Nuovargio archipelagai

Iš karto įspėju – rašinys subjektyvus. Visiškai. Ir net nesistengiu manyti ar įrodyti, kad aš šimtu procentų teisus*.

Viskas prasidėjo nuo to, kad planavau parašyti apie tai, kaip krausčiausi iš Karoliniškių į Justiniškes. Pavadinimas būtų buvęs „Atsisveikinimas su Karoliniškėmis“**. Mąsčiau, mąsčiau, beveik buvau pradėjęs, tačiau po metų supratau, kad nelabai turiu ką pasakyti apie tai. Iš esmės niekas nesiskiria. Nesiskyrė ir Fabijoniškėse – ten teko gyventi prieš Karoliniškes, tokia jau nuomininko dalia. Karoliniškėse namai raudoni, Justiniškėse – pilki. Karoliniškėse ėjau į Norfą, Justiniškėse einu į Norfą. Karoliniškėse valgiau Fokus picoje, Justiniškėse – Charlie (dar kartais Express). Bet gyvenimas iš esmės toks pats, tokie pat išnykstantieji troleibusai, tokia pati publika juose, tokie pat bomžiukai, viskas taip pat.

Nušvitimas atėjo ankstų rytą žirgliojant per Žirmūnus***. Mąsčiau, kokia emocija galėtų apibūdinti miegamuosius rajonus.

Nerimas? Išplaukęs ir neaiškus grėsmės, artėjančios lyg nuodingas rūkas ar Melancholija, jausmas. Deja, niekas neartėja. Nebent dar viena transporto pertvarka.

Liūdesys? Lyjant lietui ir drėkstant pilkoms betoninėms sienoms kartais atrodydavo taip. Bet praėjus lietui liūdesio įspūdis dingdavo. Jei miestas ar kvartalas galėtų būti apibūdinamas kaip kupinas liūdesio, jis turi turėti dramatizmo, turi turėti praeitį. O. Pamukas įrodinėja ir įrodo, kad Stambulas kupinas liūdesio – griūvančios vilos, nykstančios šeimos. Pirma mano reakcija buvo – kaip tai? Toks spalvingas, dinamiškas, triukšmingas miestas yra užgultas liūdesio? Tačiau bėgant laikui nuo apsilankymo Stambule, pirmiausia iš atminties išnyko įkyrūs prekeiviai, turgus ir triukšmas. Bet apgriuvusius mažesnių gatvelių namus, keistai liūdną Bosforą – puikiai pamenu.

Nusivylimas? Žiūrint filmus apie skurdžių getus, kuriuose vyrauja nusivylimas ir įsiūtis, kartais gali pamanyti, kad Vilniaus miegamieji rajonai irgi galėtų būti nusivylimo pilni. Juk čia gyvena tie, kurie turėjo vilčių pakeisti pasaulį, arba bent nusipirkti namą. Tie, kurie svajojo apie stulbinančią karjerą, bet toliau nešioja popieriukus. Tačiau nusivylimas veda prie pykčio. Gal ne visus, bet vieną kitą. Kur vyksta riaušės? Paryžiaus priemiesčiuose, kur gyvena nusivylę imigrantai. Girdėjote apie riaušes Pašilaičiuose? O Pilaitėj?

Mano atsakymas būtų – nuovargis****. Miegamieji rajonai yra urvai, į kuriuos sulenda darbų iškankinti menkai apmokami darbuotojai. Išsimiegoti ir keliauti vėl į darbą. Kad vėl pavargtų. Čia ir vaikai tampa pavargę. Išvarginti bandymų atkreipti pavargusių tėvų dėmesį į save. Pensininkai, kurie kai kuriuose rajonuose yra pagrindinė matoma masė, išvarginti gyvenimo ir menkos pensijos.

Miegamuosiuose rajonuose nesinori nieko. Net pramogų. Girdėjote ką nors sakant – nuvažiuojam į Šeškinę, papramogausim? Tyliai manote, kad klystu – o kaip masinių pramogų vietos – Akropolis, Ozas ir Vichy? Teoriškai jie gal ir Šeškinėje, bet iš tikro, laikosi pagarbaus atstumo nuo namų. Kad neužsikrėstų nuovargiu.

Norėtumėte sakyti, kad modernūs, spalvingi ir puikūs naujos statybos miegamieji rajonai visai ne tokie? Deja, tai iliuzija, jie taip pat lėtai gravituoja į nuovargį. Gal čia ir daug jaunų žmonių, kurie energingai kopia karjeros laiptais, uždirba daug pinigų, daug jų atiduoda už paskolą. Praeis kiek metų ir jie bus pavargę vidutinio amžiaus žmonės. Išvarginti nesibaigiančio nepasiekimo. Graži gelsva ir raudona apdaila taps murzina ir sueižėjusi. Ir naujieji rajonai atrodys tokie pat pavargę, kaip senos geros Karoliniškės ar Žirmūnai.

Antanas

Aplankykite mus Facebook

* Jūs tuo patikėsite ir taip

** puiki aliuzija (argi ne puiki?) į „Atsisveikinimą su ginklais“ ir „Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis“, tik jei kalbėti apie antrą – atvirkščiai.

*** kurie iš esmės irgi tokie patys.

**** priekabus skaitytojas galėtų ginčytis, ar tai emocija, bet argi tai esmė?

Vilnius – akmens ir garo miestas

Prieš imdamas į rankas Andriaus Tapino knygą „Vilko valanda“ buvau gerokai skeptiškas. Dėl trijų priežasčių. Pirmiausia, iš tų ištraukų, kurias skaičiau internete, susidarė įspūdis, kad knyga parašyta klampiu ir „sunkiai skaitomu“ stiliumi. Antra – anksčiau labai smagiai skaitęs fantastiką, dabar jau kelias knygas numečiau į kampą („tokio šlamšto tikrai neskaitysiu“). Ir trečia – ugi pirma A. Tapino knyga, ugi pirmas Lietuviškas stimpanko* romanas – tai argi gali būti gerai. Nuogąstavimai nepasitvirtino. Knyga skaitosi lengvai, į kampą mesti nereikėjo. Prie ko prikibti, žinoma, yra daug – ir kai kurie personažai (pvz. Masalskis) neišvystyti, kiti gerokai šabloniški, kai kurios intrigos lengvai atspėjamos ir t.t. Bet aš ne apie tai. Geriau pakalbam apie tai, koks Vilnius fantastiniame romane?

 Taigi, A. Tapinas pačiumpa 20 a. pradžios Vilnių ir jį sukryžmina su high-tech garo technologijomis (tai ir yra stimpankas – steempunk). Tad po Vilnių ir šlaistosi mechaninės žiurkės, trankosi garo karietos, maskatuojasi dirižabliai, kepėstuoja alchemikai. „Vilko valandoje“ Vilniaus rajonai gerai atitinka tiek istorinius faktus, tiek dabarties realijas. A. Tapinas nepatingėjo ir iškapstė pakankamai įdomių faktų. Pvz., dirižablių uostas vadinamas Viščigavu. Draugas gūglas, apie tai paklausus, nepasako nieko. O vat ir teisgingai daro, nes kalba eina apie lenktynių aikštę (“pole wyscigowe”), kurioje buvo hipodromas ir ten iš tikro leidosi pirmasis lėktuvas, atskridęs į Vilnių (http://mylimasvilnius.wordpress.com/2009/07/03/ats-vilniaus-hipodromas/). Tiesa, „Vilko valandoje“ hipodromas, tapęs dirižablių uostu, permestas į kitą Neries pusę, maždaug į Žirmūnus, nors turėtų būti tarp Antakalnio ir Saulėtekio.

Grubiai perbėkime per kitus įdomesnius garinio Vilniaus rajonus:

• Žvėrynas, anot A. Tapino, „labiausiai atsiskleisdavo ilgais ir tvankiais vasaros vakarais. Tada gyvenimas čia, regis, visai sustodavo, bet niekas nepageidavo, kad jis bėgtų greičiau.“ (http://www.vilkovalanda.lt/gido-irasas/zverynas.26/). Kiek teko eiti per Žvėryną tvankiais vakarais, pakankamai panašu.
• Garmiestį, pramoninį Vilniaus rajoną, autorius įkurdina ties dabartinių Šnipiškių ir Žirmūnų sandūra, gal užgriebia ir Šiaurės miestelio gabalą. Šiuo metu ten pramonės sunkoka būtų rasti, Žirmūnuose jos ir istoriškai nebuvo, bet va Šnipiškės – kitas reikalas. Buvęs keramikos pramonės rajonas, neatsitiktinai turbūt ir elektrinė atsidūrė ten. Nors man asmeniškai Naujamiestis labiau pramonės rajonas, bet pirmiausia dėl sovietinių pramoninių monstrų.
• Bėdos – kriminaliniu gyvenimu pagarsėjęs Vilniaus rajonas. Geriau ten neiti. A. Tapinas jį įkurdina už baltųjų Pohuliankos stulpų, dabartiniame Naujamiestyje, Savanorių prospekto apylinkėse. Liaudyje vadinamoje „Krasnuchoje“. Hmmm... Kaip sakė viena pažįstama, gyvenanti Naujininkuose: „Ai, Naujanai normaliai, jei žinai kada ir kur neiti, nieko nenutiks. Va geriau po krasnuchą pavaikščiok“...

Taigi pakankamai gražu viskas. Yra ir kitų sutapimų – miesto tvarkdariai įsikūrė Sluškų rūmuose, ten ir kalėjimas. Ir kalėjimas („Citadelė nr. 14“) ten buvo ir istoriškai. Vilniaus žiemos uostelis su net vienu laivu dabartiniame pasaulyje yra Žirmūnuose. A. Tapinas ten įkurdina Dokus, nenusisekusį Vilniaus laivybos projektą.

Gaila, žinoma, kad ne visi rajonai susilaukė pakankamo dėmesio. Pvz., Antokolis (dabartinis Antakalnis) – iš viso užmirštas, bet knyga yra knyga, visko vis vien nesudėsi.

Įdomiai elgiamasi ir su Vilnaus asmenybėmis. Kai kurios istorinės asmenybės – J. Basanavičius, P. Vileišis ir kt. įgauna naujų funkcijų ir veikia romane. Dar įdomiau, kad kai kurios dabartinės Vilniaus personos ten irgi yra – Roželė (romane vadinama Bėdų Rože), Solomonas („Vilko valandoje“ - tepliotojas Solomonas Kleinas, beje, nemokantis rašyti :). Ne mažiau įdomūs personažai – vingriai. Tai žmogeliai, kurių profesija – saugiai nuvesti, parvesti ir pan. žmones, kurie užsinorėjo pavaikščioti po Bėdas. Istoriškai apie tokius vingrius nieko nežinau (gal žinių spragos, nenustebčiau), tačiau faktas, kad Vilniuje tikrai veikė žydai agentai, padėjėjai, vedliai – faktoriai. Pakankamai panašu? Dar vienas niuansas – A. Tapino Vilniuje už kiekvieno kampo kyšo carinės Rusijos** agentų ausys. Bijau, kad pakrauptume sužinoję, kiek šiuo metu necarinės Rusijos ausų yra Lietuvoje.

Tataigi, reziumuojant – A. Tapino stimpankinis Vilnius – pakankamai istoriškas, pakankamai įdomus ir pakankamai šviesus, nors turėtų būti garo ir suodžių užgultas pramoninis miestas.

Antanas

Aplankykite mus Facebook

* po to paaiškinsiu, kas tai yra. Jei nenorit laukti - http://www.vilkovalanda.lt/puslapis/kas-yra-stimpankas.59/

** Vilnius „Vilko valandoje“ – laisvasis Alijanso miestas, nepriklausantis Rusijai.