Apie naują meilę, žalią mėsa ir Druskininkus

Šią vasarą mokslo suluošintos mano smegenys nutarė, kad tikras maisto gerbėjas turi garbinti žalią mėsą. Dar ir Užkalnis su savo odėm „Markus ir Ko“ prisidėjo. O ir šiaip nutariau, kad jei jau sušį valgau, tai ko čia dabar žalia jautiena „britkintis“. Aišku, reikėjo peržengti savo praeitų metų psichologinę traumą, kai  Stokholme švediškam meniu rinkdamasi vakarienę vietoj įsivaizduojamo milžiniško kotleto su bulvytėm gavau krūvelę žalios mėsos su milžinišku tryniu ant viršaus. O kadangi, kaip žinia, Švedijoj alkoholis brangus, tai viso to gėrio, kurį mano skonio receptoriai (o gal labiau akys) sunkiai galėjo priimti, beveik nepavyko atskiesti pakankamu alkoholio kiekiu.

Na, bet Druskininkai nebūtų Druskininkais (gi Kurortas iš didžiosios raidės!), jei nepaskatintų imtis neapgalvotų, ryžtingų sprendimų, dėl kurių po to gailimasi arba ne. „Kolonadoje“, kurią lankau kiekvieną kartą, kai tik patenku į šitą miestą, ir kuri mane vienodai gerai priima tiek su treningais, tiek ir su dailia suknele, drąsiai užsisakiau jautienos didkepsnį ir beveik žinovės tonu pareiškiau, kad „Norėčiau pusiau kepto“. Ir gavau šimtą kartų daugiau nei tikėjausi. Aj, apie garnyrą nešnekėsiu, nes tas lietuviškų restoranų fetišas virtoms-keptoms bulvėms man kažkoks įtartinas, bet mėsa buvo WOW. O dar užgerta ispaniško vyno keliomis taurėmis, tapo jei ne savaitgalio kulminacija, tai bent jau itin maloningu akcentu. Na, bet ne apie Druskininkus čia šnekėti reikia, o apie neatrastas Vilniaus vietas. Taigi.

Įkvėpta staiga aplankiusios meilės pusžalei mėsai, nutariau, kad reikia ir Vilniuj paieškoti kažko tokio „verto grieko“. Penktadienio vakarą beklajodami po miestą (ėjom lyg tai į „Steak House“, bet dabar jo lyg tai nebėra, o gal tiesiog nepriėjom...), užklydom į Savičiaus gatvę ir nusėdom „Balsac“ restorane. Kadangi buvau girdėjus gerų žodžių apie jų midijas, blaškiausi kaip nekalta mergelė tarp dviejų savo aistrų – senai perprastų midijų ir naujai atrasto didkepsnio. Nugalėjo pastarasis. Kažkaip vyno kainos pasirodė neadekvačiai aukštos, o pilstomo vyno pasirinkimas neadekvačiai mažas, tai nutariau, kad namų vynas turėtų būti visai neblogas variantas. Ir kaip aš klydau! Na, bet tai irgi smulkmena. Šiuo atveju lyg ir pati kalta. O jau kaip didkepsnis nuvylė, tai oj oj oj… Nei šioks, nei toks. Mėsa lyg tai kieta, o gal ir beskonė. Smidrai nesmagiai girgždėjo tarp dantų. O pusžalės bulvės bulvių apkepe manęs irgi, deja, nesužavėjo. Mano sugyventinis valgė troškintą triušieną su daržovėmis, tai triušis kažkodėl buvo vos drungnas, o daržovės, mano galva, kaip kokie lietuviški spirgai plaukiojo riebalų klane. Maistas lyg ir nebuvo blogas, bet kaip iš tokio pretenzingo restorano tikrai norėjosi daugiau atidumo ir kokybiškumo. O ir kainos kažin kokios buržujiškos. Kadangi buvo pakankamai gražus jau rudenėjančio Vilniaus vakaras, pasirinkom sėdėti kieme, nors darėsi šalta ir tamsu. Nebuvo nei žvakelių, suteikiančių jaukumo, nei antklodėlių, apsisaugoti nuo žvarbos. Pažadėjau dar grįžti paragauti midijų. Gal po jų “Balzac’as” reabilituosis mano akyse, kaip reabilitavosi “Kalvarijų Nr. 1”, o gal ir nebe…

Pabaigai derėtų pasakyti, kad žalios mėsos kovoje 1:0 kol kas laimi Druskininkai. “Kolonadoj” didkepsnis 30 lt., “Balsac’e” – 49 lt., “Kolonadoj” – taurė “Castano Hecula Monastrell Yekla” – apie 7 lt., “Balzac’e” 500 ml. vyno, kurio pavadinimo tikrai neverta atsiminti, - 25 lt. Taigi dar kartą pasitvirtina tiesa, kad brangiau - nebūtinai reiškia ir geriau…

Vita
Aplankykite mus Facebook

Kaip sardinė ieškojo vandens

Turbūt niekam ne paslaptis, kad sardinės - tai tokios žuvys. Va maždaug tokios: 

Matyt, nelabai protingos, nes dažnai atsiduria aliejuje. Bet sardinė taip pat yra ir fotoaparatas. Nelabai protingas, tiesiog dėžutė su vos keliais nustatymais, primenanti sardinių skardinę. "Gaminantis" nekokybiškas, neaiškias, lenktas nuotraukas. Gal dėl to ir įdomus.

Bet La Sardina nepamiršta savo žuviškos prigimties. Ką gi vandeniško lenkta sardinės akis užtiko Vilniuje.

Keletą fontanų. Nebūtinai veikiančių:

Upių:

Keletą užrašų:

Ir šiaip dar šio to:

 

 Ar tiek vandens pakanka sardinei? Kažin. O Jums? Spręsti Jums.

Antanas

Aplankykite mus Facebook

Tarybinis Vilnius: fiksuoti negalima užmiršti?

Psichologijoje seniai žinoma, kad žmogaus atmintis yra labai nepatikimas reikalas. Mes daug ką užmirštame, daug ką supainiojame, „suplakame į vieną“, žmogui ne taip sunku įpiršti netikrus prisiminimus (jei kam įdomu – rekomenduoju puikų vienos iš žymiausių atminties tyrėjų E. Loftus straipsnį). Kodėl nuo to pradėjau? Nes noriu paliesti temą, susijusia su nesena mūsų tautos istorija – sovietinį Vilnių. 

Paprastai sakoma, kad norint tyrinėti vienus ar kitus įvykius, būtina, kad būtų prabėgęs tam tikras laiko tarpas. Jei prisiminimai vis dar gyvi, aštrūs ir jautrūs, objektyvaus įvykių vertinimo tikėtis sunku. Bet iš kitos pusės – kuo daugiau laiko prabėga, tuo daugiau užmirštama, supainiojama ir iškreipiama. Tad ar jau laikas užsiimti tarybinio Vilniaus tyrimais? Kai kalbu apie tyrimus, neturiu galvoje istorikų profesionalų darbo – jie (tikiuosi) geriau žino, ką daro. Aš kalbu apie tai, ką gali paprastas vilnietis – užrašyti, nufotografuoti ar prisiminti.

Kalbant apie tarybinę Vilniaus praeitį aiškaus atsakymo nėra. Iš vienos pusės – tai vis dar jautri tema. Yra tiek žmonių kuriems praeitis primena skausmingus išgyvenimus, tiek tų, kurie linksta sakyti, „o va tarybiniais laikais buvo geriau...“. Galbūt ir nereikėtų judinti šios temos, duokime susigulėti.

Bet iš kitos pusės – sovietinis Vilnius nyksta. Buvęs Tarybų Sąjungos karinio-pramonino komplekso pasididžiavimas, gamykla paprastai vadinama 5 dėžute (arba dėžute 555) po truputį virsta loftais. Kita – Kuro aparatūra („Vilniaus TSRS penkiasdešimtmečio kuro aparatūros gamykla“) pertvarkoma į loftus, griaunama, verčiama administraciniais pastatais. Sovietinių daugiabučių po renovacijos pažinti išvis neįmanoma. „Tėvynės“ kino teatras virto „New York“, o „Lietuvos“ – tyliai griūva. Liko labai nedaug laiko užfiksuoti daugeliui objektų. Tas pats ir su papročiais, gyvenimo būdu. Iš sovietinių laikų išlikę reliktai „įsikomponuoja“ šiuolaikiniame gyvenime ir atrodo savaime suprantami (ar tai būtų blatas, ar chaltūra).

Bet ar verta išvis tyrinėti buvusios epochos likučius? Gal geriau apsimesti, kad nieko nebuvo ir tyliai užmiršti? Aš manau, kad ne tik verta, bet ir privaloma. Dėl dviejų priežasčių. Pirma, didesnės psichologinės traumos veikia ne tik tuos žmones, kurie jas patiria. Traumos persiduoda vaikams, anūkams, o gal ir dar toliau. Parodykite man šeimą, kuri nenukentėjo nuo trėmimų, pokario persekiojimų, kur giminaičiai, kaimynai, draugai nebuvo ištremti, sušaudyti ar bauginami? Ir norint susidoroti su psichologinėmis traumomis užmiršimas nėra geriausias vaistas. Tad gal padės sovietinės sistemos palikinių pažinimas?

Antra, kaip jau minėjau, laikas nuo laiko išgirstu nostalgiškus padūsavimus, kad LTSR laikais gal ne taip ir blogai buvo. Kas baisiausia, tai kartais pareiškia ir jaunoji karta. Kuri jau nebesimokė rusų kalbos, nebedainavo pionierių dainų*, nebežygiavo gegužės pirmosios paraduose **. Tarybinės praeities likučių užfiksavimas – būdas atsiminti, kokie iš tikrųjų buvo butai visiems, visaliaudinės darbo žmonių pramogos ir baimė visur.

Tad man aišku, kur dėti kablelį. Jums?

Antanas

Aplankykite mus Facebook

* Mano pirmos klasės mokytoja, pamenu, labai nusiminė, kad negali mūsų mokyti spaliukų*** dainų. Tad aš jau iš kartos, kuri nebemoka pionierių dainų.

** bet gegužinius paradus pamenu.

*** mano Word‘as sako, kad žodis „spaliukai“ klaida. Geriau būtų opaliukai. Dar vienas argumentas apie tai, kaip keičiasi laikai.

Emocijomis, bet ne logika paremtas rašinys apie kitų šalių virtuvę Vilniuje

Nors šiais laikais galima gauti bilietų į egzotišką šalį mažiau nei už šimtą litų (esu, pavyzdžiui, skiridusi į Maroką už 91Lt.), bet negi priskraidysi kiekvieną kart, kai užsinori kokių specialių gardumynų. Tuo labiau, kad gyvenimas Vilniuje turi bent vieną privalumą – kartais užtenka sėsti į truliką, mašiną, ant dviračio, o gal tiesiog nusileisti laiptais į kokį bariuką-restoraniuką-užkandinukę ir tokiu būdu nudžiuginti savo pilvelį kokiais gražiai atrodančiais, skaniai kvepiančiais, kitomis kultūromis atsiduodančiais patiekalais, o taipogi ir gėrimais.
Šita mano rašliava bus chaotiška, gal net nelogiška bei emocinga. Protingų argumentų, kodėl viena vieta man patinka, o kita – ne, beveik nebus. Bet taip jau ir su tom kelionėm. Nori nenori, bet galiausiai logikos juose lieka nedaug. Užtat emocijų užtektinai. Taigi pirmiausia į galvą šauna ispaniškas restoranas „Barcelona“. Gal dėl to kad ne taip jau seniai grįžau (o gal ir seniai, nes visas veiksmas vyko sausį) iš saulėtosios Ispanijos, kurioje visa maitinimosi kuliminacija prasideda 9 valandą vakaro, viskas užgeriama geru kiekiu vyno (turistai) arba alumi (vietiniai). Visgi „Barcelona“ visai neatspindi tos nerūpestingos ir spalvingos ispaniškos atmosferos. Maistas nykokas, aptarnavimas nykokas, aplinka nykoka. Beje, labai paradoksiška, bet vasario mėnesį ten buvo neįtikėtinai šalta. Taip šalta, kad net vyno nebesinori, o tik kuo greičiau namo po šilta antklode.
Vat priešinga atmosfera tvyro meksikietiškam restorane su savime suprantamu pavadinimu -„Meksika“. Penktadienį be rezervacijos ten lengvai nepateksi, viduj ankšta, tvanku, kvepia tekila, čili pipirais ir čirškinama mėsa. Liaudis spalvinga kaip iš kokių Tarantino filmų, meniu gan trumpas, bet ką ragavom, nenusivylėm. Gal ir neteisinga taip lyginti, nes Meksikoj niekada nesu buvus, bet jei ,,Barcelona“ primena prastą turistinę užeigą Ispanijoj, tai „Meksika“ man asocijuojasi su kokio meksikiečių miestelio taverna, kurioje verda gyvenimas, prasideda ir baigiasi vietinių meilės romanai, užsiplieskia ir užgesta muštynėmis, į kurią atklysta rūstūs vieniši klajūnai ir šiaip visame kame jaučiasi saikingas humoro jausmas bei lengvabūdiškumas.
Beje, toje pačioje gatvėje yra ir kitas šių metų mano atradimas – ukrainiečių restoranas „Borsch“. Užėjom ten kažkada po koncerto, alkani kaip šunys ir su nerimu širdyje, kad būdami lietuviai braunamės į slavų kultūrą, kuri mums lyg ir nepriklausytų šiuo atveju. Bet buvom žiauriai nustebinti. Stilingas ir jaukus interjeras net nekvepia slavišku beskoningumu. Tas pats ir apie maistą. Nežinau, ar dėl to nežmoniško alkio, ar tikrai dėl virtuvės personalo meilės, maistas buvo žvėriškai skanus. Respektas. Ir dar didesnis respektas už tą užkandėlę: mažutis mažutis stikliukas degtinės, mažas gabalėlis juodos duonos su lašinuku ir agurkėliu. Visiška smulkmena, bet taip paglostė mano alkoholį gerbiančią širdį ir maisto desperatiškai geidžaintį skrandį! Žodžiu, šitas restoranas man dera prie tos Ukrainos, kurią prisimenu: miela, mylinti lietuvius, vaišinanti vietine degtine ir lašiniais, gasdinanti meškomis Karpatuose ir nesuprantanti, kaip kalnuose galima leisti savo atostogas.
Bet visgi nebūčiau gi lietuvė, jei pabaigai vėl ko nesudirbčiau. O norisi sudirbti gi taip reklamuojamą, taip savikritika nepasižymintį indišką restoraną „Sues Indian Raja“, kuris skelbiasi esantis Pabaltijo stebuklas, indiško maisto genijus, visų švenčių karalius ir t.t. ir pan. (jei kas klauso European Hit radio, žinos, apie ką aš šneku). Ir ką gi... Pasidavėm ir mes kažkada tai reklamai. Gal ne tiek reklamai, kiek aš, aklai mylinti S. Rushdie, nutariau, kad į savo šiaurietišką skrandį reiktų sumesti kiek indiško karščio. Ir ką gi... Nuėjom kažkada... Net kokius kelis kartus. Nes po pirmo karto, atrodė, gal aš klystu, gal nemoku įvertinti gero indiško maisto. Tai nuėjom dar kartą. Ir tada supratau, kad nėr čia ko labai gerai vertinti šaldytų žirnelių ir šaldytų kalafiorų, nes kad į karį dedami šaldyti ir dėl to ištežę kalafiorai iš kilometro jaučiasi. O tai, mano galva, - žemas lygis. Ir šiaip G. Ramsis rašė, kad indiška virtuvė – tai tikrai ne vien galvą sprogdinantys aštrūs troškiniai, o iš to restorano susidaro įspūdis, kad vien... Jau geriau eisiu į „Baltus dramblius“, kentėsiu nuspangusius padavėjus, bet pavalgysiu ir skaniau, ir pigiau. Arba išvis. Išsivirsiu indišką karį namuose, nes tai tikrai nėra labai sudėtinga. O namai visam vakarui pakvimpa skrudinama kalendra, kuminu, ciberžole ir paprika. Kas gali būti geriau lietingą vakarą?
Pabaigai norėtųsi kokio tai pozityvo daugiau. Aš manau, kad Vilniuje galima pavalgyti skaniau nei Barselonoje, Lvove ar Venecijoje. Reikia tik paieškoti. Kartais neturėti jokių išankstinių nusistatymų (pvz. gal ta pigi landynė iš išorės, yra jaukus ir linksmas meksikietiškas restoranėlis viduje). Be abejo valgyti Barselonoje, Valencijoje, Kasablankoje ar Kopenhagoje įspūdingiau. Nes blogas maistas svetimoje šalyje tampa nuotykiu (pvz., kai valgiau žalius kiaušinius su kažin kokiais kakučiais ant viršaus Maroke), o geras maistas verčia tave manyti, kad esi tikras gurmanas, svetimų kultūrų žinovas ir skonių valdovas. Tad savoje šalyje užsienietiškam maistui keliami trigubi reikalavimai.

Vita
 Aplankykite mus Facebook

Black, White and Magdalena

It may sound strange but the title refers to three images of two different saints one can find in Vilnius.
The first one is probably known best – the Black Madonna of Vilnius. There was one very common tradition in the Grand Duchy of Lithuania during the 16th – 17th centuries – to have a painting of a saint or a statue of a saint near or above the city gate. The saint patron supposed to bless people who were leaving the city and greet those who were coming back. That is why the painting of Virgin Mary was hanged above the Sharp (Aštrieji) gates of Vilnius at the beginning of the 17th century. It seems that Virgin Mary took her duty seriously and very soon people started to talk about miracles performed by her. The painting became miraculous and the chapel was built above the gate. Soon after the painting was decorated with silver gild and Virgin acquired a crown made of 40 rays of the Sun. This was one of the reasons why she was called Virgin Mary of Dawn by Lithuanian romanticists during the 19th century despite the fact that the Sun doesn’t rise from that side of the city. The Poles still call the gate Sharp (Ostra Brama) and can’t understand where is the Dawn seen by the Lithuanians especially when the image itself is very dark. There is no one and clear answer why the skin of Virgin Mary is black. There are only couples of theories but today the Black Madonna Chapel in Vilnius is one of the holiest places for Roman Catholics in the World.
The second one is known less. It is the White Virgin Mary of Vilnius. This beautiful white sculpture was created during the 17th century and appeared in Franciscan church. The most unique fact is that the statue depicts an image of a pregnant Virgin Mary which is a very rear in the iconography. For centuries women of Vilnius used to pray to the White Mary willing to have a baby.
The last one is Magdalena or St. Mary Magdalena in the church of Sts Peter and Paul. It is the most unique statue in the church out of 2000 stucco sculptures decorating its interior. She is the only one there dressed in a Baroque style dress while all the others wear ancient robes. The reason of this anachronism is not Da Vinci Code like many people think, the reason is LOVE because Italian sculptor who made the statue loved his wife so much that he used her as a model for the sculpture of St. Mary Magdalena and now she is there forever.
Black Madonna, White Virgin Mary and Mary Magdalena are three Mary’s in Vilnius I find most interesting.

Justina

Visit us on Facebook

Kaip fotografuoti Vilnių

Kam žmonėms reikia nuotraukų? Atsakymas paprastas ir akivaizdus, jis ateina kiekvienam į galvą – nuotraukos – tai prisiminimas. Reikšmingiausių akimirkų, svarbiausių gyvenimo momento, savęs paties ar artimiausių žmonių. Tam tikra prasme – savęs, savo identiteto kūrimo priemonė. Prisimenate Borną? Jis naudojo momentines Polaroid nuotraukas savo atminties, o tuo pačiu ir savęs paties išsaugojimui. Visos kitos reikšmės, kurias galime suteikti nuotraukoms (meno forma...) ateina gerokai vėliau. 

Dar vienas pavyzdys, pagrindžiantis, kad nuotraukos tai atmintis – Atminties išgelbėjimo projektas (Memory Salvage Project). 2011 kovo 11 dieną galingas cunamis nusiaubė Japonijos pakrantę. Taip pat ir Yamamoto miestą. Maždaug pusė miesto atsidūrė po vandeniu. Po to, kai buvo baigtas žmonių gelbėjimas, gelbėtojai išgriebė iš jūros 750 000 nuotraukų. Jas pažeidė jūros vanduo, bakterijos ir nuotraukose įamžinti prisiminimai blėso. Daugiau nei 500 savanorių nuvalė, nuplovė ir skaitmenizavo 12 000 nuotraukų ir 680 albumus, padėdami žmonėms atgauti prisiminimus (daugiau apie projektą čia, čia ir čia). 

O ką reiškia miesto nuotraukos? Tai taip pat atminties, identiteto išsaugojimo, o gal ir kūrimo priemonė. Prisiminkime, kiek išleista albumų, kurie prasideda „Senojo {įrašykite miesto pavadinimą} nuotraukos“. Kelių fotografijos žanrų atstovai bando kurti miesto atmintį: gatvės fotografai ir reportažų kūrėjai suteikia socialinių įvykių ar santykių tarp žmonių prisiminimus, taip pat leidžia dalyvauti tuose įvykiuose ar kasdieninio gyvenimo momentuose, kuriuose šiaip nedalyvaujame. Architektūros ir urbanistinio peizažo fotografai bando įamžinti fizinę miesto dalį. Nepaisant to, kad kiekvienas žanras turi savų taisyklių, sunkumų ir ypatumų, juos sieja vienas bendras dalykas: fotografo santykis su miestu.

Miestą gali fotografuoti arba svetimas, arba tikrai savas. Tarp jų – pilkoji zona, pilna vidutinio lygio nuotraukų. Žmogus, kuris mieste yra svetimas, turi didžiulį pranašumą. Jis mato tas detales, kurios gyvenantiems mieste savaime suprantamos. Jis mato keistus papročius, architektūros detales ir gyvenimo ypatumus. Mus labai žavi nuotraukos iš kelionių, kitų šalių – jos parodo tai, kas yra kitaip. Beje, aš nekalbu apie vienadienį turistą. Turistai nufotografuoja turistinius objektus, ir, nebent per klaidą, gal ką įdomesnio. Svetimas mieste yra tas, kuris miestą mato, galbūt net pažįsta, bet nėra miesto gyvenimo dalis. Svetimu mieste galima išlikti visą gyvenimą. Pirminė nuostaba ir nesupratimas iš lėto gali virsti nepritarimu ir neapykanta. Bet tai labai stiprios emocijos, kurios nuotraukoms gali suteikti didžiulės jėgos.

Miestą gali fotografuoti ir tikrasis jo gyventojas (čia verta prisiminti K. Sabaliauskaitės mintis apie tai, kas tai yra tikras vilnietis – gal „tikras vilnietis tas, kurio bent jau viena karta ilsisi Vilniaus kapinėse“?). Jis žino tai, kas ko nežino prašalaitis („Vaikų pasaulį“, Brodą ar „Planetą“, jei kalbėsime apie tarybinius laikus). Jis tiek persisėmęs miestu, kad supranta, jog miestiečiams būdingi ritualai nėra tokie įprasti ir paprasti. Tai visiškai kitas požiūris į miestą. Jei svetimasis žvelgia nustebusiu žvilgsniu, tai savasis – supratingu.

Trečio varianto nėra. Bandantis tapti miesto gyventoju nebėra svetimuoju. Jis jau persiėmęs miesto gyvenimu, bet nepakankamai, kad būtų pilnaverčiu jo dalyviu. Ir jis jau nebegali išlaikyti atstumo, išlikti nešališku stebėtoju. Todėl nuotraukos bus drungnos.

Taigi, miestą gali sėkmingai fotografuoti nustebęs svečias, arba – miestą gerbiantis ir suprantantis saviškis. Ir tai labiau ne apie gimimo vietą. Tai labiau apie santykį su miestu.

Antanas

Aplankykite mus Facebook

P.S. atsiprašau tų, kas tikėjosi techninių detalių

VELNIAS, VAIDUOKLIS ir BUIVOLAS arba kaip jie visi ant to vieno kalno telpa?

Knygų mugėje savo knygų apie Vilnių kolekciją papildžiau A. H. Kirkoro „Pasivaikščiojimais apie Vilnių ir jo apylinkes“, tai savotiškas XIX amžiaus „guide book‘as“ apie Vilnių, skaitydama jį radau visai įdomių detalių, beje, knyga, kaip ir dera „pasivaikščiojimams“, parašyta pasivaikščiojimų stiliumi: „pažvelkit į kairę, paeikit į priekį...“, bet apie pačią knygą gal kada kitą kartą, o šiandien tik viena jos pastraipa, paskatinusi parašyti būtent tai, ką jūs dabar skaitote: „Kaip tik ten, pasukus truputį dešiniau, galima patekti ant vadinamojo Baufalo kalno. Čia nuo senų laikų stovėjo tokiam Baufalui priklausęs namukas. Jame buvo tam tikra užeiga, visada kupina triukšmo, linksmybių, dažnai virstančių ištvirkavimu. Pagaliau ir savižudžiai šią vietą kažkodėl dažniausiai pasirinkdavo nusikaltimui įvykdyti. Šis, pirma apleistas, 1812 m. sudegęs, namas iš griuvėsių daugiau nepakilo.“ (A.H. Kirkoras „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“). Šalia pastraipos pieštuku pasirašiau: „Hm...“ ir pasibraukiau „savižudžiai“. Knygos autorius plačiau šio savo pastebėjimo nepakomentavo, tačiau aš akimirksniu prisiminiau šių metų sausio mėnesį įvykusią nelaimę – ant to paties kalno nusižudė jaunuolis.  Sutapimas? O gal kalno pamėnų (žr. žodyne: pamėnas – pamėklė, šmėkla, vaiduoklis) darbas, siekiant priminti tikrąjį kalno vardą?

Iš lentynos imu A. R. Čaplinsko knygą ir cituoju:  „Keičiant vardus, neapsieita be kuriozų. XV-XVI a. Vilniui plečiantis, už miesto sienų viena iš gatvių, vedusių į Lukiškes, buvo vadinama kalno, pro kurį ji ėjo, - Pamėnkalnio vardu. Pirmą kartą šį vardą aptinkame  1602 m. dokumente. Tai ir buvo autentiškas šio kalno ir gatvės pavadinimas. XVIII a. pabaigoje daug žemės ant minimo kalno už nuopelnus buvo padovanota Lietuvos valstybės matininkui Juozapui Boufalui. Tuomet jo vardu ir buvo vadinamas kalnas – Gora Bouffalowa. Nors dovanotą žemę J. Boufalas greitai prarado, tačiau kalnas ir toliau iki pat 1940 m. buvo vadinamas jo vardu. 1940 m., sudarant lietuvišką gatvių vardyną, jo autoriai manydami, kad „Bouffal“ ne asmenvardis, o žodis, sietinas su vokišku Buffel (buivolas, tauras), kalną pavadino Tauro kalnu. Iš šios klaidos atsirado kitos. Kalną net imta sieti su Gedimino nukautu tauru, legendiniu sapnu ir Vilniaus įkūrimu.“ (A.R. Čaplinskas „Vilniaus gatvės“).

Na, ir kaip gali tikrieji kalno šeimininkai nepykti, kai šį kuriozą dar labiau įtvirtino alaus darykla, pastatyta 1860 metais Vilniaus pirklio Vilhelmo Šopeno miesto pakraštyje, to kalno papėdėje, galiausiai tapusi „Vilniaus tauro“ alaus darykla. O šalia daryklos dar ir paminkliukas vėliau atsirado – ragus atstatęs tauras. Tik niekaip nesuprantu, kuris tauras ten: ar tas, kurio vardu kalnas pavadintas (ką gali žinot, gal tikrai ponui Boufalui ragus kas buvo įstatęs), ar tas, kurį Gediminas nukovė, ar tas, kuris alų gamina?

BBet ir čia dar ne viskas. Štai jums dar viena citata, apie dar senesnius laikus: „Archeologo Vykinto Vaitkevičiaus teigimu, nuo senų laikų Pamėnkalnis arba Tauro kalnas turėjo kitą pavadinimą - Velnio kalnas. 1441 m. didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio privilegijoje Vilniaus miestiečiams kalnas buvo minimas kaip orientyras – ipa usque ad fluvium Wilia ab vna et a Czarthowahora vsq ad Lukyschky partibus. Velnio kalnas (Góra Czartowa) aptinkamas ir vėliau, o XVII a. atsiranda ir įsitvirtina Pamėnkalnis“ (http://www.vilnius21.lt/pamenkalnis-j8001693.html). 

Ir lyg to kalno velnių, vaiduoklių, buivolų, ištvirkavimų užeigėlės ar savižudžių istorijų būtų maža, verta prisiminti ir dar vieną nelinksmą detalę – kuomet sovietmečiu buvo sunaikintos senosios Užupio žydų kapinės, jose stovėję mirusiųjų antkapiai buvo panaudoti būtent šio kalno laiptams kloti. Teko girdėti pasakojimą, kaip dar tuo gūdžiu laikmečiu iš Izraelio žiemą į Vilnių atvykęs senučiukas aklas rabinas pylė ant užšalusių kalno laiptų pakopų karštą vandenį ir pirštais liesdamas skaitė mirusiųjų vardus...

Taigi atrodo, kad šis Vilniaus kalnas visgi nėra tokia jau romantiška vieta, kaip galvoja vyrukai, vairuojantys juodus BMW ir klausantys rusiškos muzikos, kurie važiuoja ten su savo „mergikėmis“ grožėtis Vilniaus panorama. Nors iš kitos pusės... jie ten paprastai ne tik panorama grožisi, o čia užtenka prisiminti jau minėtą kalno užeigėlę ir kuo ji garsėjo – tai gal visgi viskas pagal protokolą?

Pagaliau šiandien kalnas yra ir Vilniaus blusų turgaus vieta, kuriame kiekvieną šeštadienį galima aptikti net ir to, ko nemanei iš viso esant, būna ten ir buivolų odos dirbinių, ir vaiduokliškų nuotraukų, ir išdrožinėtų velnių, ir alaus bokalų, ir žydiškų monetų, ir romantiškų paveiksliukų, ir tikros nesumeluotos istorijos... Ir visa tai ant to vieno kalno telpa.

Justina

Aplankykite mus Facebook