Kam žmonėms reikia nuotraukų?
Atsakymas paprastas ir akivaizdus, jis ateina kiekvienam į galvą – nuotraukos –
tai prisiminimas. Reikšmingiausių akimirkų, svarbiausių gyvenimo momento, savęs
paties ar artimiausių žmonių. Tam tikra prasme – savęs, savo identiteto kūrimo
priemonė. Prisimenate Borną? Jis naudojo momentines Polaroid nuotraukas savo
atminties, o tuo pačiu ir savęs paties išsaugojimui. Visos kitos reikšmės,
kurias galime suteikti nuotraukoms (meno forma...) ateina gerokai vėliau.
Dar vienas pavyzdys,
pagrindžiantis, kad nuotraukos tai atmintis – Atminties išgelbėjimo projektas
(Memory Salvage Project). 2011 kovo 11 dieną galingas cunamis nusiaubė
Japonijos pakrantę. Taip pat ir Yamamoto miestą. Maždaug pusė miesto atsidūrė
po vandeniu. Po to, kai buvo baigtas žmonių gelbėjimas, gelbėtojai išgriebė iš
jūros 750 000 nuotraukų. Jas pažeidė jūros vanduo, bakterijos ir nuotraukose
įamžinti prisiminimai blėso. Daugiau nei 500 savanorių nuvalė, nuplovė ir
skaitmenizavo 12 000 nuotraukų ir 680 albumus, padėdami žmonėms atgauti
prisiminimus (daugiau apie projektą čia, čia ir čia).
O ką reiškia miesto nuotraukos? Tai taip pat atminties,
identiteto išsaugojimo, o gal ir kūrimo priemonė. Prisiminkime, kiek išleista
albumų, kurie prasideda „Senojo {įrašykite miesto pavadinimą} nuotraukos“. Kelių
fotografijos žanrų atstovai bando kurti miesto atmintį: gatvės fotografai ir
reportažų kūrėjai suteikia socialinių įvykių ar santykių tarp žmonių prisiminimus,
taip pat leidžia dalyvauti tuose įvykiuose ar kasdieninio gyvenimo momentuose,
kuriuose šiaip nedalyvaujame. Architektūros ir urbanistinio peizažo fotografai
bando įamžinti fizinę miesto dalį. Nepaisant to, kad kiekvienas žanras turi
savų taisyklių, sunkumų ir ypatumų, juos sieja vienas bendras dalykas:
fotografo santykis su miestu.
Miestą gali fotografuoti arba svetimas, arba tikrai savas. Tarp
jų – pilkoji zona, pilna vidutinio lygio nuotraukų. Žmogus, kuris mieste yra
svetimas, turi didžiulį pranašumą. Jis mato tas detales, kurios gyvenantiems
mieste savaime suprantamos. Jis mato keistus papročius, architektūros detales
ir gyvenimo ypatumus. Mus labai žavi nuotraukos iš kelionių, kitų šalių – jos
parodo tai, kas yra kitaip. Beje, aš nekalbu apie vienadienį turistą. Turistai
nufotografuoja turistinius objektus, ir, nebent per klaidą, gal ką įdomesnio. Svetimas
mieste yra tas, kuris miestą mato, galbūt net pažįsta, bet nėra miesto gyvenimo
dalis. Svetimu mieste galima išlikti visą gyvenimą. Pirminė nuostaba ir
nesupratimas iš lėto gali virsti nepritarimu ir neapykanta. Bet tai labai
stiprios emocijos, kurios nuotraukoms gali suteikti didžiulės jėgos.
Miestą gali fotografuoti ir tikrasis jo gyventojas (čia
verta prisiminti K. Sabaliauskaitės mintis apie tai, kas tai yra tikras
vilnietis – gal „tikras vilnietis tas, kurio bent jau viena karta ilsisi
Vilniaus kapinėse“?).
Jis žino tai, kas ko nežino prašalaitis („Vaikų pasaulį“, Brodą ar „Planetą“,
jei kalbėsime apie tarybinius laikus). Jis tiek persisėmęs miestu, kad supranta,
jog miestiečiams būdingi ritualai nėra tokie įprasti ir paprasti. Tai visiškai
kitas požiūris į miestą. Jei svetimasis žvelgia nustebusiu žvilgsniu, tai
savasis – supratingu.
Trečio varianto nėra. Bandantis tapti miesto gyventoju
nebėra svetimuoju. Jis jau persiėmęs miesto gyvenimu, bet nepakankamai, kad
būtų pilnaverčiu jo dalyviu. Ir jis jau nebegali išlaikyti atstumo, išlikti
nešališku stebėtoju. Todėl nuotraukos bus drungnos.
Taigi, miestą gali sėkmingai fotografuoti nustebęs svečias, arba
– miestą gerbiantis ir suprantantis saviškis. Ir tai labiau ne apie gimimo
vietą. Tai labiau apie santykį su miestu.
Antanas
Aplankykite
mus Facebook
P.S.
atsiprašau tų, kas tikėjosi techninių detalių
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą