Daug daug vyno ir karštų šunų

   Ech, tos „Vyno dienos“. Kiekvienais metais jų laukiu beveik labiau nei Kalėdų ir Velykų kartu sudėjus. Kiekvieną kartą jos mane šiek tiek nuvilia, nes, matyt, lūkesčiai ir fantazijos per tuos metus užauga tokie dideli, kad net didžiausias stebuklas jų nesugebėtų išpildyti. Bet neviltis trunka gana neilgai. Maždaug po poros ratų didžiojoje ŠMC salėje, renginys ima atrodyti fantastiškas, vienas vynas puikesnis už kitą, visa tampa draugais, su kuriais galima šnektelti apie viską: ne tik apie Naujojo Pasaulio nuolatos gerus derlius, makedoniško vyno išskirtinumą, bet ir apie vaikystę kaime, naminius varškės sūrius, kažkada įvykusių vestuvių svečius ir t.t. Žodžiu, nepaisant to, kad su manim ėjusi draugė nuolat niurzgėjo, kad nori valgyti (ironiška, nes šiais metais visokių užkandžių „Vyno dienose“ buvo daugiau nei paties vyno, o Beatos vyras kieme kepė Neapolietiškas picas. Beje, picų ji nevalgė dėl to, kad nevartoja gliuteno ir išvis „jų labai ilgai reikia laukti“), renginys buvo smagus. Net sudalyvavom A. Puklevičiaus paskaitoj apie „Vyną ir karą“, kuri baigėsi dviejų retų itališkų vynų degustacija. Pavadinimų neprisimenu, nes neužsirašiau, bet tai nieko tokio. Ir nesigirsiu, kokių puikių kvapų juose galima buvo pajusti. Nes nebūkim čia labai jau snobais...
   Kažkodėl susidarė ironiška tradicija po „Vyno dienų“ eiti valgyti junk food‘o. Po visų tų subtilių, išieškotų skonių, po „mėlynių kvapo su mėtų užuominomis“, po „rūkytų slyvų su žemės prieskoniu“ užsinori kažko, kas nebeverstų galvoti ir gilintis. Taigi praeitais metais buvo McDonald‘as, šiais metais nutarėme, kad reikia toliau bandyti ilgą laiką tik Lietuvos degalinių firminiu patiekalu buvusių, bet dabar į prašmatnesnes vietas atitemptų Hot dogų. Vat kaip tik tokia vieta yra „Mano kiemas“, esanti Totorių gatvėj. Atsidarė ji neseniai. Nežinau tiksliai kada, bet ją su kolega radome visai netyčia penktadienį, t.y. užvakar. Ir tada kiemas pasirodė visai patraukliai. Daug atviros erdvės (viskas vyksta tiesiog dideliame kieme), daug staliukų ir, panašu, kad visada galima rasti, kur prisėsti. Meniu nedidelis, šiek tiek sriubų, šiek tiek salotų, šiek tiek šiaip karštų patiekalų ir šiek tiek egzotikos Vilniui - Karštų šunų, kaip kad jie meniu pavadinti. Tą penktadienį valgėm šaltą agurkų sriubą (8 lt.) ir labai nedrąsiai užsisakėm vieną „Čikagos“ karštą šunį (19 lt.), nes labai jau neramu buvo, kaip čia taip jį lėkštėje patieks, kaip jis atrodys, ir išvis, gal čia bus kažkas baisaus. Sriuba karštam gegužės vakarui buvo pats tas, o ir „Karštas šuo“ buvo labai geras: su šviežia dešrele, smulkiai supjaustytais agurkėliais – svogūnais – dar kažkuo bei gruzdintų bulvyčių skiltelėmis. Dar buvo patiekta ale jogurtinio kario padažo. Aišku, liaudis šio baro–restorano visiškai studentinė (aplink mus sukiojosi net keli studentai, kurie tą dieną nebuvo paskaitoj, užtat gėrė alų čia) ir t.t. Žodžiu, penktadienio vakarui per daug neužsisėdint po darbo vieta suėjo gerai.
   Visgi kuomet atitempiau draugę į tą patį kiemą šeštadienio vakarą, vaizdas nebebuvo toks smagus. Aplink visi akivaizdžiai buvo gerokai jaunesni už mus, didelė dalis turbūt neišlipę net iš mokyklinio amžiaus, muzika grojo taip, kad prarėkiau visą savo didžiausią turtą – balsą (beje, didžėjavo R. Šapauskas), maisto laukėm ir laukėm, ir laukėm... Reikia pridurti, kad principas toks valgyklinis. Nueini prie baro, užsisakai, ko nori, sumoki, ir kažkada tai, ką užsisakei, gauni. Aš užsisakiau „Susuktą šunį“ (23 lt.), mano draugė kiaulienos medalionus. Ilgai laukusios sulaukėm. Draugės kiauliena, atrodė paprastai. Mėsos šmoteliai, gruzdintos bulvytės ir atskiram indelyje salotos. Dabar galvoju, kodėl nebuvo jokio padažo... Bet jo nebuvo. Bet draugė nesiskundė, sakė, kad skanu. Siūlė paragaut ir man, bet aš buvau labai užsiėmusi savo šuns įsisavinimu... O įsisavinti ten yra ką... Panašus tas šuo į burgerį. Su tokia susukta dešrele, kuri sūri kaip velnias ir vyniojasi be galo be krašto. Atrodo valgai valgai, ir jauti tik sūrią sūrią dešrą. Beje, priedai tokie patys kaip ir „Čikagos šunyje“, kas, mano galva, nėra labai gerai. Nes skirtumas tarp šių dviejų šunų tik burgerio bandelė ir rūkyta dešrelė. Viską užgėriau Coca cola. Labai sūru su labai saldžiu. Ne kažką. Alus gal būtų pataisęs padėtį.
   Tai štai. Antras kartas toj pačioj vietoj per dvi dienas nebuvo gera idėja. Nes antrą kartą tas kiemas man patiko daug mažiau. Socialinėj psichologijoj yra toks terminas kaip regresija, kai kraštutinė nuomonė po kelių kartų ima artėti vidurkio link. Tai maniškė ir priartėjo. Vietelė visai nieko, jei nori alaus ir junk food‘o. Bet jei nesi žalias jaunimėlis, geriau ten po 23 val. nesipainioti.

Vita

Aplankykite mus Facebook