PIRMAS PASIMATYMAS VILNIAUS RESTORANUOSE: PROTINGŲ ŽMONIŲ SIŪLYMAI

Kai tau nebe 14, ir net nebe 20, ėjimas į pasimatymą tampa labai reikšmingu įvykiu gyvenime. Nes svarbu jau ne tik pats faktas, kad kažkas pakvietė arba tu pakvietei, kiek ir  tai, kur eiti ir ką veikti. Ir aišku, kad žmonės pasimatymų metu (nesvarbu, ar pirmas ar šimtasis) dažniausiai eina valgyti ir/ ar gerti. Ir, tiesą sakant, kiekvieną kartą, bent jau man, kyla nevilties kupinas klausimas, o kur???

Kai santykiai būna ilgi, tos vietos kažkaip savaime nusistovi ir tada būna sunku iš jų išsijudinti. Prieš gerų porą metų tokia vieta man buvo tapus Kinų rožė Jasinskio gatvėje. Penktadienio vakarą ten visada būdavo ramu, susirinkdavo šeimos, švenčiančios krikštynas, gimtadienius ar šiaip darančius išvykas „egzotiškam“ maistui ragauti. Linksmybės, ačiū dievui,  paprastai nebūdavo tokios, kur „super tėvai“ rėkauja, vaikai žviegia, o jei esi suaugęs ir  be vaikų, jauti vienintelę išeitį – nedelsiant  išprotėti. Maistas toje Kinų rožėje buvo neblogas, galima būdavo žiūrėti, kaip kinai (matyt, atvykę net iš Kinijos) verčia viską į woką ir mikliai išverčia. Žodžiu, normalu. Net nuobodu. Bet. Gyvenimas keičiasi. Nusistovėję santykiai subyra ir tada viskas ima judėti. Kinų restoranai išbraukiami iš dienotvarkės kaip visiškas oldschoolas. Ir reikia galvoti „O kas dabar???“

Kažkaip jau ir nebe lygis į Bixus eiti ir alų gerti. Nebe tas (ar dar ne tas!) amžius jiems. Čiliakai, forestai, soyos jei kažkada ir sueidavo, tai dabar išvis nebent iš bėdos su draugais prieš filmą pica sukimšt tinka. Dabar, jei jau eini į pasimatymą (ypač pirmą-antrą!),  norisi, kad būtų ir gražu, ir jauku, ir ramu  (bet ne per daug). Žodžiu, aplinka būtų tinkama tiek lengvai pajuokauti, tiek ir aptarti kokias reikšmingesnes, (pvz., Higgso bozonų judėjimo) temas, o kas apskritai baisiausia, - reikia, jog ir maistas būtų geras! Nes Higgso bozonų judėjimas – tema, kurios ilgai nepanarpliosiu, bet vat maistą aptarinėti galima be galo be krašto, todėl vakaro tema kaip ir garantuota. Geriau, kad maisto komentarai būtų teigiami ir tokiu būdu vakaro nuotaika irgi įgautų daugiau pozityvių vaibų. Prieš porą metų  ant bangos buvę vyninės labai praretėjo (vis dar verkiu dėl L. Stuokos - Gucevičiaus gatvėje sąlyginai neilgai gyvavusios Lolos), hipsteriškos burgerinės romantiškam pasimatymui kaip ir nelabai, nes tas burgerių valgymas – purvinas reikalas. Viskas drabstosi, taškosi, net ėsdamas juos su draugais ne visai jaukiai jautiesi, o jei dar šalia mažai pažįstamas žmogus, kuriam stengiesi padaryti gerą įspūdį, tai išvis… Triukšmingi barai (tokie kaip Piano man  ar Marsas) gal ir nieko, jei tas susitikimas yra su Couchsurfingo veikėju, -  kuo mažiau su juo šnekėsi, tuo gyvenimas paprastesnis bus. Taigi pastraipos pabaigai – beveik retorinis klausimas, o kas belieka?

Apklausiau savo draugus, o ką jie rinktųsi pirmam arba šiaip labai reikšmingam pasimatymui. Imtis nedidelė ir tikrai nereprezentuoja visos Lietuvos populiacijos. Iš viso 12 žmonių. Visiems nuo 26 iki 34 m. Kaip ir beveik visose socialinių mokslų apklausose dominuoja moterys. 8 jos ir 4 vyrai. Visi daugiau mažiau su aukštuoju išsilavinimu, iš jų net 5 mokslų daktarai, vienas doktorantas, 2 vis dar ką nors studijuojantys. Specialybės kuo įvairiausios, nors reiktų pabrėžti, kad didžioji dalis psichologai. Keisčiausia, kad jų pasirinkimai labai įvairūs, Žmonės, iš kurių tikėjausi beprotiškiausių sprendimų, rinkosi labai tradicines vietas. Ir priešingai. Nepaisant to, kad visi turėjo nurodyti maitinimosi įstaigas Vilniuje, tik keli variantai pasikartojo du kartus: Le Boheme,  Spytos Metaxa ir Time. Pirmiesiems dviems aš ir pati pritariu. Išskyrus Times, kuriame dar nebuvau, bet vis planuoju apsilankyti.

 Le Boheme man visada asocijuojasi su vynu ir kinu po to. Maistas paskutį kart buvo labai ne kažką. Salotos tiesiog jokios. Aišku, viduržiemy gražių salotų lapų ieškoti tas pats kaip ir žibučių per pūgą (bet gi visas internetas vasario pradžioj mirgėjo nuo pirmųjų žibuoklių nuotraukų, taigi ir aš turiu teisę tikėtis gerų salotų!!!). Kita vertus egzistuoja ir toks dalykas kaip sezoninė virtuvė ir sezoninės salotos. Su šia koncepcija Lietuvos restoranams dar reiktų padirbėti.  Desertas (kriaušių tarte tatin) buvo kiek geresnis, bet vistiek blankus. Žodžiu, pasirinkimas geras tik tada, kai turi tikslą gerti vyną ir  žiūrėti europietišką kiną. Kitu atveju nepateisinamas, mano galva.

Spyros Metaxa kažkada visai neblogai pasėdėjom su kompanija, paklykavom, skaniai pavalgėm graikiško maisto ir gėrėm stebėtinai gerą namų vyną. Visa aplinka nuteikė švęsti. Keliones, gyvenimą, bet ką. Į pasimatymą čia irgi eičiau (ir esu ėjusi). Jauku, netoli katedros (jei puoselėjama tradicija susitikti šalia jos) ir su skaniais “laivelio formos paplotėliais” (jie juos taip patys vadina, nieko negaliu pakeisti!).

Visa kita labai išsibarstę ir sąrašas daug maž toks:

The Town

Panama

Jurgis ir drakonas

Meat lovers pub

Namaste

Dinner in the sky

Debut café

Notre vie

Sidro namai

Beigelinė

Tymo lauko turgus

Lauro lapas

Etno baras

Ali šokoladinė

Winebox

La Moutarde

Maghrib

Forto dvaras

Salsa Bar & Grill

Radissono viešbutis

Pilies kepyklėlė

Kad ir kaip bandžiau įžiūrėti vyrų ir moterų pasirinkimų  skirtumus, nepavyko. Galbūt moterys labiau linkusios rinktis vynines. Bet čia visiems žinomas faktas.  Buvo žmonių, kurie bandė išsiginti, kad vieta nėra svarbi. Kad svarbiau pasivaikščioti, o tada prisėsti bet kur, kur jau atrodys laikas prisėsti. Pavyzdžiai, lauke po skėčiais. Buvo labai psichologizuotų pasirinkimų, besireminačių Schachterio tyrimais. Daug maž svarbu merginą vestis į tokį pasimatymą, kur vyktų kas nors ekstremalaus. Tada susijaudinimą ji imtų sieti su tuo asmeniu, su kuriuo tame pasimatyme buvo (vat dėl ko čia atsirado Dinner in the sky). Susimąstyti verčiantis buvo ir vienos draugės pasisakymas, kad “Vyrus ne į restoraną, o į lovą reikia vestis. Tegul valgo pas mamas”. Kita teigė, jog labai puiku, kai vyras kviečiasi pas save į svečius ir demonstruoja kulinarinius sugebėjimus. Dominavo atsakymas, kad pirmam ar šiaip labai reikšmingam pasimatymui reikia kažko įdomaus. Marokiečių, meksikiečių, graikų, molekulinės virtuvės ir pan.

Ilgai galvojau koks turėtų būti šio rašinėlio apibendrinimas. Moralas koks. Ir, tiesą sakant, nežinau. Iš viso šito draugų pateikto restoranų sąrašo nėra tokio, į kurį pasimatymo metu tikrai tikrai neičiau. Labai abejočiau dėl Salsa bar & grill ir Namaste, nes aplinka tiek viename, tiek kitame yra gerokai per šalta (visomis prasmėmis) tokių kraštų restonui. Matyt, visgi galioja tas baisingai banalus pasakymas, kad nesvarbu kur, svarbu su kuo. Net Lietuvos kariuomenės sauso davinio valgymas Vingio parke vidury žiemos irgi gali būti baisingai romantiškas (nesvarbu, kad po to gresiantis pavojingu viso kūno atšalimu). Žodžiu, geras maistas dar ne viskas. Bet daug kas. 

Vita

Aplankykite mus Facebook

Daug daug vyno ir karštų šunų

   Ech, tos „Vyno dienos“. Kiekvienais metais jų laukiu beveik labiau nei Kalėdų ir Velykų kartu sudėjus. Kiekvieną kartą jos mane šiek tiek nuvilia, nes, matyt, lūkesčiai ir fantazijos per tuos metus užauga tokie dideli, kad net didžiausias stebuklas jų nesugebėtų išpildyti. Bet neviltis trunka gana neilgai. Maždaug po poros ratų didžiojoje ŠMC salėje, renginys ima atrodyti fantastiškas, vienas vynas puikesnis už kitą, visa tampa draugais, su kuriais galima šnektelti apie viską: ne tik apie Naujojo Pasaulio nuolatos gerus derlius, makedoniško vyno išskirtinumą, bet ir apie vaikystę kaime, naminius varškės sūrius, kažkada įvykusių vestuvių svečius ir t.t. Žodžiu, nepaisant to, kad su manim ėjusi draugė nuolat niurzgėjo, kad nori valgyti (ironiška, nes šiais metais visokių užkandžių „Vyno dienose“ buvo daugiau nei paties vyno, o Beatos vyras kieme kepė Neapolietiškas picas. Beje, picų ji nevalgė dėl to, kad nevartoja gliuteno ir išvis „jų labai ilgai reikia laukti“), renginys buvo smagus. Net sudalyvavom A. Puklevičiaus paskaitoj apie „Vyną ir karą“, kuri baigėsi dviejų retų itališkų vynų degustacija. Pavadinimų neprisimenu, nes neužsirašiau, bet tai nieko tokio. Ir nesigirsiu, kokių puikių kvapų juose galima buvo pajusti. Nes nebūkim čia labai jau snobais...
   Kažkodėl susidarė ironiška tradicija po „Vyno dienų“ eiti valgyti junk food‘o. Po visų tų subtilių, išieškotų skonių, po „mėlynių kvapo su mėtų užuominomis“, po „rūkytų slyvų su žemės prieskoniu“ užsinori kažko, kas nebeverstų galvoti ir gilintis. Taigi praeitais metais buvo McDonald‘as, šiais metais nutarėme, kad reikia toliau bandyti ilgą laiką tik Lietuvos degalinių firminiu patiekalu buvusių, bet dabar į prašmatnesnes vietas atitemptų Hot dogų. Vat kaip tik tokia vieta yra „Mano kiemas“, esanti Totorių gatvėj. Atsidarė ji neseniai. Nežinau tiksliai kada, bet ją su kolega radome visai netyčia penktadienį, t.y. užvakar. Ir tada kiemas pasirodė visai patraukliai. Daug atviros erdvės (viskas vyksta tiesiog dideliame kieme), daug staliukų ir, panašu, kad visada galima rasti, kur prisėsti. Meniu nedidelis, šiek tiek sriubų, šiek tiek salotų, šiek tiek šiaip karštų patiekalų ir šiek tiek egzotikos Vilniui - Karštų šunų, kaip kad jie meniu pavadinti. Tą penktadienį valgėm šaltą agurkų sriubą (8 lt.) ir labai nedrąsiai užsisakėm vieną „Čikagos“ karštą šunį (19 lt.), nes labai jau neramu buvo, kaip čia taip jį lėkštėje patieks, kaip jis atrodys, ir išvis, gal čia bus kažkas baisaus. Sriuba karštam gegužės vakarui buvo pats tas, o ir „Karštas šuo“ buvo labai geras: su šviežia dešrele, smulkiai supjaustytais agurkėliais – svogūnais – dar kažkuo bei gruzdintų bulvyčių skiltelėmis. Dar buvo patiekta ale jogurtinio kario padažo. Aišku, liaudis šio baro–restorano visiškai studentinė (aplink mus sukiojosi net keli studentai, kurie tą dieną nebuvo paskaitoj, užtat gėrė alų čia) ir t.t. Žodžiu, penktadienio vakarui per daug neužsisėdint po darbo vieta suėjo gerai.
   Visgi kuomet atitempiau draugę į tą patį kiemą šeštadienio vakarą, vaizdas nebebuvo toks smagus. Aplink visi akivaizdžiai buvo gerokai jaunesni už mus, didelė dalis turbūt neišlipę net iš mokyklinio amžiaus, muzika grojo taip, kad prarėkiau visą savo didžiausią turtą – balsą (beje, didžėjavo R. Šapauskas), maisto laukėm ir laukėm, ir laukėm... Reikia pridurti, kad principas toks valgyklinis. Nueini prie baro, užsisakai, ko nori, sumoki, ir kažkada tai, ką užsisakei, gauni. Aš užsisakiau „Susuktą šunį“ (23 lt.), mano draugė kiaulienos medalionus. Ilgai laukusios sulaukėm. Draugės kiauliena, atrodė paprastai. Mėsos šmoteliai, gruzdintos bulvytės ir atskiram indelyje salotos. Dabar galvoju, kodėl nebuvo jokio padažo... Bet jo nebuvo. Bet draugė nesiskundė, sakė, kad skanu. Siūlė paragaut ir man, bet aš buvau labai užsiėmusi savo šuns įsisavinimu... O įsisavinti ten yra ką... Panašus tas šuo į burgerį. Su tokia susukta dešrele, kuri sūri kaip velnias ir vyniojasi be galo be krašto. Atrodo valgai valgai, ir jauti tik sūrią sūrią dešrą. Beje, priedai tokie patys kaip ir „Čikagos šunyje“, kas, mano galva, nėra labai gerai. Nes skirtumas tarp šių dviejų šunų tik burgerio bandelė ir rūkyta dešrelė. Viską užgėriau Coca cola. Labai sūru su labai saldžiu. Ne kažką. Alus gal būtų pataisęs padėtį.
   Tai štai. Antras kartas toj pačioj vietoj per dvi dienas nebuvo gera idėja. Nes antrą kartą tas kiemas man patiko daug mažiau. Socialinėj psichologijoj yra toks terminas kaip regresija, kai kraštutinė nuomonė po kelių kartų ima artėti vidurkio link. Tai maniškė ir priartėjo. Vietelė visai nieko, jei nori alaus ir junk food‘o. Bet jei nesi žalias jaunimėlis, geriau ten po 23 val. nesipainioti.

Vita

Aplankykite mus Facebook

IKEA IR JOS MAISTAS

Aš nuoširdžiai laukiau IKEA‘jos Lietuvoj. Nuo tada, kai beveik lygiai prieš du metus grįždami iš turistinio pasiklaidžiojimo po Norvegiją, Stokholme sustojome pasižvalgyti poros smulkmenų naujiems namams. Be abejo, vos spėjome į keltą, nes pora smulkmenų virto kalnu šviestuvų, šiukšlių dėžių, milžiniškų dubenų ir t.t. ir pan. Viskas vos tilpo į mašiną, o apsipirkinėjimas atrodė taip: bėgi, nes iki kelto lieka vis mažiau laiko, bet stengiesi pagriebti dar kai ką, nes viskas taip gražu, taip blizga, taip spalvinga, ir, aišku, taip PIGU! Žodžiu, po kelionės į Norvegiją įsimylėjau Skandinaviją, skandinavišką stilių, skandinavišką tvarką ir saugumą, kurį ten jauti. IKEA, manau, prie tos meilės reikšmingai prisidėjo.

IKEA‘jos, panašu, laukiau ne tik aš. Laukė ir dar koks milijonas ar du Lietuvos (Baltarusijos) gyventojų, tik vat nežinau, kodėl. Ar dėl žiniasklaidos sukeltos ikėjinės psichozės, ar dėl poreikio dideliam pigumui, ar dėl to, kad iš tikro myli Skandinaviją ir tą skandinavišką stilių namuose. Šiaip jau svarbu paminėti, kad turiu įgimtą poreikį į masines psichozes reaguoti visišku abejingumu. Žadėjau ir sau, kad į IKEA‘ą nekelsiu kojos bent porą savaičių, kol nuotraukose matyti „ciūgliai“ žmonių atslūgs. Bet neišlaikiau. Darbai spaudžia, reikia daug visko rašyti, o normalios darbo vietos namuose neturiu. Anksčiau dirbdavau prie valgomojo stalo, bet dabar užkniso. Reik valgyt ir turi kompą, šūsnį popierių ir knygų krauti kur nors kampan, pavalgius vėl gaišti laiką, kol susidėlioji viską pagal tokią logiką, kokia buvo. Per tą laiką bent koks entuziazmo likutis dirbti visai išgaruoja. Žodžiu, vasarą mano pajamos mažesnės nei minamalios, dirbti reikia, IKEA‘a atsidarė, ketvirtadienis – oficiali nedarbo diena, taigi neliko nieko kito, taip susidaryti gana ilgą būtinų daiktų sąrašą ir keliauti. Apie tai, kiek žmonių susirinko į parduotuvę tiesiog pažiopsoti, kiek pažįstamų sutikau, ir kiek spintučių prisipirkau, nerašysiu. Trumpai papasakosiu savo įspūdžius IKEA‘jos valgyklėlėje.

Švedijos maistas man iki šiol asocijuojasi su žalia mėsa ir žalia žuvim, nes tik tą sugėbėjom užsisakyti kažkokiam baisiai senam ir tradiciniam Stokholmo restorane, kurį, pasak interneto, labai mėgsta vietiniai. Tam, kad praplėstume savo švediško maisto supratimą, apsilankymą IKEA pradėjom nuo jų valgyklėlės. Žmonių eilė nesibaigianti. Bet vat skandinavai, nebūtų skandinavai. Visko yra, niekas nesibaigia, visko turi, viskas logiškai išdėliota, eilė juda greitai, kasininkės, matyt, alpsta iš nuovargio, bet malonios, į pasakymus „Jums turbūt tie kukuliai jau naktį sapnuosis“, atsako didžiausia šypsena. Imu lašišos kepsnį su troškintomis daržovėmis (14,99 Lt.), šviežių morkų sulčių (2,99 Lt.), migdolinį pyragą (3,99 Lt.) ir kavos (lyg 1,99 Lt.). Į 20 Lt. netelpu, bet budžetas viršytas ne itin daug.

Lašiša mane nustebino: gana dosnus gabalėlis, pakankamai sultingas, nenužudytas per dideliu prieskonių kiekiu, panašu, kad garintas, bet gal troškintas, bet kokiu atveju labai sveika širdžiai J Daržovės nustebina dar labiau: žalių ir geltonų cukinijų gręžinėliai, morkos, šparaginės pupelės. Neištižę, dar šiek tiek traškančios. Padažas lengvas, nelabai turintis skonio, bet citrinos skiltelė kiek pataiso reikalą. Nėra ko labai daug ir reikalauti iš tokio dietinio patiekalo. Mano kelionių partneris valgo kukulius su bulvių koše ir bruknių uogiene (9,99 Lt. vidutinė porcija). Ne taip dietiška, bet irgi visai neblogai. Bulvių košė tiršta, kukuliai dailiai apvalūs ir sultingi, o bruknių uogienė neįtikėtinai gerai čia tinka. Desertai nei per riebūs, nei per saldūs. Mano migdolinis pyragas sotus, jaučiasi daug riešutų, norėtųsi, kad nebūtų traukiamas iš šaldytuvo, tokiu atveju būtų minkštesnis, bet vėl gi... Nebuvau nusiteikusi kritiškai. Obuolių pyragas kiek per daug vandeningas, norėtųsi, kad būtų šiltas ir su ledais. Kava ne stebuklinga, turinti kiek bjauroką prieskonį, bet išgeriu, nes reiks energijos atkakliai braunantis per minias. Aplinka maloni, žmonių knibždėta knibžda, bet dėl to visai nesijauti blogai. Jausmas toks, kad esi kokiam dideliam gražiam oro uoste ir lauki lėktuvo į kokį, pvz, puikųjį Tailandą. Tik palyginti su oro uostų restoranėliais čia žymiai pigiau.

Kadangi valgyklų maistą vertindama remiuosi kriterijum „kaip po to einasi skubėti ir dirbti“, tai IKEA‘jos valgyklėlę vertinčiau visai neblogai. Bent jau po to, ką sudorojau aš, galėjau sau kantriai brautis pro žmonių minias, sėdinėti prie visų rašomųjų stalų, lakstyti ratais po parduotuvę ieškodama padėklo kompiuteriui ir pirkti pirkti pirkti visokius skandinaviškus niekučius...

Vita

Aplankykite mus Facebook

RENE: KAI ATEINI DĖL MOKSLO IR DAUG NEGERTI

Šiandien su kolege ėjom aptarti visokių tai mokslo reikalų. Turėjom tokią gudrią schemą, kurią reikėjon kaip tais transformuoti į teiginius klausimynui. Rezultate transformacijos proceso buvo nedaug, bet aptarėm daug kitų egzistencinių temų.

Ėjom, ėjom ir nuėjom į Rene. Kažkaip jis buvo pakeliui nuo universiteto iki ,,Kitchen‘o“, kuris lyg ir buvo pradinė judėjimo kryptis. Tame skersgatvyje su neištariamu pavadinimu sustatyti staliukai atrodė visai žavingai, bet labai jau prispausti vienas prie kito. Buvo vienas laisvas, bet tokiu atveju būtume ne savo noru atsidūrę trijų metroseksualų draugijoje, kurie gėrė alų iš kolbų ir valgė tas firmines Rene belgiškas bulvytes (mano galva, keistas pasirinkimas metroseksualams, - gi figūra reikia rūpintis).

Taigi nuėjom į vidų. Ten tvyrojo absoliuti žmonių tuštuma. Padavėja paslaugiai ir labai plačiai atvėrė prie mūsų buvusį langą ir mes visgi galėjome gerėtis minėtųjų metroseksualų, besifotkinančių su kolbomis, draugija. Ilgai dvejojusi, ką rinktis lengviems pavakariams, kontempliavusi kainos ir sotumo santykį, išsirinkau obuolių ir ožkos sūrio salotas su saliero drožlėmis (14 Lt.). Viską užgerti nusprendžiau maža porcijėle Hoegaarden alaus. Alus (0.33 l.) kainuoja 9 Lt.!!! Pasijutau kaip Švedijoj ar Norvegijoj, kur geriant alkoholį geriau negalvoti. Nes kai imi galvoti, supranti, kad alkoholis – tikra velnio sėkla :( Mano kolegė ėjo į kažkokios priešvestuvinius mokymus, bijojo apsireikšti ten su kvapeliu, tai gėrė girą ir ji kainavo pigiau, bet ne itin (5 Lt.). Dar ji valgė pomidorą, įdarytą krevetėm su naminiu majonezu (14 Lt.), - tas iš šono atrodė valgomai, bet  buvau taip įsitraukus į egzistencinius/mokslinius svarstymus ir metroseksualų stebėjimus, kad pamiršau paklausti, ar buvo skanu...

Maniškės salotos buvo visai neprastos. Vat tik tie milžiniški Icebergo salotos lapai, kurie formavo tokį neva patiesalą ar tai pjedestalą mano minimalistiniam patiekalui, buvo nesąmoningi. Išvis aš manau, kad Icebergo salotų naudojimas yra itin žemo kūrybingumo ir baisaus aplaidumo požymis. Nes tos salotos visus metus yra pigios ir visus metus taip pat beskonės :( Žodžiu, Icebergui fuj fuj fuj. Kad jau restoranas apeliuoja į aukštą lygį su savo kosminėmis alaus kainomis, tai tebūnie tegul būna malonus ir naudoja ką išmintingesnio salotų lapų srityje. Bet šiaip jau minkštas kreminis ožkos sūris labai gerai gerėjo su saldokais obuoliais, o saliero buvo vos vos vos, tad man visai patiko.

Ir aptarnavo mus gana greitai. Nereikėjo laukti, kaip kad Rene įprasta, 1,5-2 val. bet ko, kas užsakyta. Ir pirmadienio pavakare nebuvo to fiti šmiti bajeriuko, kur padavėjos, neva, pažindinasi su svečiais, o tada atneša „siurprizą“ iš Belgijos – šaukštus vokeliuose. Žodžiu, paprastą darbo dieną, jokių išsidirbinėjimų. Tik tiek, kad už 20 Lt. nelabai čia ir pavalgysi. Lengvai užkąsi ir atsigersi ko nors nealkoholinio. Su alkoholiu sąskaita žyyyyymiai padidės...  Žodžiu, kai inteletualaus inteligento pietums skirta tik 20 Lt., tai geriau Rene aplenkti. Nebent nori intelektualių diskusijų, o ne pilno pilvo :(

Iš viso buvo išleista 23 Lt. Ką praeitą kart sutaupiau KFC, investavau čia.

Vita

Aplankykite mus Facebook

KFC: MEILĖ VIŠTIENAI, NEAPYKANTA DARŽOVĖMS (ekonominės klasės gurmanas)

Nesu didelė greito maisto mėgėja. Bet valgau jį aplinkybių verčiama. Aplinkybės privertė vėlų sekmadienio vakarą apsilankyti neužsidarinėjančiame Ozo KFC. Nėra čia ko girtis, bet sekmadienio vakarą leidau Vichy vandens parke. Buvo baisu. Kažkodėl buvau naiviai įsitikinus, kad baseinų-pirčių-betikslio plūduriavimo jakuzyje sezonas jau pasibaigęs, visi dori lietuviai išvažiavę į sodus graibsto lapus, tręšia dirvą, kasa lysves šiltadaržyje arba kur pakrūmėj spirgina šašlykus. Matyt, ne. Per šaltas tas mūsų pavasaris kol kas. Tai visas vandens parkas tiesiog plyšo nuo žmonių atplūdžio. Aišku, kai sumoki 69 Lt. už įėjimą, širdis neleidžia apsisukt ir bėgti šalyn kiek kojos neša. Teko kentėti visas apmokėtasias 3 valandas. O kad jau sekmadienio vakaras buvo praleistas taip plebėjiškai, tai ir vakarienė pritiko tik tokia. Tai yra gal ne tiek pritiko, kiek nebebuvo kitos išeities. Ozas šalia, bet be dešimt 22 viskas jau uždaryta. Užsidarinėjo ir KFC, dirbantys mergaitės ir berniukai valė stiklus, dėliojo šiaudelius ir visaip kitaip rūpinosi savo darbo vietos švara. Visgi mielai aptarnavo. Dar sakė į iškabintą spalvingą meniu nežiūrėti, o klausyti, ką pasakys. Iš mergaitės sakymo supratau, kad turi kažkaip visko labai jau nedaug. Man surado štai tokį derinį: kopūstų salotos (3,95 Lt.), gabalėlis Originalios vištienos (4,95 Lt.), kukurūzų burbuolė (3,95 Lt.), kečupas (1,50 Lt.), Pepsi (0,3 l., 2, 95 Lt.). Viskas išėjo 17,30 Lt., tai yra netgi mažiau nei buvau sau žadėjusi (sutaupiau 2,70 Lt.). Aj, dar vertėtų paminėti, kad keptas bulvytes graibiau iš savo kohabitanto lėkstės.

Vištiena, aišku, buvo pozityviausias momentas šioje vakarienėje. Nepaisant to, kad gavau skrudintą krūtinėlės gabalą, paviršius buvo traškus, o vidus gana sultingas. Nėra ko ir norėti. Gi Kentucky Fried Chicken. Būtų baisu, jei jų ir vištiena būtų ne kažką... Kadangi baisingai mėgstu daržoves ir kaip kokia beprotė imu jas visose greito maisto restoranuose, tai padariau štai tokią genialią išvadą. Tie restoranai nori, kad žmonės NEKĘSTŲ daržovių. Nes jas padaro tokias, kad jos būtų BAISIOS. Manau, čia gerai apgalvotas sąmokslas. Sąmokslas, kaip įjunkyti žmones į riebų, milijoną kalorijų turintį maistą ir priversti manyti, kad daržovės yra tik beskonis, beformis, burnoje besiveliantis velnio išmislas. Kukurūzas, švelniai tariant, buvo neskanus. Taip taip, žinau, kad Lietuvoj kukurūzai nėra mėgstama daržovė, dažniausiai auginanama tik gyvūlių pašarui,  jos sezonas labai trumpas ir kadangi rinkos jai nėra, tai ją kultivuoja, matyt, tik baisiai aistringi sodininkai. Greičiausiai kukurūzus KFC veža šaldytus iš kokios Lenkijos, o tada porą valandų verda, kad išvarytų visas blogąsias kukurūzų dvasias, užmauna ant pagaliuko (čia tai labai gera idėja!) ir tiekia už 3,95 Lt. Šioje vietoje vėl galiu prisiminti Kambodžą. Ten valgiau labai labai gerą virtą kukurūzą kažkur pakelėj prie Phnom Phen‘io. Kainavo jis 50 lietuviškų centų. Virė tuos kukurūzus tokiame milžiniškame puode, pritaisytame prie motorolerio. Pavirdavo kokių porą minučių, mesdavo maišelin ir galėdavai neštis į autobusą jų graužti. Pasikartosiu, - tai labai geras pakelės maistas, už kurį skrandis visa širdimi dėkoja ir daro visokius tai grakščius reveransus.

KFC nežiba ir savo kopūstų salotom. Jos ne tokios tižios ir gličios kaip kukurūzas, bet kažkokios nykios ir keliančios sielvartą. Kopūstų salotos su majonezu gali būti tobulas patiekalas, jei įdedama, pavyzdžiui, obuolių, raudonųjų svogūnų ir šiek tiek garstyčių. Bet čia ne tas variantas. Prie Maximinio derinio kopūstai+morkos+daug daug daug majonezo, buvo pridėta pakiukas druskos. Gerai, kad buvo bent druskos, nes kai kažkada ėmiau salotas iš Pizza Hut, tai prie daržovių kratinio davė tik stiklinę aliejaus (anei druskos, anei pipirų, anei citrinos skiltelės). Aišku, čia galima prisiminti Facebooke kažkada labai populiarią „patarlę“ „Eiti į McDonaldą ir valgyti salotas yra tas pats, kaip mokėti prostitutei ir prašyti apsikabinimo“, bet visgi... Daržovės sveika ir tikrai gali būti neįtikėtinai skanu, jei ne tas prakeiktas sąmokslas.

Išvados tokios:

1. Pavalgiau. Nors liko nemalonus sunkumo pojūtis skrandyje, kurio nenuplovė net maža stiklinė Pepsio.

2. Išleidau mažiau nei 20 Lt.

3. Vištiena buvo skani. Visa kita – nelabai.

Vita

Aplankykite mus Facebook

PIGUS MAISTAS – BLOGAS MAISTAS?

Ne taip jau seniai, t.y. lygiai prieš 19 dienų grįžau iš Tailando ir Kambodžos. Šalys tolimos, bet lietuvių gana mėgstamos. Gal dėl to, kad sąlyginai pigios. Eilinis lietuvis Kambodžoje gali pasijausti net labai turtingu. Kai sužinai, kad šatlo, vežiojančio iš pasienio punkto į autobuso stotį gidas (ar tai vadybininkas, ar tai palydovas, - daugelio kambodžiečių funkcijas sunku suprasti, nes po vieną kokio tai darbo ten niekas nedaro) uždirba 5 dolerius per dieną, ir jei tą dieną nedirba (serga, atostogauja), tai nieko ir negauna, supranti, kad lietuviai dar visai neblogai gyvena. Žodžiu, viduriniosios klasės ten faktiškai nėra. Yra tik tie, kurie šiaip ne taip sukdamiesi suduria galą su galu ir net leidžia sau nusipirkti aptriušusį motorolerį, ant kurio sugeba sulipti visa keturių asmenų šeima, arba tie, kurie važinėja naujausiais Toyota visureigiais ir gyvena dideliuose namuose apsitvėrę spygliuotom tvorom. Taip ir su maitinimusi iš esmės ten yra du kraštutinumai. Arba restoranai, skirti turistam beigi pasiturintiems vietiniams (visokie „Sailing club‘ai“ su prašmatniais lieptais į jūrą, skambančia Norah Jones ir kondicionuojamomis valgomųjų salėmis) arba gatvės užeigėlės, o dar geriau – važinėjantys kioskeliai, kurie, mano galva, yra žmogaus išmanumo šedevrai. Tas kioskelis - tai prie motorolerio pritvirtinta vitrina, su šalia pakabinamu nuolat degančiu griliumi, visas nukarstytas maišeliais, dubenėliais, buteliukais, su šalia stovinčiu angliškai nekalbančiu kambodžiečiu, kuris neįtikėtinu greičiu pagamins patiekalą iš savo nedidelio meniu, kuris viešai net neskelbiamas. Su labai retomis išimtimis prie tokių kioskelių būriuojasi tik vietiniai.

Kadangi buvom turistai, tai valgėm ir ten, ir ten. Prabangiame Kep‘o (iki Raudonosios khmerų revoliucijos buvusio prašmatnaus kurorto) Sailing club‘e, kur daug britų ir plastikinių amerikonų, kur baltos staltiesės ir prašmatnūs tualetai tropiniame sode, apsinuodijau krevetėmis. Rodos maža krevečių porcija kainavo apie 9 dolerius (23 Lt.), o grill daržovių salotos – beveik 7 dolerius (18 Lt.). Alus buvo irgi nesvietiškai brangus. Kito alkoholio kainos buvo beveik kosminės, todėl, matyt, ir nepavyko sėkmingai išdezinfekuoti skrandžio. Sihanuokvillyje, kuris yra Kambodžos didžiausias kurortas ir didelis backpacker‘ių rojus, valgėme ištisame pajūrio restoranų kvartale. Barakuda, visą dieną, matyt, išgulėjusi saulėje, o vakare iškepta ir patiekta mums, turėjo tą bjaurų intensyvų žuvies skonį, už kurį ir nemėgstu žuvies. Dar buvo ir sausoka. Bet kainavo, jei neklystu, apie 5 dolerius (13 Lt.). O kadangi užtaikėm ant laimingos valandos, tai alus buvo po dolerį. Kaip gatvėj. Backpacker‘ių rojus gi.

Valgėme ir gatvėje. Iš pradžių labai nedrąsiai, nes Lietuvoje, žinia gatvės maistas, neturi geros reputacijos, bet vėliau vis drąsiau ir drąsiau. Išvada ta, kad kuo Kambodžoje maistas pigesnis ir kuo vargdieniškesnėje vietoje patiekiamas, tuo jis geresnis. Viskas prasidėjo nuo Seam Reap‘o, šalia kurio garsiosios Anghor‘o šventyklos. Išlindom per pačią dienos šutrą pasivaikščioti. Žinia, kiti turistai gudresni nei mes ir, matyt, tokį laiką leidžia prie baseinų ir viešbučio barų, todėl visi, neva, padoresni restoranai dar buvo uždaryti. Pasidarėm  tradicinius khmerų masažus už 6 dolerius ir nutarėm, kad nieko nebus, reik eit į pirmą pasitaikiusią vietą ir valgyt. Įlindom į visiškai neaiškios išvaizdos užeigėlę, kurios viduryje, išsidrėbęs po kėdėmis gulėjo milžiniškas rudas šuo, aišku, be antkaklio. Gal ir benamis. Sienos murzinos, stalai nustatyti lipniais padažo buteliukais, džiovintų krevečių, žuvies ar dar kažko indeliais. Buvo kiek nedrąsu pamačius ir kainas. Neįtikėtinai mažos. Vištienos – makaronų sriuba – 1,5 dolerio (3,75 Lt.). Skrudinti ryžiai su krevetėmis – 2 doleriai (5 Lt.). Užsisakėme, o tada apžiūrėjome klientus. Vienas policininkas susikaupęs srėbė  makaronus. Pora darbininkų gal jau po pietų tiesiog šnekučiavosi ir visa kaip juokavo. Turistų, aišku, nė vieno. Labai greit, daugiausiai po 10 min., atnešė du didelius dubenis. Šiaip ne taip įveikiau porciją naminio sultinio su stikliniais ryžių makaronais, gabalėliais vištienos, šviežiomis, dar traškiomis daržovėmis. Dėl įdomumo įsipyliau kažkokių čili padažų, užsibarsčiau skrudintų svogūnų iš indelio. Man, nuo vaikystės itin išrankiai maistui, buvo žiauriai skanu. Įdomu, ką gaučiau Lietuvos valgykloje už 4 litus?

Crab market‘o užeigoje valgytos krevetės su khmerų prieskoniais buvo dvigubai pigesnės ir dvigubai skanesnės nei prabangiosios "Sailing club‘o" (ir kas svarbiausia, manęs neapnuodijo). Barakuda, kurią šaltą su žaliais kopūstais mums davė nugyventam žvejų kaimelyje buvo daug geresnė nei ta, kurią valgėm turistinėje gatvėje. Tailandas apskritai atvėrė pigaus gatvės maisto neįtikėtinas galimybes. Degalinėje, gatvės prekeivės kioskelyje pirkta keptą kiaulieną valgėm net užspringdami (gal apie 2 Lt. už iešmelį). Tik paskutinę dieną paragavau tešloje keptų bananų su kondensuotu pienu (irg apie 2 Lt.). Gal ir gerai, nes jei būčiau pabandžius jų anksčiau, tikrai grįžčiau su min. 5 kg. svorio prieaugiu. Žodžiu, kokia pagrindinė mintis? Kambodžoje už 20 lt. gali sočiai, sveikai, kokybiškai gali pavalgyti ne tik du žmonės, bet dar lieka pinigų ir užgėrimui – Coca colai ir alaus skardinei. Tailande jau kiek sunkiau, nes alus brangesnis. O ką galima gauti už 20 Lt. Lietuvoje? Štai ir prasideda naujoji mano misija. Ne tik sutaupyti pinigų kitai kelionei į Indokiniją, bet ir išsiaiškinti, kuo ypatinga pigaus/nebrangaus lietuviško maisto kultūra. 

Vita
Aplankykite mus Facebook

P.S. Tęsinys kitą kartą.

          P.P.S. Kadangi tikslių kainų kelionės metu nekonspektavau, tai jos yra tik apytikrės.

Vaizdas pro Crab Market'o langus

Sihanuokvillio restoranas

Autorė valgo tešloje keptą bananą su kondensuotu pienu

Apie naują meilę, žalią mėsa ir Druskininkus

Šią vasarą mokslo suluošintos mano smegenys nutarė, kad tikras maisto gerbėjas turi garbinti žalią mėsą. Dar ir Užkalnis su savo odėm „Markus ir Ko“ prisidėjo. O ir šiaip nutariau, kad jei jau sušį valgau, tai ko čia dabar žalia jautiena „britkintis“. Aišku, reikėjo peržengti savo praeitų metų psichologinę traumą, kai  Stokholme švediškam meniu rinkdamasi vakarienę vietoj įsivaizduojamo milžiniško kotleto su bulvytėm gavau krūvelę žalios mėsos su milžinišku tryniu ant viršaus. O kadangi, kaip žinia, Švedijoj alkoholis brangus, tai viso to gėrio, kurį mano skonio receptoriai (o gal labiau akys) sunkiai galėjo priimti, beveik nepavyko atskiesti pakankamu alkoholio kiekiu.

Na, bet Druskininkai nebūtų Druskininkais (gi Kurortas iš didžiosios raidės!), jei nepaskatintų imtis neapgalvotų, ryžtingų sprendimų, dėl kurių po to gailimasi arba ne. „Kolonadoje“, kurią lankau kiekvieną kartą, kai tik patenku į šitą miestą, ir kuri mane vienodai gerai priima tiek su treningais, tiek ir su dailia suknele, drąsiai užsisakiau jautienos didkepsnį ir beveik žinovės tonu pareiškiau, kad „Norėčiau pusiau kepto“. Ir gavau šimtą kartų daugiau nei tikėjausi. Aj, apie garnyrą nešnekėsiu, nes tas lietuviškų restoranų fetišas virtoms-keptoms bulvėms man kažkoks įtartinas, bet mėsa buvo WOW. O dar užgerta ispaniško vyno keliomis taurėmis, tapo jei ne savaitgalio kulminacija, tai bent jau itin maloningu akcentu. Na, bet ne apie Druskininkus čia šnekėti reikia, o apie neatrastas Vilniaus vietas. Taigi.

Įkvėpta staiga aplankiusios meilės pusžalei mėsai, nutariau, kad reikia ir Vilniuj paieškoti kažko tokio „verto grieko“. Penktadienio vakarą beklajodami po miestą (ėjom lyg tai į „Steak House“, bet dabar jo lyg tai nebėra, o gal tiesiog nepriėjom...), užklydom į Savičiaus gatvę ir nusėdom „Balsac“ restorane. Kadangi buvau girdėjus gerų žodžių apie jų midijas, blaškiausi kaip nekalta mergelė tarp dviejų savo aistrų – senai perprastų midijų ir naujai atrasto didkepsnio. Nugalėjo pastarasis. Kažkaip vyno kainos pasirodė neadekvačiai aukštos, o pilstomo vyno pasirinkimas neadekvačiai mažas, tai nutariau, kad namų vynas turėtų būti visai neblogas variantas. Ir kaip aš klydau! Na, bet tai irgi smulkmena. Šiuo atveju lyg ir pati kalta. O jau kaip didkepsnis nuvylė, tai oj oj oj… Nei šioks, nei toks. Mėsa lyg tai kieta, o gal ir beskonė. Smidrai nesmagiai girgždėjo tarp dantų. O pusžalės bulvės bulvių apkepe manęs irgi, deja, nesužavėjo. Mano sugyventinis valgė troškintą triušieną su daržovėmis, tai triušis kažkodėl buvo vos drungnas, o daržovės, mano galva, kaip kokie lietuviški spirgai plaukiojo riebalų klane. Maistas lyg ir nebuvo blogas, bet kaip iš tokio pretenzingo restorano tikrai norėjosi daugiau atidumo ir kokybiškumo. O ir kainos kažin kokios buržujiškos. Kadangi buvo pakankamai gražus jau rudenėjančio Vilniaus vakaras, pasirinkom sėdėti kieme, nors darėsi šalta ir tamsu. Nebuvo nei žvakelių, suteikiančių jaukumo, nei antklodėlių, apsisaugoti nuo žvarbos. Pažadėjau dar grįžti paragauti midijų. Gal po jų “Balzac’as” reabilituosis mano akyse, kaip reabilitavosi “Kalvarijų Nr. 1”, o gal ir nebe…

Pabaigai derėtų pasakyti, kad žalios mėsos kovoje 1:0 kol kas laimi Druskininkai. “Kolonadoj” didkepsnis 30 lt., “Balsac’e” – 49 lt., “Kolonadoj” – taurė “Castano Hecula Monastrell Yekla” – apie 7 lt., “Balzac’e” 500 ml. vyno, kurio pavadinimo tikrai neverta atsiminti, - 25 lt. Taigi dar kartą pasitvirtina tiesa, kad brangiau - nebūtinai reiškia ir geriau…

Vita
Aplankykite mus Facebook

Emocijomis, bet ne logika paremtas rašinys apie kitų šalių virtuvę Vilniuje

Nors šiais laikais galima gauti bilietų į egzotišką šalį mažiau nei už šimtą litų (esu, pavyzdžiui, skiridusi į Maroką už 91Lt.), bet negi priskraidysi kiekvieną kart, kai užsinori kokių specialių gardumynų. Tuo labiau, kad gyvenimas Vilniuje turi bent vieną privalumą – kartais užtenka sėsti į truliką, mašiną, ant dviračio, o gal tiesiog nusileisti laiptais į kokį bariuką-restoraniuką-užkandinukę ir tokiu būdu nudžiuginti savo pilvelį kokiais gražiai atrodančiais, skaniai kvepiančiais, kitomis kultūromis atsiduodančiais patiekalais, o taipogi ir gėrimais.
Šita mano rašliava bus chaotiška, gal net nelogiška bei emocinga. Protingų argumentų, kodėl viena vieta man patinka, o kita – ne, beveik nebus. Bet taip jau ir su tom kelionėm. Nori nenori, bet galiausiai logikos juose lieka nedaug. Užtat emocijų užtektinai. Taigi pirmiausia į galvą šauna ispaniškas restoranas „Barcelona“. Gal dėl to kad ne taip jau seniai grįžau (o gal ir seniai, nes visas veiksmas vyko sausį) iš saulėtosios Ispanijos, kurioje visa maitinimosi kuliminacija prasideda 9 valandą vakaro, viskas užgeriama geru kiekiu vyno (turistai) arba alumi (vietiniai). Visgi „Barcelona“ visai neatspindi tos nerūpestingos ir spalvingos ispaniškos atmosferos. Maistas nykokas, aptarnavimas nykokas, aplinka nykoka. Beje, labai paradoksiška, bet vasario mėnesį ten buvo neįtikėtinai šalta. Taip šalta, kad net vyno nebesinori, o tik kuo greičiau namo po šilta antklode.
Vat priešinga atmosfera tvyro meksikietiškam restorane su savime suprantamu pavadinimu -„Meksika“. Penktadienį be rezervacijos ten lengvai nepateksi, viduj ankšta, tvanku, kvepia tekila, čili pipirais ir čirškinama mėsa. Liaudis spalvinga kaip iš kokių Tarantino filmų, meniu gan trumpas, bet ką ragavom, nenusivylėm. Gal ir neteisinga taip lyginti, nes Meksikoj niekada nesu buvus, bet jei ,,Barcelona“ primena prastą turistinę užeigą Ispanijoj, tai „Meksika“ man asocijuojasi su kokio meksikiečių miestelio taverna, kurioje verda gyvenimas, prasideda ir baigiasi vietinių meilės romanai, užsiplieskia ir užgesta muštynėmis, į kurią atklysta rūstūs vieniši klajūnai ir šiaip visame kame jaučiasi saikingas humoro jausmas bei lengvabūdiškumas.
Beje, toje pačioje gatvėje yra ir kitas šių metų mano atradimas – ukrainiečių restoranas „Borsch“. Užėjom ten kažkada po koncerto, alkani kaip šunys ir su nerimu širdyje, kad būdami lietuviai braunamės į slavų kultūrą, kuri mums lyg ir nepriklausytų šiuo atveju. Bet buvom žiauriai nustebinti. Stilingas ir jaukus interjeras net nekvepia slavišku beskoningumu. Tas pats ir apie maistą. Nežinau, ar dėl to nežmoniško alkio, ar tikrai dėl virtuvės personalo meilės, maistas buvo žvėriškai skanus. Respektas. Ir dar didesnis respektas už tą užkandėlę: mažutis mažutis stikliukas degtinės, mažas gabalėlis juodos duonos su lašinuku ir agurkėliu. Visiška smulkmena, bet taip paglostė mano alkoholį gerbiančią širdį ir maisto desperatiškai geidžaintį skrandį! Žodžiu, šitas restoranas man dera prie tos Ukrainos, kurią prisimenu: miela, mylinti lietuvius, vaišinanti vietine degtine ir lašiniais, gasdinanti meškomis Karpatuose ir nesuprantanti, kaip kalnuose galima leisti savo atostogas.
Bet visgi nebūčiau gi lietuvė, jei pabaigai vėl ko nesudirbčiau. O norisi sudirbti gi taip reklamuojamą, taip savikritika nepasižymintį indišką restoraną „Sues Indian Raja“, kuris skelbiasi esantis Pabaltijo stebuklas, indiško maisto genijus, visų švenčių karalius ir t.t. ir pan. (jei kas klauso European Hit radio, žinos, apie ką aš šneku). Ir ką gi... Pasidavėm ir mes kažkada tai reklamai. Gal ne tiek reklamai, kiek aš, aklai mylinti S. Rushdie, nutariau, kad į savo šiaurietišką skrandį reiktų sumesti kiek indiško karščio. Ir ką gi... Nuėjom kažkada... Net kokius kelis kartus. Nes po pirmo karto, atrodė, gal aš klystu, gal nemoku įvertinti gero indiško maisto. Tai nuėjom dar kartą. Ir tada supratau, kad nėr čia ko labai gerai vertinti šaldytų žirnelių ir šaldytų kalafiorų, nes kad į karį dedami šaldyti ir dėl to ištežę kalafiorai iš kilometro jaučiasi. O tai, mano galva, - žemas lygis. Ir šiaip G. Ramsis rašė, kad indiška virtuvė – tai tikrai ne vien galvą sprogdinantys aštrūs troškiniai, o iš to restorano susidaro įspūdis, kad vien... Jau geriau eisiu į „Baltus dramblius“, kentėsiu nuspangusius padavėjus, bet pavalgysiu ir skaniau, ir pigiau. Arba išvis. Išsivirsiu indišką karį namuose, nes tai tikrai nėra labai sudėtinga. O namai visam vakarui pakvimpa skrudinama kalendra, kuminu, ciberžole ir paprika. Kas gali būti geriau lietingą vakarą?
Pabaigai norėtųsi kokio tai pozityvo daugiau. Aš manau, kad Vilniuje galima pavalgyti skaniau nei Barselonoje, Lvove ar Venecijoje. Reikia tik paieškoti. Kartais neturėti jokių išankstinių nusistatymų (pvz. gal ta pigi landynė iš išorės, yra jaukus ir linksmas meksikietiškas restoranėlis viduje). Be abejo valgyti Barselonoje, Valencijoje, Kasablankoje ar Kopenhagoje įspūdingiau. Nes blogas maistas svetimoje šalyje tampa nuotykiu (pvz., kai valgiau žalius kiaušinius su kažin kokiais kakučiais ant viršaus Maroke), o geras maistas verčia tave manyti, kad esi tikras gurmanas, svetimų kultūrų žinovas ir skonių valdovas. Tad savoje šalyje užsienietiškam maistui keliami trigubi reikalavimai.

Vita
 Aplankykite mus Facebook

Tarybinė egzotika Ševčenkoj

Žmones, daiktus, vietas ir situacijas, kurios man ne prie širdies, aš „iškituoju“. Esu „iškitavusi“ Akropolį, „Domino“ teatrą, Pilies gatvę, Karoliniškių Norfą, Liepkalnio Maximą, „Lietuvos ryto“ laikraštį ir daug visokių smulkmenų. Dar didesnis sąrašas  tų, kurių neiškituoju, bet labai norėčiau tą padaryti. Iškitavimas reiškia, kad šių vietų vengiu kaip velnias kryžiaus, neigiamai atsiliepiu apie juos visuomenėje ir šiaip jau manau, kad mano gyvenimas daug geresnis be jų. Esu iškitavusi ir „Čili picą“, „Čili kaimą“ ir „Čili Kiniją“. Argumentas labai paprastas.  Bet apie tai kitąkart.

Yra tokių vietų, kurios tokios stebinančiai baisios, kad jų net neiškituosi. Pavyzdžiui, paskutiniu metu gyvenimo esu verčiama lankytis Lietuvos Edukologijos Universiteto (LEU) Antrųjų rūmų valgykloje Ševčenkos gatvėj. Palygint su ja Vilniuje veikiantys „egzotiniai“ kinų, japonų, indų, žaliojo, vegetariško, stebuklingojo ir visokio kitokio maisto restoranai yra visai ne egzotika, o paprasčiausia pilkoji masė, nes tai ką pamatai ir patiri Ševčenkos gatvėje, su jokia kita patirtim nepalyginsi. Nebent esi tarybų santvarkos kūdikis ir esi gerai (arba bent jau paviršutiniškai) susipažinęs su jos viešojo maitinimo ypatumais... Taigi Ševčenkos valgykla atitinka visus tarybinės valgyklos reikalavimus. Pirmiausia, į akis krenta visiškai nenusakomos spalvos  ir  išblukusiomis dirbtinėmis gėlėmis puoštos sienos, lipnūs stalai ir nuolat ore tvyranti gūdi prieblanda.  Antras ne ką mažiau svarbus valgyklos akcentas yra vriednosios bufetininkės, kurios nuolat demonstruoja firminį gyvenimu nepatenkintą veidą ir kas jau kas, bet klientai joms mažiausiai rūpi.  Kotletą jos įdeda kančios kupinu veidu, o jei nori atsiskaityti už suteiktą gėrį, turi laukti staiga nežinia kur prasmegusios kasininkės. Daug lengviau būtų išeiti nesusimokėjus... Bet lauki. Šnekasi jos tik tarpusavyje, su klientais nelabai... Todėl užsakymą kartais tenka kartot kelis kartus vis tikintis, kad šįkart tai jau tikrai kas nors išgirs. Kavą daro ilgai, viena kitai perduodamos estafetę arba bent primindamos, kad „čia jau tavo darbas“. Beje,  už cukrų reikia papildomai primokėti.

Meniu irgi egzotiškas. Silkutė su balta mišraine, kiaušinukai su žirneliai kaip šalti užkandžiai. Burokėlių ir rūgštynių sriuba, kai norisi sriubos. O pagrindiniam patiekalui dažniausiai siūlomi kotletai, tokie ligoninės stiliaus, kur net itin išprususio skonio pilietis gali eiti lažybų „iš kokios rūšies mėsos anie pagaminti“. Nors, pvz., šiandien valgiau įdarytą troškintą papriką.  Žavingiausia yra garnyras. Bulvių košytė, daryta „ant vandens“ ir pasižyminti tokiu neapibrėžtu skoniu, kaip ir pats vanduo iš krano, raugintų agurkų salotos su stambiais svogūnų gabalais arba stambiagabaričiai troškinti kopūstai. Žodžiu, viskas lietuviška, sezoniška ir, drįsčiau sakyti, egzotiškai skanu.

 Aišku, egzotikos prideda ir tokios detalės kaip indai bei įrankiai. Lėkštutės apdaužytais kampais. Mažutės, nes ir porcijos mažutės. Bet tas gerai, nepersivalgai, po pietų vėl žvalus gali šokti į darbus, arti mokslo dirvonus. O ne tai kaip kokiam „Brius Ly“ – privalgysi, o likusią dieną gaivaliosiesi po kokio milijono kalorijų, kurias talpina toks tai thai noodles šedevras. Šiandien pakėliau stiklinę ir pamačiau užrašą „Made in Russia“. Kiniško ir vietnamietiško šlamšto laikais retai pasitaikantis užrašas. Egzotika visgi, ar ne?

Tai štai – išvada: kai už pietus sumoki 8 litus, juk nesitiki stebuklų... Kam važiuoti į Grūto parką, žaisti tarybinius laikus, sekmadienius  parduoti Blusturgyje, jei gali tiesiog traukti ten, kur tokia egzotika yra savaime suprantamas dalykas. Kam dirginti savo skrandžius visokiais ten kariais, tortilijom, paeljom, tepenadom, sashimiais, wasabiais, dumbliais, kapariais ir visokiu kitu velniu, jei galima gauti savos egzotikos, nuo kurios mūsų pilvukai tik padėkos. Arba ne... Arba ne...

Vita

Aplankykite mus Facebook

Midijos ir šaukštai vokeliuose

Neturiu tiek pinigų, kad galėčiau eiti į brangius restoranus. Net jei mane ten kas pakviestų (o dėl to bent porą dešimtmečių, manau, galiu būti rami), neturėčiau kuo apsirengti, matyt... Tai, žodžiu, savo nuomonę galiu reikšti tik apie pilkąją lietuviškų barų, kavinių ir restoranų masę, kurios kainos įkandamos statistiškai vidutiniam Lietuvos piliečiui. Apskritai, Vilniuj įdomių valgymo vietų galima rasti. Bet pačios vietos įdomumas dar ne viskas. Pvz., aš esu labai išranki valgytoja ir praėjo tie laikai, kai leisdavau skrandį užkimšti kepta duona su sūriu ir viską užpilti gera doze alaus. Dabar norisi kažko žavingo, kažko tokio, ko neprisiruoši pasigaminsi namie arba taip lengvai nerasi Maximoje. Taigi situacija gerokai komplikuojasi, nes norisi ne tik įdomios, žavingos aplinkos, bet ir įdomaus žavingo maisto ir/ar gėrimų.

Aplinka man patinka „Kalvarijų Nr.1“ – tokia bohemiška betvarkė, į kurią patekęs nesupranti, koks dabar paros metas ar kelinti metai. Ypač smagu leisti vasaros pavakarius jų kiemelyje. Bet maistas ten tai fuij fuij fuij! Vis ėjau ėjau ten tikėdamasi, kad absoliučiai beskonės ir net šleikščios salotos su menkių kepenėlėmis buvo vienkartinis nesusipratimas. Bet užkandžiai prie vyno buvo ne ką geresni, desertai labai jau nykūs, o vynas brangus ir labai neypatingas. Visgi vieną kartą besėdint kitoje visai įdomioje vietoje (mongolų restorane) nugirdom moteriškes šnekant, kad „Kalvarijų Nr.1“ duoda daug skanesnes midijas nei „Rene“. Ir iš tikro. Vienintelis geras patiekalas.

O vat “Rene” koncepcija visai nebloga ir maistas geras. Toks su meile ruoštas. Galima piešti ant popierinių staltiesių, kiekvienam svečiui duoda šaukštus vokeliuose, dar mažą saldėsį, liaudis renkasi tokia intelektuali ir labai įvairaus amžiaus, bet vat kad sąskaita išgąsdina kiekvieną kartą. Tikrai, „Rene“ buvo mano favoritas iki praeito savaitgalio, kai su manim sėdėjusios draugės besispjaudydamos traukė pinigus ir kaltinančiai žiūrėjo į mane už tai, kad aš jas čia atsivedžiau. Gal kai šitas kartėlis praeis, „Rene“ vėl reabilituosis mano akyse.

Dar man patiko „Jalta“. Buvau vieną kartą ir kažkaip labai jau nedrąsu buvo lįsti vidun, nes atrodė, kad nekviestas brauniesi pas kažką į svečius, bet idėja, kad viskas gaminama iš sezoninių Lietuvoje užaugintų gėrybių, labai žavi. O ir kainos man pasirodė padorios. Ir vieta – apkiužęs Žvėryno medinukas, viduje pristatytas visokių miesčioniškų 5-6 dešimt. nesąmonių – turi savo gerumo. Žodžiu, jei pas mane atvyktų koks tai užsienietis ir norėtų pamatyt saikingos lietuviškos egzotikos, vesčiau jį čia.

Kažkur dingo „Lola“. Mano mėgstamiausia vyninė, kurioje visada, kad ateisi, būdavo šventė, kurioje visada grodavo širdį glostanti muzika, kurioje net švenčiau savo gimtadienį. Na, be „Lolos“ dar yra „Vinchenso“, ir turbūt todėl, kad vynas ten liejasi laisvai, vakarais būna labai triukšminga ir ankšta. Labai jau išvargina tokios sąlygos, ypač kai nori su kuo nors iš širdies paplepėti. Kai reikia greitai ir skaniai pavalgyti, keliauju į „Vapiano“. Nors vazonėliuose kerojantys žalumynai labai gerai, bet apskritai ta valgyklos atmosfera nevilioja ilgiau užsibūti. Gal tokia tokia idėja: „Pavalgei ir keliauk“. Kai noriu kiniškai, einu į „Pekino rožę“. Vienareikšmiškai kokybiškiausias kiniškas restoranas Vilniuje, kuriame esu buvus, nors tikiu, kad be E621 ir jie neapsieina. Kai norisi švęsti subtilias šventes (ne Gimtadienius ir Kalėdas), einu į „Tokyo“. Brangoka, bet japoniška. Jaučiu sentimentus „Pomodoro“. Ten skanūs makaronai, kai kurios salotos ir desertai. Kava ir sūrio pyragas su bruknėmis „Coffee Inne“. Kai nėra kitos išeities arba kai pasiilgstu mamos/močiutės keptų kotletų su morkų ir burokėlių salotomis, tada puikiai sueina LEU valgyklos meniu. O kai norisi pavalgyti tikrai skaniai, ekologiškai ir šviežiai, einu į virtuvę, traukiu puodus, keptuvę, kaitinu orkaitę ir pašvenčiu pusdienį maisto gamybai. Namuose. Nes namuose skaniausia. 

 Vita

Aplankykite mus Facebook