RENE: KAI ATEINI DĖL MOKSLO IR DAUG NEGERTI

Šiandien su kolege ėjom aptarti visokių tai mokslo reikalų. Turėjom tokią gudrią schemą, kurią reikėjon kaip tais transformuoti į teiginius klausimynui. Rezultate transformacijos proceso buvo nedaug, bet aptarėm daug kitų egzistencinių temų.

Ėjom, ėjom ir nuėjom į Rene. Kažkaip jis buvo pakeliui nuo universiteto iki ,,Kitchen‘o“, kuris lyg ir buvo pradinė judėjimo kryptis. Tame skersgatvyje su neištariamu pavadinimu sustatyti staliukai atrodė visai žavingai, bet labai jau prispausti vienas prie kito. Buvo vienas laisvas, bet tokiu atveju būtume ne savo noru atsidūrę trijų metroseksualų draugijoje, kurie gėrė alų iš kolbų ir valgė tas firmines Rene belgiškas bulvytes (mano galva, keistas pasirinkimas metroseksualams, - gi figūra reikia rūpintis).

Taigi nuėjom į vidų. Ten tvyrojo absoliuti žmonių tuštuma. Padavėja paslaugiai ir labai plačiai atvėrė prie mūsų buvusį langą ir mes visgi galėjome gerėtis minėtųjų metroseksualų, besifotkinančių su kolbomis, draugija. Ilgai dvejojusi, ką rinktis lengviems pavakariams, kontempliavusi kainos ir sotumo santykį, išsirinkau obuolių ir ožkos sūrio salotas su saliero drožlėmis (14 Lt.). Viską užgerti nusprendžiau maža porcijėle Hoegaarden alaus. Alus (0.33 l.) kainuoja 9 Lt.!!! Pasijutau kaip Švedijoj ar Norvegijoj, kur geriant alkoholį geriau negalvoti. Nes kai imi galvoti, supranti, kad alkoholis – tikra velnio sėkla :( Mano kolegė ėjo į kažkokios priešvestuvinius mokymus, bijojo apsireikšti ten su kvapeliu, tai gėrė girą ir ji kainavo pigiau, bet ne itin (5 Lt.). Dar ji valgė pomidorą, įdarytą krevetėm su naminiu majonezu (14 Lt.), - tas iš šono atrodė valgomai, bet  buvau taip įsitraukus į egzistencinius/mokslinius svarstymus ir metroseksualų stebėjimus, kad pamiršau paklausti, ar buvo skanu...

Maniškės salotos buvo visai neprastos. Vat tik tie milžiniški Icebergo salotos lapai, kurie formavo tokį neva patiesalą ar tai pjedestalą mano minimalistiniam patiekalui, buvo nesąmoningi. Išvis aš manau, kad Icebergo salotų naudojimas yra itin žemo kūrybingumo ir baisaus aplaidumo požymis. Nes tos salotos visus metus yra pigios ir visus metus taip pat beskonės :( Žodžiu, Icebergui fuj fuj fuj. Kad jau restoranas apeliuoja į aukštą lygį su savo kosminėmis alaus kainomis, tai tebūnie tegul būna malonus ir naudoja ką išmintingesnio salotų lapų srityje. Bet šiaip jau minkštas kreminis ožkos sūris labai gerai gerėjo su saldokais obuoliais, o saliero buvo vos vos vos, tad man visai patiko.

Ir aptarnavo mus gana greitai. Nereikėjo laukti, kaip kad Rene įprasta, 1,5-2 val. bet ko, kas užsakyta. Ir pirmadienio pavakare nebuvo to fiti šmiti bajeriuko, kur padavėjos, neva, pažindinasi su svečiais, o tada atneša „siurprizą“ iš Belgijos – šaukštus vokeliuose. Žodžiu, paprastą darbo dieną, jokių išsidirbinėjimų. Tik tiek, kad už 20 Lt. nelabai čia ir pavalgysi. Lengvai užkąsi ir atsigersi ko nors nealkoholinio. Su alkoholiu sąskaita žyyyyymiai padidės...  Žodžiu, kai inteletualaus inteligento pietums skirta tik 20 Lt., tai geriau Rene aplenkti. Nebent nori intelektualių diskusijų, o ne pilno pilvo :(

Iš viso buvo išleista 23 Lt. Ką praeitą kart sutaupiau KFC, investavau čia.

Vita

Aplankykite mus Facebook

KFC: MEILĖ VIŠTIENAI, NEAPYKANTA DARŽOVĖMS (ekonominės klasės gurmanas)

Nesu didelė greito maisto mėgėja. Bet valgau jį aplinkybių verčiama. Aplinkybės privertė vėlų sekmadienio vakarą apsilankyti neužsidarinėjančiame Ozo KFC. Nėra čia ko girtis, bet sekmadienio vakarą leidau Vichy vandens parke. Buvo baisu. Kažkodėl buvau naiviai įsitikinus, kad baseinų-pirčių-betikslio plūduriavimo jakuzyje sezonas jau pasibaigęs, visi dori lietuviai išvažiavę į sodus graibsto lapus, tręšia dirvą, kasa lysves šiltadaržyje arba kur pakrūmėj spirgina šašlykus. Matyt, ne. Per šaltas tas mūsų pavasaris kol kas. Tai visas vandens parkas tiesiog plyšo nuo žmonių atplūdžio. Aišku, kai sumoki 69 Lt. už įėjimą, širdis neleidžia apsisukt ir bėgti šalyn kiek kojos neša. Teko kentėti visas apmokėtasias 3 valandas. O kad jau sekmadienio vakaras buvo praleistas taip plebėjiškai, tai ir vakarienė pritiko tik tokia. Tai yra gal ne tiek pritiko, kiek nebebuvo kitos išeities. Ozas šalia, bet be dešimt 22 viskas jau uždaryta. Užsidarinėjo ir KFC, dirbantys mergaitės ir berniukai valė stiklus, dėliojo šiaudelius ir visaip kitaip rūpinosi savo darbo vietos švara. Visgi mielai aptarnavo. Dar sakė į iškabintą spalvingą meniu nežiūrėti, o klausyti, ką pasakys. Iš mergaitės sakymo supratau, kad turi kažkaip visko labai jau nedaug. Man surado štai tokį derinį: kopūstų salotos (3,95 Lt.), gabalėlis Originalios vištienos (4,95 Lt.), kukurūzų burbuolė (3,95 Lt.), kečupas (1,50 Lt.), Pepsi (0,3 l., 2, 95 Lt.). Viskas išėjo 17,30 Lt., tai yra netgi mažiau nei buvau sau žadėjusi (sutaupiau 2,70 Lt.). Aj, dar vertėtų paminėti, kad keptas bulvytes graibiau iš savo kohabitanto lėkstės.

Vištiena, aišku, buvo pozityviausias momentas šioje vakarienėje. Nepaisant to, kad gavau skrudintą krūtinėlės gabalą, paviršius buvo traškus, o vidus gana sultingas. Nėra ko ir norėti. Gi Kentucky Fried Chicken. Būtų baisu, jei jų ir vištiena būtų ne kažką... Kadangi baisingai mėgstu daržoves ir kaip kokia beprotė imu jas visose greito maisto restoranuose, tai padariau štai tokią genialią išvadą. Tie restoranai nori, kad žmonės NEKĘSTŲ daržovių. Nes jas padaro tokias, kad jos būtų BAISIOS. Manau, čia gerai apgalvotas sąmokslas. Sąmokslas, kaip įjunkyti žmones į riebų, milijoną kalorijų turintį maistą ir priversti manyti, kad daržovės yra tik beskonis, beformis, burnoje besiveliantis velnio išmislas. Kukurūzas, švelniai tariant, buvo neskanus. Taip taip, žinau, kad Lietuvoj kukurūzai nėra mėgstama daržovė, dažniausiai auginanama tik gyvūlių pašarui,  jos sezonas labai trumpas ir kadangi rinkos jai nėra, tai ją kultivuoja, matyt, tik baisiai aistringi sodininkai. Greičiausiai kukurūzus KFC veža šaldytus iš kokios Lenkijos, o tada porą valandų verda, kad išvarytų visas blogąsias kukurūzų dvasias, užmauna ant pagaliuko (čia tai labai gera idėja!) ir tiekia už 3,95 Lt. Šioje vietoje vėl galiu prisiminti Kambodžą. Ten valgiau labai labai gerą virtą kukurūzą kažkur pakelėj prie Phnom Phen‘io. Kainavo jis 50 lietuviškų centų. Virė tuos kukurūzus tokiame milžiniškame puode, pritaisytame prie motorolerio. Pavirdavo kokių porą minučių, mesdavo maišelin ir galėdavai neštis į autobusą jų graužti. Pasikartosiu, - tai labai geras pakelės maistas, už kurį skrandis visa širdimi dėkoja ir daro visokius tai grakščius reveransus.

KFC nežiba ir savo kopūstų salotom. Jos ne tokios tižios ir gličios kaip kukurūzas, bet kažkokios nykios ir keliančios sielvartą. Kopūstų salotos su majonezu gali būti tobulas patiekalas, jei įdedama, pavyzdžiui, obuolių, raudonųjų svogūnų ir šiek tiek garstyčių. Bet čia ne tas variantas. Prie Maximinio derinio kopūstai+morkos+daug daug daug majonezo, buvo pridėta pakiukas druskos. Gerai, kad buvo bent druskos, nes kai kažkada ėmiau salotas iš Pizza Hut, tai prie daržovių kratinio davė tik stiklinę aliejaus (anei druskos, anei pipirų, anei citrinos skiltelės). Aišku, čia galima prisiminti Facebooke kažkada labai populiarią „patarlę“ „Eiti į McDonaldą ir valgyti salotas yra tas pats, kaip mokėti prostitutei ir prašyti apsikabinimo“, bet visgi... Daržovės sveika ir tikrai gali būti neįtikėtinai skanu, jei ne tas prakeiktas sąmokslas.

Išvados tokios:

1. Pavalgiau. Nors liko nemalonus sunkumo pojūtis skrandyje, kurio nenuplovė net maža stiklinė Pepsio.

2. Išleidau mažiau nei 20 Lt.

3. Vištiena buvo skani. Visa kita – nelabai.

Vita

Aplankykite mus Facebook

Ekonominės klasės gurmanas

Kartais įvyksta įvairių gyvenimo įvykių. Tiksliau, jie dažniausiai vyksta nuolat. Kai kurie netgi yra ne įvykis, o būsena. Vienas iš jų vadinasi ekonominė klasė.

Tai tokia būsena, kai skraidai Air Baltic ir visiem pasakoji, kad „aš su Ryanair tai jau neskrisiu“. O po pusmečio skrendi Ryanair, bet niekam neafišuoji šio fakto. Arba slapčia svajodamas apie naują BMW (kiek ten tų klasių yra? Nūų anyway, kiečiausios) nusiperki seną trečios klasės golfą. Ir visiems sakai, kad tai vis vien geriau, nei nauja Dacia.

Apibendrinant – ekonominė klasė – tai būdas išlaikyti orumą. Šiek tiek jo. Būdas priminti sau ir kitiems, kad yra ir dar blogiau. Būdas rasti pasiteisinimų, aš ne dėl to, kad skurdžius*, bet dėl to, kad esu taupus kaip IKEA šefas**.

Bet kodėl apie tai Unexplored Vilniaus tinklaraštyje rašau? Nes startuoja naujas rašinių skyrelis – „Ekonominės klasės gurmanas“. Nedidelis eksperimentas – ką gero galima gauti Vilniuje už 20 lt. Aišku, kalbame apie maistą.

Kodėl 20 lt.? Nes 10 lt. būtų gerokai nepadoru. Tai jau pigių Ryanair lygis***. 30 lt. – jau nemažai. Už tiek net ir rimtame restorane gali gauti. Duonos. Arba kavos. Arba gal net pusę porcijos sriubos. Be to 20 lt. – gražus skaičius. Ir banknotas su Maironiu. Ir su Kaunu. Gal to nereikėjo minėti...

Kaip formavosi mintis apie šį eksperimentą, galite paskaityti Vitos rašinyje apie Azijos gatvės maistą. O netrukus bus ir pirmas rašinys apie maistą už 20 lt. Vilniuje.

Antanas

Aplankykite mus Facebook

* man nuolat liūdna pildyti anketas, kurias kuria amerikonai. Kai klausia apie pajamas, visada pataikau į kategoriją „$*** or less“.

** ir cukrų iš visur, kur tik duoda irgi dėl to išsinešu.

*** idėja kavinėms – apmokestinti šakutes. Nori valgyti taupiai – turi pirštukus...

PIGUS MAISTAS – BLOGAS MAISTAS?

Ne taip jau seniai, t.y. lygiai prieš 19 dienų grįžau iš Tailando ir Kambodžos. Šalys tolimos, bet lietuvių gana mėgstamos. Gal dėl to, kad sąlyginai pigios. Eilinis lietuvis Kambodžoje gali pasijausti net labai turtingu. Kai sužinai, kad šatlo, vežiojančio iš pasienio punkto į autobuso stotį gidas (ar tai vadybininkas, ar tai palydovas, - daugelio kambodžiečių funkcijas sunku suprasti, nes po vieną kokio tai darbo ten niekas nedaro) uždirba 5 dolerius per dieną, ir jei tą dieną nedirba (serga, atostogauja), tai nieko ir negauna, supranti, kad lietuviai dar visai neblogai gyvena. Žodžiu, viduriniosios klasės ten faktiškai nėra. Yra tik tie, kurie šiaip ne taip sukdamiesi suduria galą su galu ir net leidžia sau nusipirkti aptriušusį motorolerį, ant kurio sugeba sulipti visa keturių asmenų šeima, arba tie, kurie važinėja naujausiais Toyota visureigiais ir gyvena dideliuose namuose apsitvėrę spygliuotom tvorom. Taip ir su maitinimusi iš esmės ten yra du kraštutinumai. Arba restoranai, skirti turistam beigi pasiturintiems vietiniams (visokie „Sailing club‘ai“ su prašmatniais lieptais į jūrą, skambančia Norah Jones ir kondicionuojamomis valgomųjų salėmis) arba gatvės užeigėlės, o dar geriau – važinėjantys kioskeliai, kurie, mano galva, yra žmogaus išmanumo šedevrai. Tas kioskelis - tai prie motorolerio pritvirtinta vitrina, su šalia pakabinamu nuolat degančiu griliumi, visas nukarstytas maišeliais, dubenėliais, buteliukais, su šalia stovinčiu angliškai nekalbančiu kambodžiečiu, kuris neįtikėtinu greičiu pagamins patiekalą iš savo nedidelio meniu, kuris viešai net neskelbiamas. Su labai retomis išimtimis prie tokių kioskelių būriuojasi tik vietiniai.

Kadangi buvom turistai, tai valgėm ir ten, ir ten. Prabangiame Kep‘o (iki Raudonosios khmerų revoliucijos buvusio prašmatnaus kurorto) Sailing club‘e, kur daug britų ir plastikinių amerikonų, kur baltos staltiesės ir prašmatnūs tualetai tropiniame sode, apsinuodijau krevetėmis. Rodos maža krevečių porcija kainavo apie 9 dolerius (23 Lt.), o grill daržovių salotos – beveik 7 dolerius (18 Lt.). Alus buvo irgi nesvietiškai brangus. Kito alkoholio kainos buvo beveik kosminės, todėl, matyt, ir nepavyko sėkmingai išdezinfekuoti skrandžio. Sihanuokvillyje, kuris yra Kambodžos didžiausias kurortas ir didelis backpacker‘ių rojus, valgėme ištisame pajūrio restoranų kvartale. Barakuda, visą dieną, matyt, išgulėjusi saulėje, o vakare iškepta ir patiekta mums, turėjo tą bjaurų intensyvų žuvies skonį, už kurį ir nemėgstu žuvies. Dar buvo ir sausoka. Bet kainavo, jei neklystu, apie 5 dolerius (13 Lt.). O kadangi užtaikėm ant laimingos valandos, tai alus buvo po dolerį. Kaip gatvėj. Backpacker‘ių rojus gi.

Valgėme ir gatvėje. Iš pradžių labai nedrąsiai, nes Lietuvoje, žinia gatvės maistas, neturi geros reputacijos, bet vėliau vis drąsiau ir drąsiau. Išvada ta, kad kuo Kambodžoje maistas pigesnis ir kuo vargdieniškesnėje vietoje patiekiamas, tuo jis geresnis. Viskas prasidėjo nuo Seam Reap‘o, šalia kurio garsiosios Anghor‘o šventyklos. Išlindom per pačią dienos šutrą pasivaikščioti. Žinia, kiti turistai gudresni nei mes ir, matyt, tokį laiką leidžia prie baseinų ir viešbučio barų, todėl visi, neva, padoresni restoranai dar buvo uždaryti. Pasidarėm  tradicinius khmerų masažus už 6 dolerius ir nutarėm, kad nieko nebus, reik eit į pirmą pasitaikiusią vietą ir valgyt. Įlindom į visiškai neaiškios išvaizdos užeigėlę, kurios viduryje, išsidrėbęs po kėdėmis gulėjo milžiniškas rudas šuo, aišku, be antkaklio. Gal ir benamis. Sienos murzinos, stalai nustatyti lipniais padažo buteliukais, džiovintų krevečių, žuvies ar dar kažko indeliais. Buvo kiek nedrąsu pamačius ir kainas. Neįtikėtinai mažos. Vištienos – makaronų sriuba – 1,5 dolerio (3,75 Lt.). Skrudinti ryžiai su krevetėmis – 2 doleriai (5 Lt.). Užsisakėme, o tada apžiūrėjome klientus. Vienas policininkas susikaupęs srėbė  makaronus. Pora darbininkų gal jau po pietų tiesiog šnekučiavosi ir visa kaip juokavo. Turistų, aišku, nė vieno. Labai greit, daugiausiai po 10 min., atnešė du didelius dubenis. Šiaip ne taip įveikiau porciją naminio sultinio su stikliniais ryžių makaronais, gabalėliais vištienos, šviežiomis, dar traškiomis daržovėmis. Dėl įdomumo įsipyliau kažkokių čili padažų, užsibarsčiau skrudintų svogūnų iš indelio. Man, nuo vaikystės itin išrankiai maistui, buvo žiauriai skanu. Įdomu, ką gaučiau Lietuvos valgykloje už 4 litus?

Crab market‘o užeigoje valgytos krevetės su khmerų prieskoniais buvo dvigubai pigesnės ir dvigubai skanesnės nei prabangiosios "Sailing club‘o" (ir kas svarbiausia, manęs neapnuodijo). Barakuda, kurią šaltą su žaliais kopūstais mums davė nugyventam žvejų kaimelyje buvo daug geresnė nei ta, kurią valgėm turistinėje gatvėje. Tailandas apskritai atvėrė pigaus gatvės maisto neįtikėtinas galimybes. Degalinėje, gatvės prekeivės kioskelyje pirkta keptą kiaulieną valgėm net užspringdami (gal apie 2 Lt. už iešmelį). Tik paskutinę dieną paragavau tešloje keptų bananų su kondensuotu pienu (irg apie 2 Lt.). Gal ir gerai, nes jei būčiau pabandžius jų anksčiau, tikrai grįžčiau su min. 5 kg. svorio prieaugiu. Žodžiu, kokia pagrindinė mintis? Kambodžoje už 20 lt. gali sočiai, sveikai, kokybiškai gali pavalgyti ne tik du žmonės, bet dar lieka pinigų ir užgėrimui – Coca colai ir alaus skardinei. Tailande jau kiek sunkiau, nes alus brangesnis. O ką galima gauti už 20 Lt. Lietuvoje? Štai ir prasideda naujoji mano misija. Ne tik sutaupyti pinigų kitai kelionei į Indokiniją, bet ir išsiaiškinti, kuo ypatinga pigaus/nebrangaus lietuviško maisto kultūra. 

Vita
Aplankykite mus Facebook

P.S. Tęsinys kitą kartą.

          P.P.S. Kadangi tikslių kainų kelionės metu nekonspektavau, tai jos yra tik apytikrės.

Vaizdas pro Crab Market'o langus

Sihanuokvillio restoranas

Autorė valgo tešloje keptą bananą su kondensuotu pienu

Prisiminimai iš žiemos

Teoriškai žiema baigėsi prieš mėnesį. Praktiškai – nesibaigė. Bet visiems atsibodo skundimasis apie Kalėdas per Velykas. Tad aš ne apie tai.

Išryškinau juosteles, kurias išfotografavau per žiemą. 4*36 kadrai. 144 iš viso. Dalis iš rudens. Nedidelis derlius. Dvi juostos susiraitė. Skanuojant atsirado Niutono žiedai*. Neperskanavau.

Tokia tad žiema. Kad ir kaip čia būtų, man žiema nesisieja su džiaugsmingais slidžių žygiais, besmegenių lipdymu ir stingdančiu grožiu. Žiema būna dvejopa. Arba niūri, žvarbi ir melancholiška, tarsi ir graži, bet iš tikro tik paslėpus šiukšles, nuorūkas ir nuodėmes. Vieniša. Arba tokia balta, kad nieko nebesimato, kad išnyksta visi niuansai ir aspektai. Tokia beveik jokia. 

Antanas

Aplankykite mus Facebook

*Niutono žiedai yra vienodo storio juostelių pavyzdys, jie susidaro oro tarpe tarp plokščiojo ir sferinio plokštelių paviršių. O paprasčiau – tada, kai juosta liečiasi prie skanerio stiklo.

Vilnius – akmens ir garo miestas

Prieš imdamas į rankas Andriaus Tapino knygą „Vilko valanda“ buvau gerokai skeptiškas. Dėl trijų priežasčių. Pirmiausia, iš tų ištraukų, kurias skaičiau internete, susidarė įspūdis, kad knyga parašyta klampiu ir „sunkiai skaitomu“ stiliumi. Antra – anksčiau labai smagiai skaitęs fantastiką, dabar jau kelias knygas numečiau į kampą („tokio šlamšto tikrai neskaitysiu“). Ir trečia – ugi pirma A. Tapino knyga, ugi pirmas Lietuviškas stimpanko* romanas – tai argi gali būti gerai. Nuogąstavimai nepasitvirtino. Knyga skaitosi lengvai, į kampą mesti nereikėjo. Prie ko prikibti, žinoma, yra daug – ir kai kurie personažai (pvz. Masalskis) neišvystyti, kiti gerokai šabloniški, kai kurios intrigos lengvai atspėjamos ir t.t. Bet aš ne apie tai. Geriau pakalbam apie tai, koks Vilnius fantastiniame romane?

 Taigi, A. Tapinas pačiumpa 20 a. pradžios Vilnių ir jį sukryžmina su high-tech garo technologijomis (tai ir yra stimpankas – steempunk). Tad po Vilnių ir šlaistosi mechaninės žiurkės, trankosi garo karietos, maskatuojasi dirižabliai, kepėstuoja alchemikai. „Vilko valandoje“ Vilniaus rajonai gerai atitinka tiek istorinius faktus, tiek dabarties realijas. A. Tapinas nepatingėjo ir iškapstė pakankamai įdomių faktų. Pvz., dirižablių uostas vadinamas Viščigavu. Draugas gūglas, apie tai paklausus, nepasako nieko. O vat ir teisgingai daro, nes kalba eina apie lenktynių aikštę (“pole wyscigowe”), kurioje buvo hipodromas ir ten iš tikro leidosi pirmasis lėktuvas, atskridęs į Vilnių (http://mylimasvilnius.wordpress.com/2009/07/03/ats-vilniaus-hipodromas/). Tiesa, „Vilko valandoje“ hipodromas, tapęs dirižablių uostu, permestas į kitą Neries pusę, maždaug į Žirmūnus, nors turėtų būti tarp Antakalnio ir Saulėtekio.

Grubiai perbėkime per kitus įdomesnius garinio Vilniaus rajonus:

• Žvėrynas, anot A. Tapino, „labiausiai atsiskleisdavo ilgais ir tvankiais vasaros vakarais. Tada gyvenimas čia, regis, visai sustodavo, bet niekas nepageidavo, kad jis bėgtų greičiau.“ (http://www.vilkovalanda.lt/gido-irasas/zverynas.26/). Kiek teko eiti per Žvėryną tvankiais vakarais, pakankamai panašu.
• Garmiestį, pramoninį Vilniaus rajoną, autorius įkurdina ties dabartinių Šnipiškių ir Žirmūnų sandūra, gal užgriebia ir Šiaurės miestelio gabalą. Šiuo metu ten pramonės sunkoka būtų rasti, Žirmūnuose jos ir istoriškai nebuvo, bet va Šnipiškės – kitas reikalas. Buvęs keramikos pramonės rajonas, neatsitiktinai turbūt ir elektrinė atsidūrė ten. Nors man asmeniškai Naujamiestis labiau pramonės rajonas, bet pirmiausia dėl sovietinių pramoninių monstrų.
• Bėdos – kriminaliniu gyvenimu pagarsėjęs Vilniaus rajonas. Geriau ten neiti. A. Tapinas jį įkurdina už baltųjų Pohuliankos stulpų, dabartiniame Naujamiestyje, Savanorių prospekto apylinkėse. Liaudyje vadinamoje „Krasnuchoje“. Hmmm... Kaip sakė viena pažįstama, gyvenanti Naujininkuose: „Ai, Naujanai normaliai, jei žinai kada ir kur neiti, nieko nenutiks. Va geriau po krasnuchą pavaikščiok“...

Taigi pakankamai gražu viskas. Yra ir kitų sutapimų – miesto tvarkdariai įsikūrė Sluškų rūmuose, ten ir kalėjimas. Ir kalėjimas („Citadelė nr. 14“) ten buvo ir istoriškai. Vilniaus žiemos uostelis su net vienu laivu dabartiniame pasaulyje yra Žirmūnuose. A. Tapinas ten įkurdina Dokus, nenusisekusį Vilniaus laivybos projektą.

Gaila, žinoma, kad ne visi rajonai susilaukė pakankamo dėmesio. Pvz., Antokolis (dabartinis Antakalnis) – iš viso užmirštas, bet knyga yra knyga, visko vis vien nesudėsi.

Įdomiai elgiamasi ir su Vilnaus asmenybėmis. Kai kurios istorinės asmenybės – J. Basanavičius, P. Vileišis ir kt. įgauna naujų funkcijų ir veikia romane. Dar įdomiau, kad kai kurios dabartinės Vilniaus personos ten irgi yra – Roželė (romane vadinama Bėdų Rože), Solomonas („Vilko valandoje“ - tepliotojas Solomonas Kleinas, beje, nemokantis rašyti :). Ne mažiau įdomūs personažai – vingriai. Tai žmogeliai, kurių profesija – saugiai nuvesti, parvesti ir pan. žmones, kurie užsinorėjo pavaikščioti po Bėdas. Istoriškai apie tokius vingrius nieko nežinau (gal žinių spragos, nenustebčiau), tačiau faktas, kad Vilniuje tikrai veikė žydai agentai, padėjėjai, vedliai – faktoriai. Pakankamai panašu? Dar vienas niuansas – A. Tapino Vilniuje už kiekvieno kampo kyšo carinės Rusijos** agentų ausys. Bijau, kad pakrauptume sužinoję, kiek šiuo metu necarinės Rusijos ausų yra Lietuvoje.

Tataigi, reziumuojant – A. Tapino stimpankinis Vilnius – pakankamai istoriškas, pakankamai įdomus ir pakankamai šviesus, nors turėtų būti garo ir suodžių užgultas pramoninis miestas.

Antanas

Aplankykite mus Facebook

* po to paaiškinsiu, kas tai yra. Jei nenorit laukti - http://www.vilkovalanda.lt/puslapis/kas-yra-stimpankas.59/

** Vilnius „Vilko valandoje“ – laisvasis Alijanso miestas, nepriklausantis Rusijai.