Knygų mugėje savo knygų apie Vilnių kolekciją papildžiau A. H. Kirkoro „Pasivaikščiojimais apie Vilnių ir jo apylinkes“, tai savotiškas XIX amžiaus „guide book‘as“ apie Vilnių, skaitydama jį radau visai įdomių detalių, beje, knyga, kaip ir dera „pasivaikščiojimams“, parašyta pasivaikščiojimų stiliumi: „pažvelkit į kairę, paeikit į priekį...“, bet apie pačią knygą gal kada kitą kartą, o šiandien tik viena jos pastraipa, paskatinusi parašyti būtent tai, ką jūs dabar skaitote: „Kaip tik ten, pasukus truputį dešiniau, galima patekti ant vadinamojo Baufalo kalno. Čia nuo senų laikų stovėjo tokiam Baufalui priklausęs namukas. Jame buvo tam tikra užeiga, visada kupina triukšmo, linksmybių, dažnai virstančių ištvirkavimu. Pagaliau ir savižudžiai šią vietą kažkodėl dažniausiai pasirinkdavo nusikaltimui įvykdyti. Šis, pirma apleistas, 1812 m. sudegęs, namas iš griuvėsių daugiau nepakilo.“ (A.H. Kirkoras „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“). Šalia pastraipos pieštuku pasirašiau: „Hm...“ ir pasibraukiau „savižudžiai“. Knygos autorius plačiau šio savo pastebėjimo nepakomentavo, tačiau aš akimirksniu prisiminiau šių metų sausio mėnesį įvykusią nelaimę – ant to paties kalno nusižudė jaunuolis. Sutapimas? O gal kalno pamėnų (žr. žodyne: pamėnas – pamėklė, šmėkla, vaiduoklis) darbas, siekiant priminti tikrąjį kalno vardą?
Iš lentynos imu A. R. Čaplinsko knygą ir cituoju: „Keičiant vardus, neapsieita be kuriozų. XV-XVI a. Vilniui plečiantis, už miesto sienų viena iš gatvių, vedusių į Lukiškes, buvo vadinama kalno, pro kurį ji ėjo, - Pamėnkalnio vardu. Pirmą kartą šį vardą aptinkame 1602 m. dokumente. Tai ir buvo autentiškas šio kalno ir gatvės pavadinimas. XVIII a. pabaigoje daug žemės ant minimo kalno už nuopelnus buvo padovanota Lietuvos valstybės matininkui Juozapui Boufalui. Tuomet jo vardu ir buvo vadinamas kalnas – Gora Bouffalowa. Nors dovanotą žemę J. Boufalas greitai prarado, tačiau kalnas ir toliau iki pat 1940 m. buvo vadinamas jo vardu. 1940 m., sudarant lietuvišką gatvių vardyną, jo autoriai manydami, kad „Bouffal“ ne asmenvardis, o žodis, sietinas su vokišku Buffel (buivolas, tauras), kalną pavadino Tauro kalnu. Iš šios klaidos atsirado kitos. Kalną net imta sieti su Gedimino nukautu tauru, legendiniu sapnu ir Vilniaus įkūrimu.“ (A.R. Čaplinskas „Vilniaus gatvės“).
Na, ir kaip gali tikrieji kalno šeimininkai nepykti, kai šį kuriozą dar labiau įtvirtino alaus darykla, pastatyta 1860 metais Vilniaus pirklio Vilhelmo Šopeno miesto pakraštyje, to kalno papėdėje, galiausiai tapusi „Vilniaus tauro“ alaus darykla. O šalia daryklos dar ir paminkliukas vėliau atsirado – ragus atstatęs tauras. Tik niekaip nesuprantu, kuris tauras ten: ar tas, kurio vardu kalnas pavadintas (ką gali žinot, gal tikrai ponui Boufalui ragus kas buvo įstatęs), ar tas, kurį Gediminas nukovė, ar tas, kuris alų gamina?
BBet ir čia dar ne viskas. Štai jums dar viena citata, apie dar senesnius laikus: „Archeologo Vykinto Vaitkevičiaus teigimu, nuo senų laikų Pamėnkalnis arba Tauro kalnas turėjo kitą pavadinimą - Velnio kalnas. 1441 m. didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio privilegijoje Vilniaus miestiečiams kalnas buvo minimas kaip orientyras – ipa usque ad fluvium Wilia ab vna et a Czarthowahora vsq ad Lukyschky partibus. Velnio kalnas (Góra Czartowa) aptinkamas ir vėliau, o XVII a. atsiranda ir įsitvirtina Pamėnkalnis“ (http://www.vilnius21.lt/pamenkalnis-j8001693.html).
Ir lyg to kalno velnių, vaiduoklių, buivolų, ištvirkavimų užeigėlės ar savižudžių istorijų būtų maža, verta prisiminti ir dar vieną nelinksmą detalę – kuomet sovietmečiu buvo sunaikintos senosios Užupio žydų kapinės, jose stovėję mirusiųjų antkapiai buvo panaudoti būtent šio kalno laiptams kloti. Teko girdėti pasakojimą, kaip dar tuo gūdžiu laikmečiu iš Izraelio žiemą į Vilnių atvykęs senučiukas aklas rabinas pylė ant užšalusių kalno laiptų pakopų karštą vandenį ir pirštais liesdamas skaitė mirusiųjų vardus...
Taigi atrodo, kad šis Vilniaus kalnas visgi nėra tokia jau romantiška vieta, kaip galvoja vyrukai, vairuojantys juodus BMW ir klausantys rusiškos muzikos, kurie važiuoja ten su savo „mergikėmis“ grožėtis Vilniaus panorama. Nors iš kitos pusės... jie ten paprastai ne tik panorama grožisi, o čia užtenka prisiminti jau minėtą kalno užeigėlę ir kuo ji garsėjo – tai gal visgi viskas pagal protokolą?
Pagaliau šiandien kalnas yra ir Vilniaus blusų turgaus vieta, kuriame kiekvieną šeštadienį galima aptikti net ir to, ko nemanei iš viso esant, būna ten ir buivolų odos dirbinių, ir vaiduokliškų nuotraukų, ir išdrožinėtų velnių, ir alaus bokalų, ir žydiškų monetų, ir romantiškų paveiksliukų, ir tikros nesumeluotos istorijos... Ir visa tai ant to vieno kalno telpa.
Justina
Aplankykite mus Facebook
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą