Apie akiniuotą šunį ir drakoną

Aha! Suintrigavau? Deja, turiu nuvilti. Nekalbėsiu apie fantazijas, haliucinacijas, magiškus grybus, rytų misticizmą ir panašiai. Iš tikro, noriu truputį papostringauti labai neįdomia tema – apie Vilniaus skulptūras. Taip taip, apie Gediminą, Mindaugą, Simoną, Kristijoną, Joną, Petrą, Vincą ir jų draugus bei keletą draugių.

Pradėsiu gal nuo išvados. Nieko prieš? Išvada tokia: Vilniuje trūksta mielų skulptūrų. O dabar pagrindimas.

Mano galva, skulptūras Vilniuje galima suklasifikuoti į tris grupes. Pirmoji – monumentaliosios skulptūros. Antra – hyperpostmodernusis menas. Ir trečia – mielosios.

Taigi, monumentaliųjų skulptūrų, vaizduojančių rimtus valstybės veikėjus, karvedžius, kunigaikščius, generolus ir šiaip rimtus veikėjus – yra daugiau nei pakankamai. Jos tarsi pabrėžia – žiūrėkite, kokia didinga buvo praeitis... Žiūrėkite, kokie galingi vyrai kūrė valstybę, meną ir t. t. Jos gal ir svarbios, kaip istorinės atminties dalis, bet prie jų nesinori skirti pasimatymo, ar nusifotografuoti apkabinus. Jos šaltos, nuobodžios ir rūsčios.

Turime ir hyper-ultra-turbo-postmodernių skulptūrų. Nesu šiuolaikinių meno krypčių žinovas, todėl negaliu įvardinti, kam jos atstovauja konkrečiai. Bet, suprantate, kad kalbu apie vamzdį, kalną (tiksliau puse jo), dviaukštį, maskatuojančius rutulius ir dar kelis panašius darinius. Taip, tai gal ir svarbu meno raidai, taip, tai kontraversiška, bet įsivaizduokime romantišką vakarą Neries krantinėje. Porelė išėjo pasivaikščioti. Paukščiukai žydi, gėlytės čiulba (arba atvirkščiai). Įsivaizdavote? Ir vaikinukas sako savo meilei: „katyte, pasibučiuokime po šia dailia arka... Em, tiksliau, kanalizacijos vamzdžiu“.

Taigi, priėjome prie svarbiausio. Bet kuriam miestui yra tiesiog būtina turėti romantinių skulptūrų. Tokių, prie kurių fotografuojasi turistai, apie kurias kalba, kad reikia patrinti nosį / ausį / ūsą ar dar ką ir išsipildys noras. Ar yra tokiu skulptūrų Vilniuje? Deja, ne prūdas. Čia tenka grįžti prie pavadinimo – man labiausiai patinkanti skulptūra – akiniuotas šuo Gedimino prospekte. Dar geras dalykas yra stebuklo plytelė, bet tai tik sąlyginai skulptūra. O dar? Nebelabai yra. Iš bėdos dar daktaras Aiskauda. Kaip ir viskas.

Ta proga galime užmesti akį į kitus miestus. Pavyzdžiui Šiaulius. Centrinėje alėjoje galime rasti visai smagių skulptūrų. Kad ir vėžį. Prie ežero – kislotną lapę. Arba grįžkime prie pavadinimo. Dar trūksta drakono. Jį galime rasti Klaipėdoje, ryjantį lietvamzdį. Taip pat ir kaminkrėtį, berniuką su šuniu, peliuką etc. Būtent tokios skulptūros įsimena, prie jų prisirišame, jos formuoja miesto veidą.

Taigi – miestui reikia mielų skulptūrų.

Antanas

Aplankykite mus Facebook