PIRMAS PASIMATYMAS VILNIAUS RESTORANUOSE: PROTINGŲ ŽMONIŲ SIŪLYMAI

Kai tau nebe 14, ir net nebe 20, ėjimas į pasimatymą tampa labai reikšmingu įvykiu gyvenime. Nes svarbu jau ne tik pats faktas, kad kažkas pakvietė arba tu pakvietei, kiek ir  tai, kur eiti ir ką veikti. Ir aišku, kad žmonės pasimatymų metu (nesvarbu, ar pirmas ar šimtasis) dažniausiai eina valgyti ir/ ar gerti. Ir, tiesą sakant, kiekvieną kartą, bent jau man, kyla nevilties kupinas klausimas, o kur???

Kai santykiai būna ilgi, tos vietos kažkaip savaime nusistovi ir tada būna sunku iš jų išsijudinti. Prieš gerų porą metų tokia vieta man buvo tapus Kinų rožė Jasinskio gatvėje. Penktadienio vakarą ten visada būdavo ramu, susirinkdavo šeimos, švenčiančios krikštynas, gimtadienius ar šiaip darančius išvykas „egzotiškam“ maistui ragauti. Linksmybės, ačiū dievui,  paprastai nebūdavo tokios, kur „super tėvai“ rėkauja, vaikai žviegia, o jei esi suaugęs ir  be vaikų, jauti vienintelę išeitį – nedelsiant  išprotėti. Maistas toje Kinų rožėje buvo neblogas, galima būdavo žiūrėti, kaip kinai (matyt, atvykę net iš Kinijos) verčia viską į woką ir mikliai išverčia. Žodžiu, normalu. Net nuobodu. Bet. Gyvenimas keičiasi. Nusistovėję santykiai subyra ir tada viskas ima judėti. Kinų restoranai išbraukiami iš dienotvarkės kaip visiškas oldschoolas. Ir reikia galvoti „O kas dabar???“

Kažkaip jau ir nebe lygis į Bixus eiti ir alų gerti. Nebe tas (ar dar ne tas!) amžius jiems. Čiliakai, forestai, soyos jei kažkada ir sueidavo, tai dabar išvis nebent iš bėdos su draugais prieš filmą pica sukimšt tinka. Dabar, jei jau eini į pasimatymą (ypač pirmą-antrą!),  norisi, kad būtų ir gražu, ir jauku, ir ramu  (bet ne per daug). Žodžiu, aplinka būtų tinkama tiek lengvai pajuokauti, tiek ir aptarti kokias reikšmingesnes, (pvz., Higgso bozonų judėjimo) temas, o kas apskritai baisiausia, - reikia, jog ir maistas būtų geras! Nes Higgso bozonų judėjimas – tema, kurios ilgai nepanarpliosiu, bet vat maistą aptarinėti galima be galo be krašto, todėl vakaro tema kaip ir garantuota. Geriau, kad maisto komentarai būtų teigiami ir tokiu būdu vakaro nuotaika irgi įgautų daugiau pozityvių vaibų. Prieš porą metų  ant bangos buvę vyninės labai praretėjo (vis dar verkiu dėl L. Stuokos - Gucevičiaus gatvėje sąlyginai neilgai gyvavusios Lolos), hipsteriškos burgerinės romantiškam pasimatymui kaip ir nelabai, nes tas burgerių valgymas – purvinas reikalas. Viskas drabstosi, taškosi, net ėsdamas juos su draugais ne visai jaukiai jautiesi, o jei dar šalia mažai pažįstamas žmogus, kuriam stengiesi padaryti gerą įspūdį, tai išvis… Triukšmingi barai (tokie kaip Piano man  ar Marsas) gal ir nieko, jei tas susitikimas yra su Couchsurfingo veikėju, -  kuo mažiau su juo šnekėsi, tuo gyvenimas paprastesnis bus. Taigi pastraipos pabaigai – beveik retorinis klausimas, o kas belieka?

Apklausiau savo draugus, o ką jie rinktųsi pirmam arba šiaip labai reikšmingam pasimatymui. Imtis nedidelė ir tikrai nereprezentuoja visos Lietuvos populiacijos. Iš viso 12 žmonių. Visiems nuo 26 iki 34 m. Kaip ir beveik visose socialinių mokslų apklausose dominuoja moterys. 8 jos ir 4 vyrai. Visi daugiau mažiau su aukštuoju išsilavinimu, iš jų net 5 mokslų daktarai, vienas doktorantas, 2 vis dar ką nors studijuojantys. Specialybės kuo įvairiausios, nors reiktų pabrėžti, kad didžioji dalis psichologai. Keisčiausia, kad jų pasirinkimai labai įvairūs, Žmonės, iš kurių tikėjausi beprotiškiausių sprendimų, rinkosi labai tradicines vietas. Ir priešingai. Nepaisant to, kad visi turėjo nurodyti maitinimosi įstaigas Vilniuje, tik keli variantai pasikartojo du kartus: Le Boheme,  Spytos Metaxa ir Time. Pirmiesiems dviems aš ir pati pritariu. Išskyrus Times, kuriame dar nebuvau, bet vis planuoju apsilankyti.

 Le Boheme man visada asocijuojasi su vynu ir kinu po to. Maistas paskutį kart buvo labai ne kažką. Salotos tiesiog jokios. Aišku, viduržiemy gražių salotų lapų ieškoti tas pats kaip ir žibučių per pūgą (bet gi visas internetas vasario pradžioj mirgėjo nuo pirmųjų žibuoklių nuotraukų, taigi ir aš turiu teisę tikėtis gerų salotų!!!). Kita vertus egzistuoja ir toks dalykas kaip sezoninė virtuvė ir sezoninės salotos. Su šia koncepcija Lietuvos restoranams dar reiktų padirbėti.  Desertas (kriaušių tarte tatin) buvo kiek geresnis, bet vistiek blankus. Žodžiu, pasirinkimas geras tik tada, kai turi tikslą gerti vyną ir  žiūrėti europietišką kiną. Kitu atveju nepateisinamas, mano galva.

Spyros Metaxa kažkada visai neblogai pasėdėjom su kompanija, paklykavom, skaniai pavalgėm graikiško maisto ir gėrėm stebėtinai gerą namų vyną. Visa aplinka nuteikė švęsti. Keliones, gyvenimą, bet ką. Į pasimatymą čia irgi eičiau (ir esu ėjusi). Jauku, netoli katedros (jei puoselėjama tradicija susitikti šalia jos) ir su skaniais “laivelio formos paplotėliais” (jie juos taip patys vadina, nieko negaliu pakeisti!).

Visa kita labai išsibarstę ir sąrašas daug maž toks:

The Town

Panama

Jurgis ir drakonas

Meat lovers pub

Namaste

Dinner in the sky

Debut café

Notre vie

Sidro namai

Beigelinė

Tymo lauko turgus

Lauro lapas

Etno baras

Ali šokoladinė

Winebox

La Moutarde

Maghrib

Forto dvaras

Salsa Bar & Grill

Radissono viešbutis

Pilies kepyklėlė

Kad ir kaip bandžiau įžiūrėti vyrų ir moterų pasirinkimų  skirtumus, nepavyko. Galbūt moterys labiau linkusios rinktis vynines. Bet čia visiems žinomas faktas.  Buvo žmonių, kurie bandė išsiginti, kad vieta nėra svarbi. Kad svarbiau pasivaikščioti, o tada prisėsti bet kur, kur jau atrodys laikas prisėsti. Pavyzdžiai, lauke po skėčiais. Buvo labai psichologizuotų pasirinkimų, besireminačių Schachterio tyrimais. Daug maž svarbu merginą vestis į tokį pasimatymą, kur vyktų kas nors ekstremalaus. Tada susijaudinimą ji imtų sieti su tuo asmeniu, su kuriuo tame pasimatyme buvo (vat dėl ko čia atsirado Dinner in the sky). Susimąstyti verčiantis buvo ir vienos draugės pasisakymas, kad “Vyrus ne į restoraną, o į lovą reikia vestis. Tegul valgo pas mamas”. Kita teigė, jog labai puiku, kai vyras kviečiasi pas save į svečius ir demonstruoja kulinarinius sugebėjimus. Dominavo atsakymas, kad pirmam ar šiaip labai reikšmingam pasimatymui reikia kažko įdomaus. Marokiečių, meksikiečių, graikų, molekulinės virtuvės ir pan.

Ilgai galvojau koks turėtų būti šio rašinėlio apibendrinimas. Moralas koks. Ir, tiesą sakant, nežinau. Iš viso šito draugų pateikto restoranų sąrašo nėra tokio, į kurį pasimatymo metu tikrai tikrai neičiau. Labai abejočiau dėl Salsa bar & grill ir Namaste, nes aplinka tiek viename, tiek kitame yra gerokai per šalta (visomis prasmėmis) tokių kraštų restonui. Matyt, visgi galioja tas baisingai banalus pasakymas, kad nesvarbu kur, svarbu su kuo. Net Lietuvos kariuomenės sauso davinio valgymas Vingio parke vidury žiemos irgi gali būti baisingai romantiškas (nesvarbu, kad po to gresiantis pavojingu viso kūno atšalimu). Žodžiu, geras maistas dar ne viskas. Bet daug kas. 

Vita

Aplankykite mus Facebook

Daug daug vyno ir karštų šunų

   Ech, tos „Vyno dienos“. Kiekvienais metais jų laukiu beveik labiau nei Kalėdų ir Velykų kartu sudėjus. Kiekvieną kartą jos mane šiek tiek nuvilia, nes, matyt, lūkesčiai ir fantazijos per tuos metus užauga tokie dideli, kad net didžiausias stebuklas jų nesugebėtų išpildyti. Bet neviltis trunka gana neilgai. Maždaug po poros ratų didžiojoje ŠMC salėje, renginys ima atrodyti fantastiškas, vienas vynas puikesnis už kitą, visa tampa draugais, su kuriais galima šnektelti apie viską: ne tik apie Naujojo Pasaulio nuolatos gerus derlius, makedoniško vyno išskirtinumą, bet ir apie vaikystę kaime, naminius varškės sūrius, kažkada įvykusių vestuvių svečius ir t.t. Žodžiu, nepaisant to, kad su manim ėjusi draugė nuolat niurzgėjo, kad nori valgyti (ironiška, nes šiais metais visokių užkandžių „Vyno dienose“ buvo daugiau nei paties vyno, o Beatos vyras kieme kepė Neapolietiškas picas. Beje, picų ji nevalgė dėl to, kad nevartoja gliuteno ir išvis „jų labai ilgai reikia laukti“), renginys buvo smagus. Net sudalyvavom A. Puklevičiaus paskaitoj apie „Vyną ir karą“, kuri baigėsi dviejų retų itališkų vynų degustacija. Pavadinimų neprisimenu, nes neužsirašiau, bet tai nieko tokio. Ir nesigirsiu, kokių puikių kvapų juose galima buvo pajusti. Nes nebūkim čia labai jau snobais...
   Kažkodėl susidarė ironiška tradicija po „Vyno dienų“ eiti valgyti junk food‘o. Po visų tų subtilių, išieškotų skonių, po „mėlynių kvapo su mėtų užuominomis“, po „rūkytų slyvų su žemės prieskoniu“ užsinori kažko, kas nebeverstų galvoti ir gilintis. Taigi praeitais metais buvo McDonald‘as, šiais metais nutarėme, kad reikia toliau bandyti ilgą laiką tik Lietuvos degalinių firminiu patiekalu buvusių, bet dabar į prašmatnesnes vietas atitemptų Hot dogų. Vat kaip tik tokia vieta yra „Mano kiemas“, esanti Totorių gatvėj. Atsidarė ji neseniai. Nežinau tiksliai kada, bet ją su kolega radome visai netyčia penktadienį, t.y. užvakar. Ir tada kiemas pasirodė visai patraukliai. Daug atviros erdvės (viskas vyksta tiesiog dideliame kieme), daug staliukų ir, panašu, kad visada galima rasti, kur prisėsti. Meniu nedidelis, šiek tiek sriubų, šiek tiek salotų, šiek tiek šiaip karštų patiekalų ir šiek tiek egzotikos Vilniui - Karštų šunų, kaip kad jie meniu pavadinti. Tą penktadienį valgėm šaltą agurkų sriubą (8 lt.) ir labai nedrąsiai užsisakėm vieną „Čikagos“ karštą šunį (19 lt.), nes labai jau neramu buvo, kaip čia taip jį lėkštėje patieks, kaip jis atrodys, ir išvis, gal čia bus kažkas baisaus. Sriuba karštam gegužės vakarui buvo pats tas, o ir „Karštas šuo“ buvo labai geras: su šviežia dešrele, smulkiai supjaustytais agurkėliais – svogūnais – dar kažkuo bei gruzdintų bulvyčių skiltelėmis. Dar buvo patiekta ale jogurtinio kario padažo. Aišku, liaudis šio baro–restorano visiškai studentinė (aplink mus sukiojosi net keli studentai, kurie tą dieną nebuvo paskaitoj, užtat gėrė alų čia) ir t.t. Žodžiu, penktadienio vakarui per daug neužsisėdint po darbo vieta suėjo gerai.
   Visgi kuomet atitempiau draugę į tą patį kiemą šeštadienio vakarą, vaizdas nebebuvo toks smagus. Aplink visi akivaizdžiai buvo gerokai jaunesni už mus, didelė dalis turbūt neišlipę net iš mokyklinio amžiaus, muzika grojo taip, kad prarėkiau visą savo didžiausią turtą – balsą (beje, didžėjavo R. Šapauskas), maisto laukėm ir laukėm, ir laukėm... Reikia pridurti, kad principas toks valgyklinis. Nueini prie baro, užsisakai, ko nori, sumoki, ir kažkada tai, ką užsisakei, gauni. Aš užsisakiau „Susuktą šunį“ (23 lt.), mano draugė kiaulienos medalionus. Ilgai laukusios sulaukėm. Draugės kiauliena, atrodė paprastai. Mėsos šmoteliai, gruzdintos bulvytės ir atskiram indelyje salotos. Dabar galvoju, kodėl nebuvo jokio padažo... Bet jo nebuvo. Bet draugė nesiskundė, sakė, kad skanu. Siūlė paragaut ir man, bet aš buvau labai užsiėmusi savo šuns įsisavinimu... O įsisavinti ten yra ką... Panašus tas šuo į burgerį. Su tokia susukta dešrele, kuri sūri kaip velnias ir vyniojasi be galo be krašto. Atrodo valgai valgai, ir jauti tik sūrią sūrią dešrą. Beje, priedai tokie patys kaip ir „Čikagos šunyje“, kas, mano galva, nėra labai gerai. Nes skirtumas tarp šių dviejų šunų tik burgerio bandelė ir rūkyta dešrelė. Viską užgėriau Coca cola. Labai sūru su labai saldžiu. Ne kažką. Alus gal būtų pataisęs padėtį.
   Tai štai. Antras kartas toj pačioj vietoj per dvi dienas nebuvo gera idėja. Nes antrą kartą tas kiemas man patiko daug mažiau. Socialinėj psichologijoj yra toks terminas kaip regresija, kai kraštutinė nuomonė po kelių kartų ima artėti vidurkio link. Tai maniškė ir priartėjo. Vietelė visai nieko, jei nori alaus ir junk food‘o. Bet jei nesi žalias jaunimėlis, geriau ten po 23 val. nesipainioti.

Vita

Aplankykite mus Facebook

Nekrologas Vilniaus mikriukams

Nuoširdžiai užjaučiame visus Vilniaus gyventojus, netekus greitos ir patogios transporto priemonės. Šią sunkią valandą, važiuodami "greituoju" vaivorykštiniu autobusu ir negalėdami išlipti mums reikiamoje stotelėje, nostalgiškai prisimename kažkada taip ausį rėžusius žodžius: "Vairuotojas, sustokite ant sankryžos, prašau". Linkime stiprybės visiems vilniečiams, kurių kelionė iš darbo į namus, kur laukia garuojanti vakarienė, praradus mikriukus, tapo tokia ilga, jog maistas ne tik nustoja garuoti, bet ir visai atšąla.
Mielieji Vilniaus mikriukai, balti ir geltoji, jūs visada liksite mūsų širdyse...
Niekada jūsų nepamiršime ir amžinai ilgėsimės...


Panegirika Vilniaus "greitiesiems" autobusams

Šiandien po 45 minučių, praleistų nejudančiame GREITAJAME (G1) autobuse Kalvarijų gatvėje, nusprendžaiau iš jo išlipti ir namo eiti pėsčiomis. Eidama atkarpą nuo Apkasų gatvės iki Kuro aparatūros, aplenkiau tris GREITUOSIUS (G1) autobusus. Tris!!! Negaliu atsidžiaugti, kaip greitai aš vaikštau!!!

Justina.

Aplankykite mus Facebook

IKEA IR JOS MAISTAS

Aš nuoširdžiai laukiau IKEA‘jos Lietuvoj. Nuo tada, kai beveik lygiai prieš du metus grįždami iš turistinio pasiklaidžiojimo po Norvegiją, Stokholme sustojome pasižvalgyti poros smulkmenų naujiems namams. Be abejo, vos spėjome į keltą, nes pora smulkmenų virto kalnu šviestuvų, šiukšlių dėžių, milžiniškų dubenų ir t.t. ir pan. Viskas vos tilpo į mašiną, o apsipirkinėjimas atrodė taip: bėgi, nes iki kelto lieka vis mažiau laiko, bet stengiesi pagriebti dar kai ką, nes viskas taip gražu, taip blizga, taip spalvinga, ir, aišku, taip PIGU! Žodžiu, po kelionės į Norvegiją įsimylėjau Skandinaviją, skandinavišką stilių, skandinavišką tvarką ir saugumą, kurį ten jauti. IKEA, manau, prie tos meilės reikšmingai prisidėjo.

IKEA‘jos, panašu, laukiau ne tik aš. Laukė ir dar koks milijonas ar du Lietuvos (Baltarusijos) gyventojų, tik vat nežinau, kodėl. Ar dėl žiniasklaidos sukeltos ikėjinės psichozės, ar dėl poreikio dideliam pigumui, ar dėl to, kad iš tikro myli Skandinaviją ir tą skandinavišką stilių namuose. Šiaip jau svarbu paminėti, kad turiu įgimtą poreikį į masines psichozes reaguoti visišku abejingumu. Žadėjau ir sau, kad į IKEA‘ą nekelsiu kojos bent porą savaičių, kol nuotraukose matyti „ciūgliai“ žmonių atslūgs. Bet neišlaikiau. Darbai spaudžia, reikia daug visko rašyti, o normalios darbo vietos namuose neturiu. Anksčiau dirbdavau prie valgomojo stalo, bet dabar užkniso. Reik valgyt ir turi kompą, šūsnį popierių ir knygų krauti kur nors kampan, pavalgius vėl gaišti laiką, kol susidėlioji viską pagal tokią logiką, kokia buvo. Per tą laiką bent koks entuziazmo likutis dirbti visai išgaruoja. Žodžiu, vasarą mano pajamos mažesnės nei minamalios, dirbti reikia, IKEA‘a atsidarė, ketvirtadienis – oficiali nedarbo diena, taigi neliko nieko kito, taip susidaryti gana ilgą būtinų daiktų sąrašą ir keliauti. Apie tai, kiek žmonių susirinko į parduotuvę tiesiog pažiopsoti, kiek pažįstamų sutikau, ir kiek spintučių prisipirkau, nerašysiu. Trumpai papasakosiu savo įspūdžius IKEA‘jos valgyklėlėje.

Švedijos maistas man iki šiol asocijuojasi su žalia mėsa ir žalia žuvim, nes tik tą sugėbėjom užsisakyti kažkokiam baisiai senam ir tradiciniam Stokholmo restorane, kurį, pasak interneto, labai mėgsta vietiniai. Tam, kad praplėstume savo švediško maisto supratimą, apsilankymą IKEA pradėjom nuo jų valgyklėlės. Žmonių eilė nesibaigianti. Bet vat skandinavai, nebūtų skandinavai. Visko yra, niekas nesibaigia, visko turi, viskas logiškai išdėliota, eilė juda greitai, kasininkės, matyt, alpsta iš nuovargio, bet malonios, į pasakymus „Jums turbūt tie kukuliai jau naktį sapnuosis“, atsako didžiausia šypsena. Imu lašišos kepsnį su troškintomis daržovėmis (14,99 Lt.), šviežių morkų sulčių (2,99 Lt.), migdolinį pyragą (3,99 Lt.) ir kavos (lyg 1,99 Lt.). Į 20 Lt. netelpu, bet budžetas viršytas ne itin daug.

Lašiša mane nustebino: gana dosnus gabalėlis, pakankamai sultingas, nenužudytas per dideliu prieskonių kiekiu, panašu, kad garintas, bet gal troškintas, bet kokiu atveju labai sveika širdžiai J Daržovės nustebina dar labiau: žalių ir geltonų cukinijų gręžinėliai, morkos, šparaginės pupelės. Neištižę, dar šiek tiek traškančios. Padažas lengvas, nelabai turintis skonio, bet citrinos skiltelė kiek pataiso reikalą. Nėra ko labai daug ir reikalauti iš tokio dietinio patiekalo. Mano kelionių partneris valgo kukulius su bulvių koše ir bruknių uogiene (9,99 Lt. vidutinė porcija). Ne taip dietiška, bet irgi visai neblogai. Bulvių košė tiršta, kukuliai dailiai apvalūs ir sultingi, o bruknių uogienė neįtikėtinai gerai čia tinka. Desertai nei per riebūs, nei per saldūs. Mano migdolinis pyragas sotus, jaučiasi daug riešutų, norėtųsi, kad nebūtų traukiamas iš šaldytuvo, tokiu atveju būtų minkštesnis, bet vėl gi... Nebuvau nusiteikusi kritiškai. Obuolių pyragas kiek per daug vandeningas, norėtųsi, kad būtų šiltas ir su ledais. Kava ne stebuklinga, turinti kiek bjauroką prieskonį, bet išgeriu, nes reiks energijos atkakliai braunantis per minias. Aplinka maloni, žmonių knibždėta knibžda, bet dėl to visai nesijauti blogai. Jausmas toks, kad esi kokiam dideliam gražiam oro uoste ir lauki lėktuvo į kokį, pvz, puikųjį Tailandą. Tik palyginti su oro uostų restoranėliais čia žymiai pigiau.

Kadangi valgyklų maistą vertindama remiuosi kriterijum „kaip po to einasi skubėti ir dirbti“, tai IKEA‘jos valgyklėlę vertinčiau visai neblogai. Bent jau po to, ką sudorojau aš, galėjau sau kantriai brautis pro žmonių minias, sėdinėti prie visų rašomųjų stalų, lakstyti ratais po parduotuvę ieškodama padėklo kompiuteriui ir pirkti pirkti pirkti visokius skandinaviškus niekučius...

Vita

Aplankykite mus Facebook

STUDIO 9: NEI PIGU, NEI LABAI GERAI

Kai nori pavalgyti ir išgerti už 20 lt. į Studio 9 geriau neiti. Mano draugė turėjo 50 lt., ir tai neprasisuko. Teko krapštyti visas kišenes ir stebuklo būdu surinkti jai dar priklausančią 5 Lt. skolą.

Viskas prasidėjo nuo to, kad atbėgau po darbo baisingai išbadėjusi. Kadangi iki susitikimo su mano gerbiama drauge ir buvusia kursioke buvo likę 20 min. nutariau, kad tas laikas visai išbalansuos mano ir taip nestabilią psichiką, jei bent ko nors nesuvalgysiu. Užsisakiau dienos sriubos (burokėlių) už 6 lt., nes prižadėjo, kad atneš greit greit. Atnešė tikrai greit, bet tokio pat skonio ir konsistencijos sriubą, su tokiais pat dideliausiais bulvės gabalais valgiau ir praeitą savaitę Grūto parke (buvo rašoma, kad barščiai iš nostalginio meniu), kurie ten kainavo 3,5 Lt., ir prieš metus Ševčenkos gatvės LEU valgyklėlėje (kaina gal 2 Lt. ir net meniu rašyt, kad nostalgiška nereikėjo, nes viskas ten ir taip apgailėtinai nostalgiška). Žodžiu, barščiai kaip barščiai. Absoliučiai nieko reikšmingo, tik kad skrandį kiek papildė skysčiais irgi vitaminais. Šiek tiek sielojausi, kad neadekvačiai brangu, bet jau tada praradau viltį, kad vakarą pavyks praleisti su 20 Lt. 

Tada atėjo draugė, kursiokė, mėsos mėgėja viename. Ir viskas pradėjo suktis labai greitu ritmu. Ėmėm burgerius (21 Lt.). Tada juos reikėjo kuo užgerti. Apsistojom ties raudonu vynu. Išsirinkom butelį Cacoon Zinfandel (kuris šiaip jau buvo labiausiai pasiteisinęs sprendimas tą vakarą). Burgerius užsakėm pusiau iškepusius, bet gal padavėja suprato, kad pusiau žalius, o gal ir visai žalius. Žodžiu, labai neaišku, kaip ten kas ką suprato, nes gavom vos vos pašilusią mėsą. Bet viskas gerai. Nekėlėm pretenzijų. Nes taip dažniausiai nedarom. Draugė labai rūpinosi, ar čia ji dabar kuo nesusirgs valgydama žalią mėsą, bet pasakiau, kad viskas gerai. Jautieną žalią valgyt galima, vištienos – ne. Jei burgeris dar buvo gana neblogas, tai bulvytės prie jo – baisios. Maža to, kad bulvės ryškiai pernykštės ir papilkėjusios, bet dar ir pusžalės. Nežinau. Kažkaip McDonalde ar Hesburgeryje bulvytėmis pasirūpina žyyyyymiai geriau. Tuo labiau, kad Studio 9 nepateikinėja kokių tai prašmatnių orkaitėje keptų bulvių skiltelių su lupenom, o tiesiog meta šiaudelius į fritiūrinę ir vsio. Net gražių druskos kristeliukų nepabarsto.

Frustracijos būsena kėlė norą valgyti dar. Užsisakėm kavos ir varškės pyragą. Pyragas buvo kietas, o ne purus, kokio galima būtų tikėtis iš varškės pyrago, ir labai saldus. Jei neklystu, su papilta aviečių uogiene, nors kaip tik vakar savo akim mačiau, kad šviežias avietes pardavinėja net prie Norfos. Niekaip nesuprantu, kodėl lietuviai maitintojai tokie užsispyrę kaip ožiai ir neigia bet kokias sezonines daržoves, o ypač vaisius ir uogas???? Tas mane kiekvieną kart baisingai užsiutina. Kai turgūs lūžta nuo kvepiančių ką tik nuskintų raudonų-geltonų-mažų-didelių pomidorų, salotų lėkštėj voliojasi plastikinis ispaniško pomidoro gabalas. Kai pilni sodai vyšnių, serbentų, agrastų, aviečių, „gudrieji“ restoranai panna cotta užpila samčiu šaldytų braškių??? Kodėl??? Na, suprantu, kad tos šviežienos reikia eiti specialiai pirkti, dar kokia babulytė neduos čekiuko, nes taip ir nesinaudoja kasos aparatu. Ir aišku, šviežios avietės suges daug greičiau nei aviečių uogienė, bet visgi...

Jei ne tas vynas, tai sąskaita vakaro pabaigoj būtų sukėlusi absoliutų sielvartą. Už viską sumokėjom 122 Lt. Manoji dalis buvo didesnė, ir mano išankstinį biudžetą viršijo daugiau nei 3 kartus (sumokėjau 67 Lt.). Faktas kad Vilniaus centre nereiktų ieškot piguvos, bet vis tiek kankino apmaudas pavalgius: nei labai skanu, nei labai gudru, nei labai šviežia, nei labai kokybiška... Aplinka visai maloni, atpalaiduojanti, tinkama vystyti egzistencinius pokalbius, bet su maistu jiems tą dieną visai nesisekė, o gal nesiseka pastarąjį laiką, nes prieš pusmetį įspūdžiai buvo visai kitokie. Visgi sau pasakiau, kad į Studio 9 daugiau neisiu.

Vita

Aplankykite mus Facebook

Nuovargio archipelagai

Iš karto įspėju – rašinys subjektyvus. Visiškai. Ir net nesistengiu manyti ar įrodyti, kad aš šimtu procentų teisus*.

Viskas prasidėjo nuo to, kad planavau parašyti apie tai, kaip krausčiausi iš Karoliniškių į Justiniškes. Pavadinimas būtų buvęs „Atsisveikinimas su Karoliniškėmis“**. Mąsčiau, mąsčiau, beveik buvau pradėjęs, tačiau po metų supratau, kad nelabai turiu ką pasakyti apie tai. Iš esmės niekas nesiskiria. Nesiskyrė ir Fabijoniškėse – ten teko gyventi prieš Karoliniškes, tokia jau nuomininko dalia. Karoliniškėse namai raudoni, Justiniškėse – pilki. Karoliniškėse ėjau į Norfą, Justiniškėse einu į Norfą. Karoliniškėse valgiau Fokus picoje, Justiniškėse – Charlie (dar kartais Express). Bet gyvenimas iš esmės toks pats, tokie pat išnykstantieji troleibusai, tokia pati publika juose, tokie pat bomžiukai, viskas taip pat.

Nušvitimas atėjo ankstų rytą žirgliojant per Žirmūnus***. Mąsčiau, kokia emocija galėtų apibūdinti miegamuosius rajonus.

Nerimas? Išplaukęs ir neaiškus grėsmės, artėjančios lyg nuodingas rūkas ar Melancholija, jausmas. Deja, niekas neartėja. Nebent dar viena transporto pertvarka.

Liūdesys? Lyjant lietui ir drėkstant pilkoms betoninėms sienoms kartais atrodydavo taip. Bet praėjus lietui liūdesio įspūdis dingdavo. Jei miestas ar kvartalas galėtų būti apibūdinamas kaip kupinas liūdesio, jis turi turėti dramatizmo, turi turėti praeitį. O. Pamukas įrodinėja ir įrodo, kad Stambulas kupinas liūdesio – griūvančios vilos, nykstančios šeimos. Pirma mano reakcija buvo – kaip tai? Toks spalvingas, dinamiškas, triukšmingas miestas yra užgultas liūdesio? Tačiau bėgant laikui nuo apsilankymo Stambule, pirmiausia iš atminties išnyko įkyrūs prekeiviai, turgus ir triukšmas. Bet apgriuvusius mažesnių gatvelių namus, keistai liūdną Bosforą – puikiai pamenu.

Nusivylimas? Žiūrint filmus apie skurdžių getus, kuriuose vyrauja nusivylimas ir įsiūtis, kartais gali pamanyti, kad Vilniaus miegamieji rajonai irgi galėtų būti nusivylimo pilni. Juk čia gyvena tie, kurie turėjo vilčių pakeisti pasaulį, arba bent nusipirkti namą. Tie, kurie svajojo apie stulbinančią karjerą, bet toliau nešioja popieriukus. Tačiau nusivylimas veda prie pykčio. Gal ne visus, bet vieną kitą. Kur vyksta riaušės? Paryžiaus priemiesčiuose, kur gyvena nusivylę imigrantai. Girdėjote apie riaušes Pašilaičiuose? O Pilaitėj?

Mano atsakymas būtų – nuovargis****. Miegamieji rajonai yra urvai, į kuriuos sulenda darbų iškankinti menkai apmokami darbuotojai. Išsimiegoti ir keliauti vėl į darbą. Kad vėl pavargtų. Čia ir vaikai tampa pavargę. Išvarginti bandymų atkreipti pavargusių tėvų dėmesį į save. Pensininkai, kurie kai kuriuose rajonuose yra pagrindinė matoma masė, išvarginti gyvenimo ir menkos pensijos.

Miegamuosiuose rajonuose nesinori nieko. Net pramogų. Girdėjote ką nors sakant – nuvažiuojam į Šeškinę, papramogausim? Tyliai manote, kad klystu – o kaip masinių pramogų vietos – Akropolis, Ozas ir Vichy? Teoriškai jie gal ir Šeškinėje, bet iš tikro, laikosi pagarbaus atstumo nuo namų. Kad neužsikrėstų nuovargiu.

Norėtumėte sakyti, kad modernūs, spalvingi ir puikūs naujos statybos miegamieji rajonai visai ne tokie? Deja, tai iliuzija, jie taip pat lėtai gravituoja į nuovargį. Gal čia ir daug jaunų žmonių, kurie energingai kopia karjeros laiptais, uždirba daug pinigų, daug jų atiduoda už paskolą. Praeis kiek metų ir jie bus pavargę vidutinio amžiaus žmonės. Išvarginti nesibaigiančio nepasiekimo. Graži gelsva ir raudona apdaila taps murzina ir sueižėjusi. Ir naujieji rajonai atrodys tokie pat pavargę, kaip senos geros Karoliniškės ar Žirmūnai.

Antanas

Aplankykite mus Facebook

* Jūs tuo patikėsite ir taip

** puiki aliuzija (argi ne puiki?) į „Atsisveikinimą su ginklais“ ir „Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis“, tik jei kalbėti apie antrą – atvirkščiai.

*** kurie iš esmės irgi tokie patys.

**** priekabus skaitytojas galėtų ginčytis, ar tai emocija, bet argi tai esmė?

Dar kartą apie transportą. Krūva skaičiukų

Neišvengiamai artėja liepos pirma. Bus katastrofa ar ne? Ar bus geriau? Pabandžiau paskaičiuoti.

Testavau atskirus tikėtinus važiavimo scenarijus (po tris), įsijausdamas į studento, dirbančiojo, pensininko ir namų šeimininko vaidmenį. Detalių prielaidų ir skaičiavimų nepristatinėsiu, viskas yra čia, kam įdomu. Visi laikai paimti iš www.stops.lt, kur automatinis sumavimas buvo akivaizdžiai buvo neteisingas, perskaičiavau. Čia pateiksiu tik esmines išvadas.

Taigi, kas paaiškėjo:

1. Vidutiniai važiavimo Vilniuje laikai – apie 30 min. Žinoma, nuvažiuoti iš stoties į Spartą trunka 11 min., o iš Žėručio stotelės į Rokantiškes – 57, bet vidurkis apie 30 min.
2. Pagal reformuotą važiavimo sistemą važiavimo laikas sutrumpėja. Tiems, kas važiuoja piko metu – apie 5 minutes. Tačiau važiuojantiems ne piko metu (namų šeimininkų scenarijus) – pailgėja.
3. Daugiausia turėtų išlošti važiuojantieji iš Perkūnkiemio (testuota važiavimas į darbą 7 val. 02 min.). Dabar kelionė truktų vidutiniškai 46 min., po pertvarkos – 33,5 min.
4. Labiausiai pralošia iš testuotų laikų – važiuojantieji iš Šaltinėlio stotelės 8 val. 50 min. Dabar vidutinė kelionė trunka 23,7 min., po reformos – 28 min.

Atrodytu, viskas pakankamai neblogai. Tačiau man abejonių išlieka. Kodėl?

1. Nelieka mikroautobusų. Jei tikėsime transporto sistemos reformatorių teiginiais, jais važiavo apie 10% keleivių. Jei jie visi perbėgs į autobusus, kai kurie maršrutai gali būti kiek pergrūsti.
2. Lyginti laikai prieš liepos 1 ir po jos. Kaip žinome, nuo birželio pirmosios maršrutų yra mažiau. Tad tikrasis vaizdas matysis tik po rugsėjo. Jei maršrutų padidėjimas bus mažesnis, nei paprastai, keleiviai praloš.
3. Vaizdas „ant popieriaus“ – gražus. O kaip bus iš tikro? Ar greitieji autobusai „perskris“ kamščius? Ar bus įmanoma įlipti į autobusą / troleibusą? Ar vėluojant vienam autobusui, nesugrius visi gražūs planai?

Matysime, kas bus rudenį...

Antanas

Aplankykite mus Facebook