarienė pritiko tik tokia. Tai yra gal ne tiek pritiko, kiek nebebuvo kitos išeities. Ozas šalia, bet be dešimt 22 viskas jau uždaryta. Užsidarinėjo ir KFC, dirbantys mergaitės ir berniukai valė stiklus, dėliojo šiaudelius ir visaip kitaip rūpinosi savo darbo vietos švara. Visgi mielai aptarnavo. Dar sakė į iškabintą spalvingą meniu nežiūrėti, o klausyti, ką pasakys. Iš mergaitės sakymo supratau, kad turi kažkaip visko labai jau nedaug. Man surado štai tokį derinį: kopūstų salotos (3,95 Lt.), gabalėlis Originalios vištienos (4,95 Lt.), kukurūzų burbuolė (3,95 Lt.), kečupas (1,50 Lt.), Pepsi (0,3 l., 2, 95 Lt.). Viskas išėjo 17,30 Lt., tai yra netgi mažiau nei buvau sau žadėjusi (sutaupiau 2,70 Lt.). Aj, dar vertėtų paminėti, kad keptas bulvytes graibiau iš savo kohabitanto lėkstės.

Vištiena, aišku, buvo pozityviausias momentas šioje vakarienėje. Nepaisant to, kad gavau skrudintą krūtinėlės gabalą, paviršius buvo traškus, o vidus gana sultingas. Nėra ko ir norėti. Gi Kentucky Fried Chicken. Būtų baisu, jei jų ir vištiena būtų ne kažką... Kadangi baisingai mėgstu daržoves ir kaip kokia beprotė imu jas visose greito maisto restoranuose, tai padariau štai tokią genialią išvadą. Tie restoranai nori, kad žmonės NEKĘSTŲ daržovių. Nes jas padaro tokias, kad jos būtų BAISIOS. Manau, čia gerai apgalvotas sąmokslas. Sąmokslas, kaip įjunkyti žmones į riebų, milijoną kalorijų turintį maistą ir priversti manyti, kad daržovės yra tik beskonis, beformis, burnoje besiveliantis velnio išmislas. Kukurūzas, švelniai tariant, buvo neskanus. Taip taip, žinau, kad Lietuvoj kukurūzai nėra mėgstama daržovė, dažniausiai auginanama tik gyvūlių pašarui,  jos sezonas labai trumpas ir kadangi rinkos jai nėra, tai ją kultivuoja, matyt, tik baisiai aistringi sodininkai. Greičiausiai kukurūzus KFC veža šaldytus iš kokios Lenkijos, o tada porą valandų verda, kad išvarytų visas blogąsias kukurūzų dvasias, užmauna ant pagaliuko (čia tai labai gera idėja!) ir tiekia už 3,95 Lt. Šioje vietoje vėl galiu prisiminti Kambodžą. Ten valgiau labai labai gerą virtą kukurūzą kažkur pakelėj prie Phnom Phen‘io. Kainavo jis 50 lietuviškų centų. Virė tuos kukurūzus tokiame milžiniškame puode, pritaisytame prie motorolerio. Pavirdavo kokių porą minučių, mesdavo maišelin ir galėdavai neštis į autobusą jų graužti. Pasikartosiu, - tai labai geras pakelės maistas, už kurį skrandis visa širdimi dėkoja ir daro visokius tai grakščius reveransus.

KFC nežiba ir savo kopūstų salotom. Jos ne tokios tižios ir gličios kaip kukurūzas, bet kažkokios nykios ir keliančios sielvartą. Kopūstų salotos su majonezu gali būti tobulas patiekalas, jei įdedama, pavyzdžiui, obuolių, raudonųjų svogūnų ir šiek tiek garstyčių. Bet čia ne tas variantas. Prie Maximinio derinio kopūstai+morkos+daug daug daug majonezo, buvo pridėta pakiukas druskos. Gerai, kad buvo bent druskos, nes kai kažkada ėmiau salotas iš Pizza Hut, tai prie daržovių kratinio davė tik stiklinę aliejaus (anei druskos, anei pipirų, anei citrinos skiltelės). Aišku, čia galima prisiminti Facebooke kažkada labai populiarią „patarlę“ „Eiti į McDonaldą ir valgyti salotas yra tas pats, kaip mokėti prostitutei ir prašyti apsikabinimo“, bet visgi... Daržovės sveika ir tikrai gali būti neįtikėtinai skanu, jei ne tas prakeiktas sąmokslas.

Išvados tokios:

1. Pavalgiau. Nors liko nemalonus sunkumo pojūtis skrandyje, kurio nenuplovė net maža stiklinė Pepsio.

2. Išleidau mažiau nei 20 Lt.

3. Vištiena buvo skani. Visa kita – nelabai.

Vita

Aplankykite mus Facebook

Apie naują meilę, žalią mėsa ir Druskininkus

Šią vasarą mokslo suluošintos mano smegenys nutarė, kad tikras maisto gerbėjas turi garbinti žalią mėsą. Dar ir Užkalnis su savo odėm „Markus ir Ko“ prisidėjo. O ir šiaip nutariau, kad jei jau sušį valgau, tai ko čia dabar žalia jautiena „britkintis“. Aišku, reikėjo peržengti savo praeitų metų psichologinę traumą, kai  Stokholme švediškam meniu rinkdamasi vakarienę vietoj įsivaizduojamo milžiniško kotleto su bulvytėm gavau krūvelę žalios mėsos su milžinišku tryniu ant viršaus. O kadangi, kaip žinia, Švedijoj alkoholis brangus, tai viso to gėrio, kurį mano skonio receptoriai (o gal labiau akys) sunkiai galėjo priimti, beveik nepavyko atskiesti pakankamu alkoholio kiekiu.

Na, bet Druskininkai nebūtų Druskininkais (gi Kurortas iš didžiosios raidės!), jei nepaskatintų imtis neapgalvotų, ryžtingų sprendimų, dėl kurių po to gailimasi arba ne. „Kolonadoje“, kurią lankau kiekvieną kartą, kai tik patenku į šitą miestą, ir kuri mane vienodai gerai priima tiek su treningais, tiek ir su dailia suknele, drąsiai užsisakiau jautienos didkepsnį ir beveik žinovės tonu pareiškiau, kad „Norėčiau pusiau kepto“. Ir gavau šimtą kartų daugiau nei tikėjausi. Aj, apie garnyrą nešnekėsiu, nes tas lietuviškų restoranų fetišas virtoms-keptoms bulvėms man kažkoks įtartinas, bet mėsa buvo WOW. O dar užgerta ispaniško vyno keliomis taurėmis, tapo jei ne savaitgalio kulminacija, tai bent jau itin maloningu akcentu. Na, bet ne apie Druskininkus čia šnekėti reikia, o apie neatrastas Vilniaus vietas. Taigi.

Įkvėpta staiga aplankiusios meilės pusžalei mėsai, nutariau, kad reikia ir Vilniuj paieškoti kažko tokio „verto grieko“. Penktadienio vakarą beklajodami po miestą (ėjom lyg tai į „Steak House“, bet dabar jo lyg tai nebėra, o gal tiesiog nepriėjom...), užklydom į Savičiaus gatvę ir nusėdom „Balsac“ restorane. Kadangi buvau girdėjus gerų žodžių apie jų midijas, blaškiausi kaip nekalta mergelė tarp dviejų savo aistrų – senai perprastų midijų ir naujai atrasto didkepsnio. Nugalėjo pastarasis. Kažkaip vyno kainos pasirodė neadekvačiai aukštos, o pilstomo vyno pasirinkimas neadekvačiai mažas, tai nutariau, kad namų vynas turėtų būti visai neblogas variantas. Ir kaip aš klydau! Na, bet tai irgi smulkmena. Šiuo atveju lyg ir pati kalta. O jau kaip didkepsnis nuvylė, tai oj oj oj… Nei šioks, nei toks. Mėsa lyg tai kieta, o gal ir beskonė. Smidrai nesmagiai girgždėjo tarp dantų. O pusžalės bulvės bulvių apkepe manęs irgi, deja, nesužavėjo. Mano sugyventinis valgė troškintą triušieną su daržovėmis, tai triušis kažkodėl buvo vos drungnas, o daržovės, mano galva, kaip kokie lietuviški spirgai plaukiojo riebalų klane. Maistas lyg ir nebuvo blogas, bet kaip iš tokio pretenzingo restorano tikrai norėjosi daugiau atidumo ir kokybiškumo. O ir kainos kažin kokios buržujiškos. Kadangi buvo pakankamai gražus jau rudenėjančio Vilniaus vakaras, pasirinkom sėdėti kieme, nors darėsi šalta ir tamsu. Nebuvo nei žvakelių, suteikiančių jaukumo, nei antklodėlių, apsisaugoti nuo žvarbos. Pažadėjau dar grįžti paragauti midijų. Gal po jų “Balzac’as” reabilituosis mano akyse, kaip reabilitavosi “Kalvarijų Nr. 1”, o gal ir nebe…

Pabaigai derėtų pasakyti, kad žalios mėsos kovoje 1:0 kol kas laimi Druskininkai. “Kolonadoj” didkepsnis 30 lt., “Balsac’e” – 49 lt., “Kolonadoj” – taurė “Castano Hecula Monastrell Yekla” – apie 7 lt., “Balzac’e” 500 ml. vyno, kurio pavadinimo tikrai neverta atsiminti, - 25 lt. Taigi dar kartą pasitvirtina tiesa, kad brangiau - nebūtinai reiškia ir geriau…

Vita
Aplankykite mus Facebook

Emocijomis, bet ne logika paremtas rašinys apie kitų šalių virtuvę Vilniuje

Nors šiais laikais galima gauti bilietų į egzotišką šalį mažiau nei už šimtą litų (esu, pavyzdžiui, skiridusi į Maroką už 91Lt.), bet negi priskraidysi kiekvieną kart, kai užsinori kokių specialių gardumynų. Tuo labiau, kad gyvenimas Vilniuje turi bent vieną privalumą – kartais užtenka sėsti į truliką, mašiną, ant dviračio, o gal tiesiog nusileisti laiptais į kokį bariuką-restoraniuką-užkandinukę ir tokiu būdu nudžiuginti savo pilvelį kokiais gražiai atrodančiais, skaniai kvepiančiais, kitomis kultūromis atsiduodančiais patiekalais, o taipogi ir gėrimais.
Šita mano rašliava bus chaotiška, gal net nelogiška bei emocinga. Protingų argumentų, kodėl viena vieta man patinka, o kita – ne, beveik nebus. Bet taip jau ir su tom kelionėm. Nori nenori, bet galiausiai logikos juose lieka nedaug. Užtat emocijų užtektinai. Taigi pirmiausia į galvą šauna ispaniškas restoranas „Barcelona“. Gal dėl to kad ne taip jau seniai grįžau (o gal ir seniai, nes visas veiksmas vyko sausį) iš saulėtosios Ispanijos, kurioje visa maitinimosi kuliminacija prasideda 9 valandą vakaro, viskas užgeriama geru kiekiu vyno (turistai) arba alumi (vietiniai). Visgi „Barcelona“ visai neatspindi tos nerūpestingos ir spalvingos ispaniškos atmosferos. Maistas nykokas, aptarnavimas nykokas, aplinka nykoka. Beje, labai paradoksiška, bet vasario mėnesį ten buvo neįtikėtinai šalta. Taip šalta, kad net vyno nebesinori, o tik kuo greičiau namo po šilta antklode.
Vat priešinga atmosfera tvyro meksikietiškam restorane su savime suprantamu pavadinimu -„Meksika“. Penktadienį be rezervacijos ten lengvai nepateksi, viduj ankšta, tvanku, kvepia tekila, čili pipirais ir čirškinama mėsa. Liaudis spalvinga kaip iš kokių Tarantino filmų, meniu gan trumpas, bet ką ragavom, nenusivylėm. Gal ir neteisinga taip lyginti, nes Meksikoj niekada nesu buvus, bet jei ,,Barcelona“ primena prastą turistinę užeigą Ispanijoj, tai „Meksika“ man asocijuojasi su kokio meksikiečių miestelio taverna, kurioje verda gyvenimas, prasideda ir baigiasi vietinių meilės romanai, užsiplieskia ir užgesta muštynėmis, į kurią atklysta rūstūs vieniši klajūnai ir šiaip visame kame jaučiasi saikingas humoro jausmas bei lengvabūdiškumas.
Beje, toje pačioje gatvėje yra ir kitas šių metų mano atradimas – ukrainiečių restoranas „Borsch“. Užėjom ten kažkada po koncerto, alkani kaip šunys ir su nerimu širdyje, kad būdami lietuviai braunamės į slavų kultūrą, kuri mums lyg ir nepriklausytų šiuo atveju. Bet buvom žiauriai nustebinti. Stilingas ir jaukus interjeras net nekvepia slavišku beskoningumu. Tas pats ir apie maistą. Nežinau, ar dėl to nežmoniško alkio, ar tikrai dėl virtuvės personalo meilės, maistas buvo žvėriškai skanus. Respektas. Ir dar didesnis respektas už tą užkandėlę: mažutis mažutis stikliukas degtinės, mažas gabalėlis juodos duonos su lašinuku ir agurkėliu. Visiška smulkmena, bet taip paglostė mano alkoholį gerbiančią širdį ir maisto desperatiškai geidžaintį skrandį! Žodžiu, šitas restoranas man dera prie tos Ukrainos, kurią prisimenu: miela, mylinti lietuvius, vaišinanti vietine degtine ir lašiniais, gasdinanti meškomis Karpatuose ir nesuprantanti, kaip kalnuose galima leisti savo atostogas.
Bet visgi nebūčiau gi lietuvė, jei pabaigai vėl ko nesudirbčiau. O norisi sudirbti gi taip reklamuojamą, taip savikritika nepasižymintį indišką restoraną „Sues Indian Raja“, kuris skelbiasi esantis Pabaltijo stebuklas, indiško maisto genijus, visų švenčių karalius ir t.t. ir pan. (jei kas klauso European Hit radio, žinos, apie ką aš šneku). Ir ką gi... Pasidavėm ir mes kažkada tai reklamai. Gal ne tiek reklamai, kiek aš, aklai mylinti S. Rushdie, nutariau, kad į savo šiaurietišką skrandį reiktų sumesti kiek indiško karščio. Ir ką gi... Nuėjom kažkada... Net kokius kelis kartus. Nes po pirmo karto, atrodė, gal aš klystu, gal nemoku įvertinti gero indiško maisto. Tai nuėjom dar kartą. Ir tada supratau, kad nėr čia ko labai gerai vertinti šaldytų žirnelių ir šaldytų kalafiorų, nes kad į karį dedami šaldyti ir dėl to ištežę kalafiorai iš kilometro jaučiasi. O tai, mano galva, - žemas lygis. Ir šiaip G. Ramsis rašė, kad indiška virtuvė – tai tikrai ne vien galvą sprogdinantys aštrūs troškiniai, o iš to restorano susidaro įspūdis, kad vien... Jau geriau eisiu į „Baltus dramblius“, kentėsiu nuspangusius padavėjus, bet pavalgysiu ir skaniau, ir pigiau. Arba išvis. Išsivirsiu indišką karį namuose, nes tai tikrai nėra labai sudėtinga. O namai visam vakarui pakvimpa skrudinama kalendra, kuminu, ciberžole ir paprika. Kas gali būti geriau lietingą vakarą?
Pabaigai norėtųsi kokio tai pozityvo daugiau. Aš manau, kad Vilniuje galima pavalgyti skaniau nei Barselonoje, Lvove ar Venecijoje. Reikia tik paieškoti. Kartais neturėti jokių išankstinių nusistatymų (pvz. gal ta pigi landynė iš išorės, yra jaukus ir linksmas meksikietiškas restoranėlis viduje). Be abejo valgyti Barselonoje, Valencijoje, Kasablankoje ar Kopenhagoje įspūdingiau. Nes blogas maistas svetimoje šalyje tampa nuotykiu (pvz., kai valgiau žalius kiaušinius su kažin kokiais kakučiais ant viršaus Maroke), o geras maistas verčia tave manyti, kad esi tikras gurmanas, svetimų kultūrų žinovas ir skonių valdovas. Tad savoje šalyje užsienietiškam maistui keliami trigubi reikalavimai.

Vita
 Aplankykite mus Facebook

Midijos ir šaukštai vokeliuose

Neturiu tiek pinigų, kad galėčiau eiti į brangius restoranus. Net jei mane ten kas pakviestų (o dėl to bent porą dešimtmečių, manau, galiu būti rami), neturėčiau kuo apsirengti, matyt... Tai, žodžiu, savo nuomonę galiu reikšti tik apie pilkąją lietuviškų barų, kavinių ir restoranų masę, kurios kainos įkandamos statistiškai vidutiniam Lietuvos piliečiui. Apskritai, Vilniuj įdomių valgymo vietų galima rasti. Bet pačios vietos įdomumas dar ne viskas. Pvz., aš esu labai išranki valgytoja ir praėjo tie laikai, kai leisdavau skrandį užkimšti kepta duona su sūriu ir viską užpilti gera doze alaus. Dabar norisi kažko žavingo, kažko tokio, ko neprisiruoši pasigaminsi namie arba taip lengvai nerasi Maximoje. Taigi situacija gerokai komplikuojasi, nes norisi ne tik įdomios, žavingos aplinkos, bet ir įdomaus žavingo maisto ir/ar gėrimų.

Aplinka man patinka „Kalvarijų Nr.1“ – tokia bohemiška betvarkė, į kurią patekęs nesupranti, koks dabar paros metas ar kelinti metai. Ypač smagu leisti vasaros pavakarius jų kiemelyje. Bet maistas ten tai fuij fuij fuij! Vis ėjau ėjau ten tikėdamasi, kad absoliučiai beskonės ir net šleikščios salotos su menkių kepenėlėmis buvo vienkartinis nesusipratimas. Bet užkandžiai prie vyno buvo ne ką geresni, desertai labai jau nykūs, o vynas brangus ir labai neypatingas. Visgi vieną kartą besėdint kitoje visai įdomioje vietoje (mongolų restorane) nugirdom moteriškes šnekant, kad „Kalvarijų Nr.1“ duoda daug skanesnes midijas nei „Rene“. Ir iš tikro. Vienintelis geras patiekalas.

O vat “Rene” koncepcija visai nebloga ir maistas geras. Toks su meile ruoštas. Galima piešti ant popierinių staltiesių, kiekvienam svečiui duoda šaukštus vokeliuose, dar mažą saldėsį, liaudis renkasi tokia intelektuali ir labai įvairaus amžiaus, bet vat kad sąskaita išgąsdina kiekvieną kartą. Tikrai, „Rene“ buvo mano favoritas iki praeito savaitgalio, kai su manim sėdėjusios draugės besispjaudydamos traukė pinigus ir kaltinančiai žiūrėjo į mane už tai, kad aš jas čia atsivedžiau. Gal kai šitas kartėlis praeis, „Rene“ vėl reabilituosis mano akyse.

Dar man patiko „Jalta“. Buvau vieną kartą ir kažkaip labai jau nedrąsu buvo lįsti vidun, nes atrodė, kad nekviestas brauniesi pas kažką į svečius, bet idėja, kad viskas gaminama iš sezoninių Lietuvoje užaugintų gėrybių, labai žavi. O ir kainos man pasirodė padorios. Ir vieta – apkiužęs Žvėryno medinukas, viduje pristatytas visokių miesčioniškų 5-6 dešimt. nesąmonių – turi savo gerumo. Žodžiu, jei pas mane atvyktų koks tai užsienietis ir norėtų pamatyt saikingos lietuviškos egzotikos, vesčiau jį čia.

Kažkur dingo „Lola“. Mano mėgstamiausia vyninė, kurioje visada, kad ateisi, būdavo šventė, kurioje visada grodavo širdį glostanti muzika, kurioje net švenčiau savo gimtadienį. Na, be „Lolos“ dar yra „Vinchenso“, ir turbūt todėl, kad vynas ten liejasi laisvai, vakarais būna labai triukšminga ir ankšta. Labai jau išvargina tokios sąlygos, ypač kai nori su kuo nors iš širdies paplepėti. Kai reikia greitai ir skaniai pavalgyti, keliauju į „Vapiano“. Nors vazonėliuose kerojantys žalumynai labai gerai, bet apskritai ta valgyklos atmosfera nevilioja ilgiau užsibūti. Gal tokia tokia idėja: „Pavalgei ir keliauk“. Kai noriu kiniškai, einu į „Pekino rožę“. Vienareikšmiškai kokybiškiausias kiniškas restoranas Vilniuje, kuriame esu buvus, nors tikiu, kad be E621 ir jie neapsieina. Kai norisi švęsti subtilias šventes (ne Gimtadienius ir Kalėdas), einu į „Tokyo“. Brangoka, bet japoniška. Jaučiu sentimentus „Pomodoro“. Ten skanūs makaronai, kai kurios salotos ir desertai. Kava ir sūrio pyragas su bruknėmis „Coffee Inne“. Kai nėra kitos išeities arba kai pasiilgstu mamos/močiutės keptų kotletų su morkų ir burokėlių salotomis, tada puikiai sueina LEU valgyklos meniu. O kai norisi pavalgyti tikrai skaniai, ekologiškai ir šviežiai, einu į virtuvę, traukiu puodus, keptuvę, kaitinu orkaitę ir pašvenčiu pusdienį maisto gamybai. Namuose. Nes namuose skaniausia. 

 Vita

Aplankykite mus Facebook