Nekrologas Vilniaus mikriukams

Nuoširdžiai užjaučiame visus Vilniaus gyventojus, netekus greitos ir patogios transporto priemonės. Šią sunkią valandą, važiuodami "greituoju" vaivorykštiniu autobusu ir negalėdami išlipti mums reikiamoje stotelėje, nostalgiškai prisimename kažkada taip ausį rėžusius žodžius: "Vairuotojas, sustokite ant sankryžos, prašau". Linkime stiprybės visiems vilniečiams, kurių kelionė iš darbo į namus, kur laukia garuojanti vakarienė, praradus mikriukus, tapo tokia ilga, jog maistas ne tik nustoja garuoti, bet ir visai atšąla.
Mielieji Vilniaus mikriukai, balti ir geltoji, jūs visada liksite mūsų širdyse...
Niekada jūsų nepamiršime ir amžinai ilgėsimės...


Panegirika Vilniaus "greitiesiems" autobusams

Šiandien po 45 minučių, praleistų nejudančiame GREITAJAME (G1) autobuse Kalvarijų gatvėje, nusprendžaiau iš jo išlipti ir namo eiti pėsčiomis. Eidama atkarpą nuo Apkasų gatvės iki Kuro aparatūros, aplenkiau tris GREITUOSIUS (G1) autobusus. Tris!!! Negaliu atsidžiaugti, kaip greitai aš vaikštau!!!

Justina.

Aplankykite mus Facebook

“Déjà vu VILNIUS 1974-1990”

Ingos Liutkevičienės knygos “Déjà vu VILNIUS 1974-1990” (pokalbiai su  Algirdu Vileikiu) apžvalga 

Aš atvažiavau gyventi į Vilnių tais metais, kai Gedimino prospektas, netekęs savo senųjų liepų, žiojėjo išoperuotas tarsi perrėžus skalpeliu per krūtinės ląstą, tad pirkdama šią knygą paslaptingojo DEJA VU patirti nesitikėjau, bet visgi vieną kartelį jis ištiko ir mane – skaitant pastaripą apie Nykštuko kavinę: iš kažkokių sąmonės- pasąmonės ar galvoje esančios nesąmonės klodų tik „strykt“, - ir iššoko voverytė, bėganti ratu kavinės lange... O juk tikrai – mažą mane ten kartą nusivedė pusbrolio močiutė, kai lankiausi Vilniuje... DEJA VU... nors ir atvirkštinis, kaip šį jausmą įvardina pati knygos autorė.
Knygos stilius tarsi interviu – žurnalistė kalbasi su Algirdu Vileikiu, žmogumi, kuris daugiau nei dvidešimt metų vadovavo Vilniui, o dabar sutiko papasakoti pačių įvairiausių faktų ir istorijų iš to laikotarpio. Ne ką aš pati pamenu iš to Sovietmečio, tiesą pasakius, nei eilių, nei deficito, nei darbininkų paradų, nei raudonų vėliavų ar spaliukų ženkliukų... Ir iš principo neperku nieko, kas neva dvelkia nostalgija tam laikotarpiui – jokių Tarybinių dešrelių ar bandelių, bet knygą nusipirkau, nes joje nostalgija ne laikmečiui (į jį kaip tik žvelgiama labiau ironiškai), joje nostalgija mano tėvų jaunystės Miestui.
Daug ko aš nežinojau apie TĄ Vilnių! Ir apie TĄ laikotarpį! Kai kai kurios istorijos šiandien skamba lyg iš fantastikos srities: Pagal galimybes galvojome, kuo galime papuošti Spalio rajoną. Buvo ne taip paprasta. Apie tai žinojo visi rajono vykdomojo komiteto darbuotojai. Kartą viena darbuotoja praneša: „Buvau dailės studentų bendrabutyje ir mačiau, kad vienas studentas padarė visai neblogą diplominį darbą – medinį karžygį. Gal mes galėtume jį pastatyti Trakų gatvėje, ten yra tokia tuščia niša. Būtų sargas, saugotų įvažiavimą į senamiestį“ <...> Buvo problema, kaip pastatyti karžygį nesuderinus su miesto vykdomuoju komitetu. Pas mus dirbo toks Antanas Dobkevičius, kurį, kad ir kur eičiau, kviesdavausi kartu. Tai žmogus, kuriam nieko nebuvo neįmanoma. Jis pasvarstė ir sako: „Pastatykim naktį, rytą sakysim, kad seniai stovi. :) Beje, tas studentas – skulptorius S. Kuzma. Anekdoto verta ir istorija apie meškos iškamšą Lokio restorane: Vilniuje viešėjo, rodos, Kostromos srities valdžia. <...> Pietavome „Lokio“ restorane. Sužinoję, kad esu medžiotojas, svečiai pažadėjo: „Kai pas mus prasidės meškų medžioklė, mes jus pakviesime, nušausite ir turėsite iškamšą restorane“. Jie išvažiavo, o aš ir užmiršau tą kelionę. Po kiek laiko man skambina, kad prasideda medžioklė, Aišku, atsisakiau: „Nevažiuosiu. Būkit geri, sumedžiokite jūs“. Jie nušovė, padarė iškamšą ir liepė atvažiuoti pasiimti. Krizenau skaitydama ir pasakojimą, kaip Vilnius slėpė mėsą nuo baltarusių, kurie traukiniais iš Minsko į Vilnių apsipirkti važiuodavo: Gera mėsos parduotuvė buvo netoli Vilniaus geležinkelio stoties. Tada ją iškėlėme iš to rajono į centrą, o parduotuvėse arčiau stoties padarydavom taip, kad ten popietinėmis valandomis mėsos nebūtų. O ką daryti, kad vilniečiams skirtos mėsos nesivežtų į Minską? Įsivaizduoju, kaip šiais laikas mums sektųsi Akropolį nuo kaimynų paslėpti. :)
Knygoje taip pat yra įdomių faktų ir atsakymų, pvz., kiek tada kainavo vienas kvadratinis metras statant butą? (132 rublius). Kur Vilniuje panaudoti nuo ilgojo Rygos tilto likę trosai? (Pėsčiųjų tiltas iš Žvėryno į Vingio parką). Kuo sąjunginei spaudai užkliuvo „Neringos“ restorano interjeras? („Izvestija“ rašė – lietuviai salės vidury baseiną padarė – ką, gal jie šlapinsis į tą baseiną?) . Radau knygoje komentarą ir apie garsiąją vilniečių teoriją, dėl į miestą atkeltų asocialių Maskvos gyventojų, besirengiant 1980 –ųjų Olimpiadai. (Atkėlė juos čia ar ne?).
Taigi nors ir tik su vienu vieninteliu DEJA VU, bet knygą perskaičiau greitai ir smagiai. Mąstau, reikės nuvežti ją mamai ar tetai, apie kurių jaunystės studijų miestą čia kalbama, tikiu, kad joms tų striksinčių voveryčių pasirodys daug daugiau :) 

Justina
Aplankykite mus Facebook

Black, White and Magdalena

It may sound strange but the title refers to three images of two different saints one can find in Vilnius.
The first one is probably known best – the Black Madonna of Vilnius. There was one very common tradition in the Grand Duchy of Lithuania during the 16th – 17th centuries – to have a painting of a saint or a statue of a saint near or above the city gate. The saint patron supposed to bless people who were leaving the city and greet those who were coming back. That is why the painting of Virgin Mary was hanged above the Sharp (Aštrieji) gates of Vilnius at the beginning of the 17th century. It seems that Virgin Mary took her duty seriously and very soon people started to talk about miracles performed by her. The painting became miraculous and the chapel was built above the gate. Soon after the painting was decorated with silver gild and Virgin acquired a crown made of 40 rays of the Sun. This was one of the reasons why she was called Virgin Mary of Dawn by Lithuanian romanticists during the 19th century despite the fact that the Sun doesn’t rise from that side of the city. The Poles still call the gate Sharp (Ostra Brama) and can’t understand where is the Dawn seen by the Lithuanians especially when the image itself is very dark. There is no one and clear answer why the skin of Virgin Mary is black. There are only couples of theories but today the Black Madonna Chapel in Vilnius is one of the holiest places for Roman Catholics in the World.
The second one is known less. It is the White Virgin Mary of Vilnius. This beautiful white sculpture was created during the 17th century and appeared in Franciscan church. The most unique fact is that the statue depicts an image of a pregnant Virgin Mary which is a very rear in the iconography. For centuries women of Vilnius used to pray to the White Mary willing to have a baby.
The last one is Magdalena or St. Mary Magdalena in the church of Sts Peter and Paul. It is the most unique statue in the church out of 2000 stucco sculptures decorating its interior. She is the only one there dressed in a Baroque style dress while all the others wear ancient robes. The reason of this anachronism is not Da Vinci Code like many people think, the reason is LOVE because Italian sculptor who made the statue loved his wife so much that he used her as a model for the sculpture of St. Mary Magdalena and now she is there forever.
Black Madonna, White Virgin Mary and Mary Magdalena are three Mary’s in Vilnius I find most interesting.

Justina

Visit us on Facebook

VELNIAS, VAIDUOKLIS ir BUIVOLAS arba kaip jie visi ant to vieno kalno telpa?

Knygų mugėje savo knygų apie Vilnių kolekciją papildžiau A. H. Kirkoro „Pasivaikščiojimais apie Vilnių ir jo apylinkes“, tai savotiškas XIX amžiaus „guide book‘as“ apie Vilnių, skaitydama jį radau visai įdomių detalių, beje, knyga, kaip ir dera „pasivaikščiojimams“, parašyta pasivaikščiojimų stiliumi: „pažvelkit į kairę, paeikit į priekį...“, bet apie pačią knygą gal kada kitą kartą, o šiandien tik viena jos pastraipa, paskatinusi parašyti būtent tai, ką jūs dabar skaitote: „Kaip tik ten, pasukus truputį dešiniau, galima patekti ant vadinamojo Baufalo kalno. Čia nuo senų laikų stovėjo tokiam Baufalui priklausęs namukas. Jame buvo tam tikra užeiga, visada kupina triukšmo, linksmybių, dažnai virstančių ištvirkavimu. Pagaliau ir savižudžiai šią vietą kažkodėl dažniausiai pasirinkdavo nusikaltimui įvykdyti. Šis, pirma apleistas, 1812 m. sudegęs, namas iš griuvėsių daugiau nepakilo.“ (A.H. Kirkoras „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“). Šalia pastraipos pieštuku pasirašiau: „Hm...“ ir pasibraukiau „savižudžiai“. Knygos autorius plačiau šio savo pastebėjimo nepakomentavo, tačiau aš akimirksniu prisiminiau šių metų sausio mėnesį įvykusią nelaimę – ant to paties kalno nusižudė jaunuolis.  Sutapimas? O gal kalno pamėnų (žr. žodyne: pamėnas – pamėklė, šmėkla, vaiduoklis) darbas, siekiant priminti tikrąjį kalno vardą?

Iš lentynos imu A. R. Čaplinsko knygą ir cituoju:  „Keičiant vardus, neapsieita be kuriozų. XV-XVI a. Vilniui plečiantis, už miesto sienų viena iš gatvių, vedusių į Lukiškes, buvo vadinama kalno, pro kurį ji ėjo, - Pamėnkalnio vardu. Pirmą kartą šį vardą aptinkame  1602 m. dokumente. Tai ir buvo autentiškas šio kalno ir gatvės pavadinimas. XVIII a. pabaigoje daug žemės ant minimo kalno už nuopelnus buvo padovanota Lietuvos valstybės matininkui Juozapui Boufalui. Tuomet jo vardu ir buvo vadinamas kalnas – Gora Bouffalowa. Nors dovanotą žemę J. Boufalas greitai prarado, tačiau kalnas ir toliau iki pat 1940 m. buvo vadinamas jo vardu. 1940 m., sudarant lietuvišką gatvių vardyną, jo autoriai manydami, kad „Bouffal“ ne asmenvardis, o žodis, sietinas su vokišku Buffel (buivolas, tauras), kalną pavadino Tauro kalnu. Iš šios klaidos atsirado kitos. Kalną net imta sieti su Gedimino nukautu tauru, legendiniu sapnu ir Vilniaus įkūrimu.“ (A.R. Čaplinskas „Vilniaus gatvės“).

Na, ir kaip gali tikrieji kalno šeimininkai nepykti, kai šį kuriozą dar labiau įtvirtino alaus darykla, pastatyta 1860 metais Vilniaus pirklio Vilhelmo Šopeno miesto pakraštyje, to kalno papėdėje, galiausiai tapusi „Vilniaus tauro“ alaus darykla. O šalia daryklos dar ir paminkliukas vėliau atsirado – ragus atstatęs tauras. Tik niekaip nesuprantu, kuris tauras ten: ar tas, kurio vardu kalnas pavadintas (ką gali žinot, gal tikrai ponui Boufalui ragus kas buvo įstatęs), ar tas, kurį Gediminas nukovė, ar tas, kuris alų gamina?

BBet ir čia dar ne viskas. Štai jums dar viena citata, apie dar senesnius laikus: „Archeologo Vykinto Vaitkevičiaus teigimu, nuo senų laikų Pamėnkalnis arba Tauro kalnas turėjo kitą pavadinimą - Velnio kalnas. 1441 m. didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio privilegijoje Vilniaus miestiečiams kalnas buvo minimas kaip orientyras – ipa usque ad fluvium Wilia ab vna et a Czarthowahora vsq ad Lukyschky partibus. Velnio kalnas (Góra Czartowa) aptinkamas ir vėliau, o XVII a. atsiranda ir įsitvirtina Pamėnkalnis“ (http://www.vilnius21.lt/pamenkalnis-j8001693.html). 

Ir lyg to kalno velnių, vaiduoklių, buivolų, ištvirkavimų užeigėlės ar savižudžių istorijų būtų maža, verta prisiminti ir dar vieną nelinksmą detalę – kuomet sovietmečiu buvo sunaikintos senosios Užupio žydų kapinės, jose stovėję mirusiųjų antkapiai buvo panaudoti būtent šio kalno laiptams kloti. Teko girdėti pasakojimą, kaip dar tuo gūdžiu laikmečiu iš Izraelio žiemą į Vilnių atvykęs senučiukas aklas rabinas pylė ant užšalusių kalno laiptų pakopų karštą vandenį ir pirštais liesdamas skaitė mirusiųjų vardus...

Taigi atrodo, kad šis Vilniaus kalnas visgi nėra tokia jau romantiška vieta, kaip galvoja vyrukai, vairuojantys juodus BMW ir klausantys rusiškos muzikos, kurie važiuoja ten su savo „mergikėmis“ grožėtis Vilniaus panorama. Nors iš kitos pusės... jie ten paprastai ne tik panorama grožisi, o čia užtenka prisiminti jau minėtą kalno užeigėlę ir kuo ji garsėjo – tai gal visgi viskas pagal protokolą?

Pagaliau šiandien kalnas yra ir Vilniaus blusų turgaus vieta, kuriame kiekvieną šeštadienį galima aptikti net ir to, ko nemanei iš viso esant, būna ten ir buivolų odos dirbinių, ir vaiduokliškų nuotraukų, ir išdrožinėtų velnių, ir alaus bokalų, ir žydiškų monetų, ir romantiškų paveiksliukų, ir tikros nesumeluotos istorijos... Ir visa tai ant to vieno kalno telpa.

Justina

Aplankykite mus Facebook

BOMŽ‘ai ir LOCH‘ai Vilniuje

Kaip šifruoti žodį BOMŽ‘as turbūt žino visi, bet galiu priminti – Bez Opredelionai Mesty Žitelstva arba -žmogus, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos.  Tuo tarpu iš kur atsirado žodis LOCH‘as gal ir nelabai aišku, tačiau neseniai man teko girdėti versiją, kuri skamba visai įtikinamai: L.O.CH. – Lyco Obmanutaje Chuliganami arba – asmuo, kurį apgavo nusikaltėliai. Šios LOCH‘o etimologijos versijos pasakotojas tikino, jog būtent tokią santrumpą užsirašydavo rusų milicija ant bylų žmonių, kurie kreipdavosi dėl nusikaltėlių jiems padarytos žalos, t. y., jei juos apgavo, apvogė, apvyniojo aplink pirštą, apkvailino, apsuko ir dar daug čia šių ap... galima būtų vardinti, bet palinguodavo galvą dėdė milicininkas: LOCH‘as, tu, LOCH‘as, dar vienas, dažnai pats kaltas.

BOMŽ‘ų (arba jais apsimetančių) Vilniuje tikrai netrūksta. Turbūt visi esate susitikę Aleksandrą – aukštą ašarojantį vaikiną su kuprine, kuris visiems demonstruoja savo siaubingai raudoną, pūvančią koją ir įvairiausiom užsienio kalbom kaulija pinigų. Lietuvių jis prašo, kad jam jie nupirktų bandelę, bet užsieniečiams yra parengęs kur kas įdomesnių istorijų, pvz., amerikiečiams jis porina, kad yra atvykėlis iš Rusijos, kuriam skubiai reikia operuoti koją, bet šitie lietuviai taip nekenčia rusų, kad nei vienoj ligoninėj Lietuvoj rusų negydo, ir jei jis nesusirinks pinigų savo operacijai pats, koją teks pjauti. Neįtikėtina, bet ar jo pasaka, ar ašaros, ar amerikiečių naivumas čia kaltas, tačiau jie juo patiki, o po to susirūpinę Lietuvoje neva vykdomu rusų genocidu priekaištauja savo lietuvei gidei dėl tokio mūsų tautos žiaurumo rusų atžvilgiu. Beje, Aleksandras jau tikra įžymybė - pernai vasarą turistas iš Brazilijos man pasakojo, kad jo Brazilijoje įsigytame „guidebook‘e“ apie Vilnių rašoma: „Vaikščiodami Vilniaus senamiestyje jūs būtinai susitiksite pinigų kaulijantį valkatą Aleksandrą“. Taigi brazilui Vilniuje labiausiai norėjosi išvysti Katedrą, Aušros Vartus ir Aleksandrą. Žavu?

Prie Petro Povilo bažnyčios dažnai galima išvysti kitą jauną vaikiną. Šitas visiškai sveikas ir veide dar neįsirėžęs „bomžiškumas“. Klausiau jo kartą, kodėl nesusirandi darbo? Atsakė, kad dirbo jis iki krizės Vievio paukštyne, bet sumažino algą iki minimumo ir teko darbą mesti dėl pelningesnės veiklos – išmaldos prašymo. Klausiu: kiek dabar gauni? Atsako: vasarą – nuo 80 iki 100 litų per dieną!!! Ką rinktis: mėnesį nuo ryto iki vakaro nešioti smirdančias vištas už 660 Lt ar sėdėti sau ramiai prie bažnyčios ištiesus ranką už beveik 3000 Lt? Vėl žavu?

Čia tik du pavyzdėliai, o tokių Vilniuje daugybė... Tai kas gi tie BOMŽ‘ai? Sakyčiau, tikri verslininkai - chuliganai J o kas gi tie LOCH‘ai? Sakyčiau, daug kas juos mato veidrodyje – Lyco Obmanutaje Chuliganami...

Justina

Aplankykite mus Facebook